„Literatūra ir menas“
2017-10-13 nr. 3633

Courtney Love visuomet buvo nevaldoma, todėl popkultūroje laikoma nesantaiką keliančia asmenybe. Išgarsėjusi kaip kultinė grunge muzikantė, beveik tris dešimtmečius išliko vakarėlių merginos simboliu. Tačiau, kitaip nei kolegos vyrai – muzikantai, mitologizuojami dėl laukinio būdo ir, nepaisant to, vertinami už meninę kūrybą (net jei tos kūrybos reikšmė trumpalaikė), – C. Love kentėjo nuo niekintojų, vadinusių ją narkomane, šūdina motina, beveik nuolat prastai besielgiančia įžymybe ir, kaip teigia sąmokslų teoretikai, galbūt žmogžude.

Šios savaitės pradžioje Los Andžele prodiuserės Lindos Perry vakarėlyje Love atliko puikiai jos padėtį nusakantį „Creep“ koverį. Love – „Radiohead“ klasiką dainuojanti moteris – kūriniui suteikė dar gilesnę, nuostabesnę prasmę, o jos pasirodymas pataikė į dešimtuką. Love iš tiesų žinoma kaip „nenormali“, bet moteriai tai reiškia visai ką kita nei Thomui Yorke’ui. Ji marginalizuojama ir smerkiama už elgesį, kuris vyrams teikia garbės. Love visuomet buvo nepritapėlė (ir šviežio oro gurkšnis) kultūroje, garbinančioje „nesivaldančius“ vyrus, bet išjuokiančioje nevaldomas moteris: pakeisk lytį, ir ji bus Iggy Popas, Sidas Viciousas ar Ozzy Osbourne’as – visi savaip tituluoti legendomis. Mylėk ją ar nekęsk, bet Love priskiriamą stigmą lėmė ne jos siautėjimai, o vadinamoji žemesnė rūšis – moteriškoji lytis.

Negalime kalbėti apie Love prieš tai neaptarę jos santykių su Kurtu Cobainu, kurie, žvelgiant iš šalies, atrodė grįsti beprotiška meile ir beatodairiška destrukcija. Šis ryšys didžiąja dalimi suformavo tai, kaip kultūriškai suvokiame Love – vietoje jaunos, nerimastingos įsimylėjusios menininkės dauguma mato oportunistę furiją (nors tie, kurie ją niekina dėl pragmatizmo, drauge pliekia dėl nesitvardymo – du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai).

Pernai pasirodžiusio dokumentinio filmo „Montage of Heck“ (2015) vienoje iš scenų Love skaito neapykantos laišką tuo metu, kai K. Cobainas su prašmatnia suknele ir dirbtiniais ūsais atkartoja jos tariamus žodžius. Laiške Cobainas vadinamas „meilės Dievu, įgijusiu žmogaus pavidalą“, o Love – „nešvankia“, „nešvaria“, „nevaldančia savo didelio riebaus liežuvio“. Šį jųdviejų skirtumą – nors iš pažiūros abiejų asmenybės ir būdo bruožai tie patys – grindžia vienas aspektas, ir tai yra lytis. Cobainas ir Love – abu grunge muzikos žvaigždės, abu narkomanai, abu kontroversiški spaudoje ir viešumoje, tačiau pirmasis – herojus, o ant­roji buvo ir tebėra juodinama.

Julianne Escobedo Shepherd iš „The Muse“ vadina tai „nuolatine mizoginija, kurią skleidžia fanai, tikintys, esą konkreti moteris atsakinga už jų brangiojo vyro-dievo palikimo suteršimą (prisiminkime „The Beatles“ gerbėjų požiūrį į Yoko Ono)“. Pasak jos, „tai keista samplaika, kurią sudaro savininkiškumas, seksizmas, vienišo herojaus kultas ir, manau, įsitikinimas, kad stabas negali patirti tokio žmogiško jausmo kaip meilė – ši nuostata kartais ypač stipri, todėl kai kurie gerbėjai fetišizuoja vienuolystę. (Visi žino, jog šventieji nesidulkina!)“ Situaciją tik pablogino tai, kad Love paveldėjo teises į Cobaino kurtus „Nirvanos“ tekstus, autorinius honorarus (ji vis dar disponuoja šia nuosavybe) ir jo atvaizdą (pastaroji teisė perduota jų dukrai Frances Bean). Kita vertus, vargu ar buvo svarbu, jog Cobainas priešmirtinio laiško atomazgoje rašė: „…turiu deivę žmoną, kenčiančią dėl ambicijų ir empatijos… Prašau, laikykis, Courtney, vardan Frances.“ Courtney buvo kaltinama dėl ankstyvos savo vyro – Roko Dievo – mirties; besikartojantis modelis mūsų kultūroje. Kaltė dėl emocinio išsekimo, kurio pasek­mė – savižudybė, tenka ne pačiam vyrui, o šalia jo esančiai pamišėlei banšei.

