Apkabink mane… ir mane… ir besikartojantys trumpi vaikų apkabinimai, prisiglaudimai keletą kartų dienoje… Vis dažniau tai girdžiu ir jaučiu darželyje. Bežodžiai vaikų apkabinimai – šilti ir jaukūs verčia, skatina apie tai pamąstyti ir kalbėti. Kodėl vieniems reikia prisiglaudimo, kiti tam abejingi? Kodėl maža mergaitė ir jos mama šypsosi viena kitai ir auklėtojai, mergaitė apkabina auklėtoją, rankomis, mama – šypsena ir žvilgsniu. Kiti tik atsisveikina ir pasisveikina – kurie jaučiasi geriau, kas laimingesni!? Ir kodėl šiuolaikiniam vaikui informacinių technologijų aktyvumo amžiuje vis dažniau reikia kito artimo žmogaus šilumos, apkabinimo, prisiglaudimo? Vis dažniau vaikai glaudžia prie savęs minkštą žaislą, nepaleidžia jo iš rankų metų metais, kol tas visai susidėvi… Kaip reaguoti į apkabinimus pedagogui – skatinti, džiaugtis, stabdyti, nekreipti dėmesio?
Psichoterapeutai sako, kad apsikabinimai stiprina sveikatą, imunitetą, užtikrina saugumo, svarbumo,
reikalingumo pasauliui jausmą, užtikriną teigiamas emocijas ir t.t.
Dar kiti (ne specialistai) teigia, kad mums tai svetima, nepriimtina, nebūdinga (apsikabinti vaikui-auklėtojai, vaikui-vaikui) – nėra ko kabinėti svetimų žmonių! O gal jei dažniau apsikabintume, išguitume svetimumo jausmą, labiau suartėtume (neskatiname apkabinti visų žmonių gatvėje!)…
Svarstau, kodėl beveik 50 metų dirbdama darželyje vis dar kas rytą laukiu vaikiškų apkabinimų. Kiekvieną rytą (ne tik įprasto – „Labas rytas, auklėtoja!“), laukiu šiltų prisiglaudimų visą dieną – mano rankos, glėbys visada laisvi apkabinti. Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mažą ir daug suaugusiųjų, bet varžo mintis, kad nebūsiu teisingai suprasta – gal seksualiai priekabiauju, liečiuosi prie svetimo vaiko kūno? (nors tie vaikų kūnai man nesvetimi). Daug nuomonių, požiūrių… Bet be abejonių apkabinu kiekvieną, to laukiantį ar prašantį (dažnai būna ir taip!), nederindama su mama, tėčiu ar kitais artimaisiais. Aš pati šylu nuo apsikabinimų, artėjame su vaikais, kurie jaučiasi vis saugesni šaltame pasaulyje, vis labiau savimi pasitikintys ir reikalingi, vertingi, stiprūs, emociškai stabilūs.
Pati savo ankstyvoje vaikystėje buvau nustumta nuo mamos kelių vos nepilnų trejų metų, nes tapau „didelė merga“, kai gimė brolis (tai turbūt buvo anksčiau, bet aš neprisimenu). Mano sąmoninga vaikystė bėgo be mamos ir tėčio kelių, be apkabinimų ir pabučiavimų, be švelnumo ne dėl to, kad manęs nemylėjo, o kad taip suprato ugdymą gimus broliui (gerokai jaunesnės sesės augo kitaip – užteko abiems ir kelių, ir meilių žodžių, ir apkabinimų), o manyje vis labiau kerojo šaltis savo šeimai, nesiformavo šilti santykiai ir su artimiausiais žmonėmis.
Nesuvokiau, ar apkabinti, prisiglausti yra gerai (gal tai nesveikas mano noras, gal tai negražu, nepriimtina, nes aš jau didelė?!). Augau šalta, pikta, nesaugi, nes savo ugdymusi rūpinausi pati (man taip atrodė ir dabar taip manau). Nors kaimynų šeimose mačiau ir kitokių pavyzdžių. Stiprėjo nepilnavertiškumo, nesaugumo jausmai, su kuriais turėjau kovoti iki brandaus amžiaus. Mane smukdė šeimos požiūris į mane (pikta, grubi, nepaklusni – plaukianti prieš srovę, ir kovojanti su tariamais vėjo malūnais). Iš savo nepilnavertiškumo pradėjau lipti tik pradėjusi dirbti pedagoginį darbą, pajutusi kitų pasitikėjimą manimi (šeimos patiki savo vaikus visai dienai!). Pajutau sėdanti į savo roges. Pradėjo formuotis naujas jausmas – pareiga padėti jaunoms šeimoms ir jų atžaloms išvengti mano šeimos klaidų (o tokias galimybes mačiau ir tebematau). Skaičiau, mokiausi, stebėjau ir ėmiausi atsakomybės už savo veiksmus, žodžius, siūlymus – susiformavo savitas požiūris į pedagoginę veiklą – dažniausiai irgi plaukianti prieš srovę. Dabar pradėjo kliūti švelnumo santykiuose nebuvimas, apsikabinimų stoka (nežinia, ar man tai kada nors bus kompensuota?). Pasaulis savaime ne šaltas – tai mes, suaugusieji, jį šaldome ir niurzgame, kaltindami televizijos laidas, internetą, nepastebėdami šilumos, žodžio, apkabinimo išsiilgusio savo vaiko, įnykusio į kompiuterinius žaidimus. Nematydami jo šąlančios širdelės, nes dažnai niekas nepamoko prieiti, apsikabinti, prisiglausti.
Ne žodis – pavyzdys vaikus moko. Ir vaikai dažnai patys parodo mums pavyzdį, kviesdami kartu žaisti, kalbėtis, apsikabinti – jie intuityviai jaučia poreikį artumui, bendrystei.
Jaučiu didelę pareigą formuoti šiltus jausmus tarp tėvų, tėvų-vaikų, tėvų-vaikų-pedagogų, tarp žmonių. Mano vaikystės, jaunystės patirtis iki šiol man skaudus prisiminimas, nepraėjęs be pėdsakų. Bet vaikai dabar tai su kaupu atlygina. Ir šeimos, ir mano artimieji dalinasi šiluma.
Nieko nekaltinu – taip turėjo būti, blogo man niekas nelinkėjo. Bet aš dar galiu padėti savo šeimoms ir jų vaikams. Kalbėkime apie tai.
Tikiu apsikabinimų galia, tikiu artumo, šilumos galia. Matau skirtumus tarp šiltų, jaukių santykių šeimose ir oficialumo bei šalto mandagumo. Apsikabinkime, kai šito norisi, kai mums šalta, kai nesaugu, blogiau nebus, o šilčiau – tikrai taps. O gal pasikalbėkime su šeimų santykių specialistais, psichoterapeutais, šeimomis, vaikais? Gal tai tik mano šaltos vaikystės kompensacijos paieškos, troškimas užpildyti jausmus, neturėtos šilumos stoką?