Tačiau nepamirškime svarbaus „Hole“ ir Love meninio indėlio į grunge žanrą XX a. 10 dešimtmetyje. Ne tariamai svarbaus, o tikrai svarbaus – tokios pat svarbos kaip „Nirvanos“. Kai 1989 m. Love subūrė „Hole“, ji šoko striptizą tam, kad finansiškai išlaikytų grupę; į muzikos sceną Love įžengė su triukšmu, įžūliai, kaip visiška paklusnios, heteronormatyviai seksualizuojamos masinės popkultūros moters priešingybė. Kai pasirodė Kim Gordon prodiusuotas albumas „Pretty on the Inside“ (1991), Love sukūrė šokiruojančių scenos judesių ir energingo vokalo repertuarą. Ji neatsirado tam, kad tenkintų patriarchalinę tinkamo moters elgesio sampratą, – pati darė poveikį savo kūriniuose išrėkdama eiles, pavyzdžiui: „Kai buvau paauglė kekšė / Motina manęs klausė: „Mažute, kurių galų?“ Trumpai tariant, Love apvertė populiarios moters-ikonos elgsenos sampratą, tačiau, kaip ir bet kuri taip pasielgusi moteris prieš ją ir po jos, buvo už tai nubausta pirmenybę teikiant jos asmeniniam gyvenimui, o ne „Hole“ kultūriniam indėliui.

Scenoje Love buvo nevaldoma, bet taip pat įtakinga ir garbinama muzikantė: kai 1994 m. pasirodė antrasis grupės albumas „Live Through This“, jos vardas buvo visur. Šis albumas virto multiplatininiu, po jo išleistas „Celebrity Skin“ (1998), nominuotas 4 „Grammy“, – tapimo vyraujančia tendencija ženklas, o tai grunge žanrui retenybė (išimtis, tikriausiai – „Nirvanos“ sėk­mė). 1996 m. Love taip pat nominuota „Auksiniam gaubliui“ už vaidmenį filme „Visuomenė prieš Larį Flintą“. Visa tai reiškia sėkmingą arba net fenomenalią karjerą.

Žinoma, kadaise Love padarė klaidų. Prisipažino, kad būdama nėščia leidosi narkotikus, o dukra 2009 m. paprašė laikinai apriboti motinos teises. Bet tai, kaip kontroliuojame asmeninį gyvenimą susidirbusias žymias moteris, skiriasi nuo to, kaip kalbame apie taip pat besielgiančius vyrus. Jei vyras – įžymybė, jo poelgiai ne tik atleidžiami, bet ir pateisinami. Kai „Rolling Stones“ 7 dešimtmetyje pavogė muziką iš „dužusios“ Marianne Faithfull, jai teko ilgai kautis teismuose, kad susigrąžintų, kas priklauso. Tačiau lygiai taip pat „dužusiais“ Keithu Richardsu ir Micku Jaggeriu pasitikėta besąlygiškai. Kai neseniai Chrisas Brownas smurtavo prieš tuometę savo merginą Rihanną, jam tuoj pat buvo atleista, atlikėjas „Grammy“ apdovanojimuose pasitiktas plojimais atsistojus, o Rihanna kaltinta, kad neišsiskyrė su juo anksčiau. Atrodo, net kai vyrų elgesys nusikalstamas, jie išlaiko teisę kurti, orumą, kultūrinį kapitalą ir mūsų pagarbą. Tačiau tikimasi, kad moterys bus ir liks atsakingos ne tik už savo veiksmus, bet ir už tai, kas joms padaroma. Nesugebančioms susitvarkyti moterims nėra naujos pradžios.

Ne paslaptis, kad visuomenė garsiai rėkiančias, nesivaldančias ir neapgailestaujančias laiko grėsme stabilumui: žymi moteris neturėtų į save atkreipti dėmesio tol, kol neįeina į kambarį. Tačiau Love reputacija ir balsas visuomet ją pralenkdavo. Kai 1995 m. MTV muzikos apdovanojimuose per interviu sviedė į Madonną batą, Love įsitvirtino kaip siautulinga dervišė, kuri dėl atkak­lumo, nuobodulio ar apsvaigimo (arba visų trijų kombinacijos) nesėdės tyliai kampe. Nebūtina jos mėgti „kaip žmogaus“, lygiai taip pat nebūtina stengtis pateisinti garbinamų roko dievų abejotinas asmenybes ir poelgius.

Mes, kaip kultūra, privalome beprotiškoms, nuostabiai talentingoms, triukšmingoms, ardančioms moterims suteikti tokią veiksmų laisvę, kokią turi jų kolegos vyrai. Vyro roko žvaigždės reputacija nenukenčia dėl viešų protrūkių, keiksmų, atsitiktinių lytinių santykių ar dėl to, kad ant scenos lipa apsvaigęs, – mes laiminame tokią elgseną kaip įgimtą ir neatsiejamą nuo jo įvaizdžio. Žinoma, šie vakarėlių berniukai gali būti netikri pranašai; nepaisant to, popkultūros vakarėlių mergaitės rezervuoja teisę į analogišką garbinimą visų pirma dėl to, kad jų meną ir poelgius skiria tik lytis.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *