1948 m. spalio 30 dieną Delyje, Indijoje, tragiškai žuvo legendine tapusi asmenybė – Mohandas Karamčandas Gandis – Indijos išsivadavimo judėjimas lyderis, vienas iškiliausių XX a. pedagogų ir nesmurtinio pasipriešinimo modelio kūrėjų. Nors daugiausia žinomas savo pilietinėmis akcijomis ir kalbomis, dera atkreipti dėmesį ir į rašytinį palikimą, kurį sudaro šimtai tekstų. Daugiausia pedagogikos temomis.

Būsimas indų tautos lyderis gimė 1869 m. spalio 2 dieną Vakarų Indijoje. Jo mama priklausė pirklių kastai, o tėvas buvo nedidelės kunigaikštystės pirmasis ministras ir garsėjo teisingumu ir puikiu indiškų tradicijų išmanymu. Berniukas buvo auklėjamas religingai. Tiesa, kaip teigiama, jis buvo drovus, silpnos sveikatgos ir neišsiskyrė išskirtiniais gabumais.

Pagal Indijos papročius, sulaukęs trylikos metų buvo apvesdintas su bendraamže Kasturbaji. Tiesa, netrukus palieka sutuoktinę dvejiems metams, nes išvažiuoja tęsti mokslų į Londoną. Gavęs advokato diplomą, sugrįžta į Indiją. Čia pradeda dirbti pagal profesiją, bet nelabai sekasi. Todėl jis sutinka su darbo pasiūlymu Pietų Afrikoje, kur turėjo rūpintis vienos indiškos firmos reikalais. Afrikoje jis praleido net du dešimtmečius ir būtent čia labai susidomėjo pedagogine veikla. Taip pat jis pradėjo telkti žmones kovai prieš rasizmą.

1903 m. pradėjo žurnalistinę veiklą ir tapo savaitinio laikraščio „Indijos nuomonė“ redaktoriumi. Šis laikraštis ėjo įvairiomis kalbomis, taip pat ir anglų. Dar po kurio laiko įkūrė kelis naujus laikraščius, skirtus jaunimo ugdymui.

Gandį paveikia brito Ruskino pradėtas romantinis judėjimas, kuris idealizuoja gyvenimą kaime, kritikuoja miestą. Gandis su šeima išvažiuoja gyventi į kaimišką vietovę, nusiperka žemės plotą, Čia perkelia ir visa savo leidybą.

1906 m. rugpjūtį valstybiniame Transvaalio laikraštyje buvo publikuojamas taip vadinamo „juodojo įstatymo“ projektas. Pagal kurį, kiekvienas gyvenantis šalyje indas – vyras, moteris ar vaikas, nuo 8-erių metų amžiaus, – turi užsiregistruoti policijoje, suteikti žinių apie turimą turtą, palikti pirštų antspaudus ir gauti ypatingą pažymėjimą, be kurio jam grėstų areštas ir deportacija. Žeminantis indų savigarbą įstatymas sukėlė pasipiktinimą visoje bendruomenėje. Protesto mitinge Gandis pakvietė pilietiniam nepaklusnumui. Jis buvo pripažintas tos sunkios ir sekinančios kovos vadovu. Reikėjo rašyti ilgas peticijas ir kreipimusis, derėtis su aukštais valdininkais, ilgam išvažiuoti į Londoną. Per visą kompanijos laiką jis buvo triskart suimtas.

1909 m. sausį viename iš „Indian Opinjon“ numerių atsirado skelbimas apie naujo tipo mokyklos atidarymo „Fenikse“ projektą. Tokį žingsnį iššaukė oficialios valstybės siekis palaipsniui iš valstybinių mokyklų išstumti mokinius-indus. Gandis matė tik vieną išeitį: ant egzistuojančios mokyklos kolonistų vaikams pagrindų sukurti savo mokyklą. Jis parašė straipsnį „Mokykla Fenikse“, kuriame išdėstė pagrindinius tos mokyklos veiklos principus.

1910 m. Gandžio subrandinta pilietinio nepaklusnumo kampanija pradėjo veikti, tai sukėlė represinę oficialiosios valdžios reakciją. Daugelis akcijos dalyvių buvo areštuoti ir uždaryti į kalėjimus. Daug šeimų prarado maitintojus ir pakliuvo į labai sudėtingą padėtį. Kad kaip nors pagerintų susidariusią situaciją, buvo nuspręsta organizuoti „Fenikso“ tipo gyvenvietę, kurioje galėtų apsigyventi visi, pakliuvę į sunkią padėtį. Už vokiečio architekto G. Kalenbacho – vieno iš Gandžio pasekėjų – pinigus buvo nupirktas nedidelis žemės plotas su nedideliu namu ir vaismedžių sodu, 20 mylių nuo Johanesburgo. Sodyba buvo pavadinta „Tolstojaus ferma“ (tai buvo laikotarpis, kai Gandis susirašinėjo su šiuo rusų rašytoju, ir ypač žavėjosi jo moraliniu-etiniu mokymu). Pradžioje sodyboje gyveno Gandis, G. Kalenbachas ir keletas dalyvių satjargrachi šeimų. Vėliau atvyko naujakurių. Greitai paaiškėjo, kad čia gyvenantiems vaikams reikia organizuoti mokymą. Buvo nuspręsta atidaryti mokyklą. Mokyklos pagrindą sudarė penki, iš esmės novatoriški principai.

Pirmiausia, mokykla ir ferma buvo laikoma viena didele šeima, kurioje Gandis buvo vietoj tėvo, jis buvo atsakingas už visus. Tokios sąlygos, jo manymu, buvo artimiausios idealioms – Gandisteigė, kad teisingą mokymą vaikams gali duoti tik tėvai, o pagalba iš šalies turi būti tik minimali. Antra, pamokos turi vykti gimtąja vaikų kalba. Reikia pasakyti, kad čia Gandis susidūrė su daugybe sunkumų, kurie buvo sudėtingos daugiakalbės situacijos Indijoje pasekmė. Mokykloje teko mokyti hindi, gudžarati, urdu ir tamilų kalbomis. Kitas svarbus principas buvo sujungti mokymą su darbu (kol kas visiškai nesudėtingu gamybiniu procesu) ir profesiniu vaikų parengimu. Pagrindinis viso mokomojo-auklėjamojo proceso tikslas buvo „stengtis ištraukti viską, kas geriausio yra vaikuose, kreipiantis į jų širdis ir protus“. Mokyme labai daug dėmesio buvo skiriama dorovės įdiegimui. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus principas buvo prievartos atsisakymas visame kame: formose, metoduose, priemonėse. Šis principas suteikė vaikams didelę laisvę. Buvo atsisakyta fizinių bausmių. Tie penki pagrindiniai principai ir apsprendė mokyklos savitumą; savo veikla ši mokykla iškart pradėjo skirtis nuo kitų organizacijų. Šie principai pakeitė mokymo metodiką, formas ir auklėjamąją veiklą.

Mokykla dirbo pagal įdomią dienotvarkę. Diena prasidėdavo fiziniu darbu. Fermoje nebuvo tarnų, ir visą darbą, nuo maisto ruošimo iki šiukšlių surinkimo, atlikdavo patys gyventojai. Vaikai nebuvo atleisti nuo tokių pareigų. Jie šluodavo grindis, patys skalbdavo savo rūbus, 2 ar 3 iš jų kasdien padėdavo virtuvėje. Gandis galvojo, kad labai svarbu iš mažumės vaikus išmokyti gyventi be kitų pagalbos; patiems atlikti darbus, kurie patenkina jų kasdienius poreikius.

Iš trijų valandų būtino fizinio darbo ryte vis tik didžioji laiko dalis buvo skiriama ūkio darbams. Gandis šį darbą laikė puikia priemone stiprinti sveikatą ir auginti fizinę ištvermę. Paprastai užsiėmimai prasidėdavo 13 val. ir baigdavosi 16.30. Trys pamokos per dieną. Buvo dėstomos hindi, urdu ir tamilų kalbos, taip pat anglų kalba ir aritmetika. Gandžio manymu, Gudžarati indų vaikus yra būtina supažindinti su sanskritu. Įdomu tai, kad Gandžio manymu, geografija ir istorija turi suteikti tik elementarių žinių, kurių gali prireikti mokantis anglų ir gimtosios kalbos.

Organizuodamas užsiėmimus ir jų dėstymo metodiką, Gandis naudojosi savo išradingumu ir mąstymo orginalumu. Susipažinęs su mokymo medžiaga ir artimiau pažinęs vaikus, jis juos surinko į vieną patalpą, kaip europinėje viduramžių mokykloje, ir vienu metu skirtingo amžiaus vaikams dėstė įvairias disciplinas; ir kaip pats vėliau pastebėjo, greitai susitvarkė su klase.

Pagrindinis dėstymo metodas buvo žodinis mokytojo pasakojimas arba uždegančių istorijų skaitymas. Gandis buvo žodinio senosios Indijos tradicijų  perdavimo šalininkas, ir pagrindiniu žinių šaltiniu laikė mokytoją. Jis pastebėjo, kad vaikai sunkiai įsimena, ką perskaito  iš knygų ar išmoksta atmintinai, bet lengvai ir gyvai perpasakoja tai, ką išgirdo iš mokytojo.

Ilgainiui visus sukilimo dalyvius išleido į laisvę ir beveik visi „Tolstojaus fermos“ gyventojai ją paliko. Tie nedaugelis, kurie liko, daugiausia buvo kolonistai iš „Fenikso“. Todėl buvo nuspręsta persikelti į „Feniksą“.  1913 m. persikraustymas buvo užbaigtas. Likę fermoje mokiniai buvo pervesti į „Fenikso“ mokyklą.  Nuo pirmų dienų Gandis aktyviai įsijungė į mokyklos veiklą, kurioje dabar buvo 30 mokinių.

Gandis iškart atnaujino mokyklos darbą, panaudodamas mokymo organizacijos patyrimą, įgytą gyvenant „Tolstojaus fermoje“. Dienotvarkė buvo pilnutinai pakeista. Pats Gandis keldavosi 4.45 val. ryto, o jau 5 val. apeidavo koloniją ir pažadindavo vaikus.  6-8 metų vaikai kartu su juo padėdavo dirbantiems laukuose kolonistams. Po pusryčių, nuo 8:30 iki 10:30, vykdavo pamokos mokykloje. Nuo 10:30 iki 11val. – vėl darbas laukuose. Nuo 12:30 iki 14:30 vyresnieji moksleiviai dirbdavo spaustuvėje, įgydami profesinį pasirengimą. Po to dar 2 val. praleisdavo mokydamiesi mokykloje. Po vakarienės, nuo 19 iki 19:30, vaikai klausydavosi mitologinių istorijų arba dvasingos muzikos. Miegoti eidavo 19:30.

Vienąkart, kai buvo mieste, jam pranešė apie amoralų dviejų jo mokinių elgesį. Ši žinia sukrėtė Gandį. Tą pačią dieną jis grįžo į koloniją. Traukinyje nuolat galvojo, kaip pasielgti. Jam atrodė, kad jis kaip auklėtojas yra atsakingas už mokinių nusižengimą. Sprendimas buvo netikėtas.  Kad mokiniai suvoktų jo kartėlį ir savo poelgio moralinį nuosmukį, jis nusprendė 7 dienas pasninkauti, o po to puspenkto mėnesio valgyti tik vieną kartą per dieną.

Nebausti prasikaltusius, o nubausti save už svetimas nuodėmes. Ne suteikti pelnytų kančių kitiems, bet kentėti pačiam. Šito įprastoje pedagogikoje nerasite. Tačiau šiame alogiškume buvo sava logika, kuri veikė aukšto moralumo santykių atmosferoje – tikros meilės tarp mokytojo ir vaikų. Nauja pedagoginė priemonė suveikė. Vaikai iš tikrųjų suprato savo neteisingą poelgį. Įtampa dingo, santykiai tarp suaugusių ir vaikų tapo atviresni ir nuoširdesni.

Taip Gandis tam tikra prasme atrado stipriai veikiančią pedagoginę priemonę. Taip jis dar kartą įrodė, kad visi būdai yra efektyvūs tik humaniškos neprievartinės pedagogikos sistemoje, kai jau yra susiklostę harmoningi ir aukštos moralės santykiai tarp mokytojo ir mokinių.

Viename iš jo laiškų yra žodžiai: „Dabartinis švietimas man atrodo visiška apgaulė“. Paaiškindamas šią išvadą, Gandis pažymėjo, kad dabartinis švietimas yra nenaudingas todėl, kad blogai pateikiamas. Negalima tikėtis norimo rezultato, jei neišspręsta svarbiausia užduotis – koks yra tikslas siekti išsilavinimo. Jei visas mokymas baigiasi tik siekiu išlaikyti egzaminus, švietimo pastangos iš karto yra pasmerktos.

Valstybinių mokymo įstaigų sistemoje Gandis visų pirma įvardijo antspaudo vienvaldystę; taip pat  moralių žmonių trūkumą tarp mokytojų, nebuvimą artimų santykių tarp vaikų ir pedagogų, bereikalingą jėgų eikvojimą kai kurių dalykų mokymuisi ir tai, kad labai dažnai tos mokyklos indams virsta „vergovės simboliu“.

Mokymą ne gimtąja kalba Gandis pavadino „klaidinga sistema“, kai vaikai besimokydami svetima kalba tampa tik kvailomis papūgomis, kurie kartos tik tai, ką išmoko mechaniškai ir nemąstydami. Nežinodami gimtos kalbos, pabrėžė Gandis, vaikai taip pat bus atskirti nuo gyvosios kūrybinės indų kultūros įtakos, ir negalės priartėti prie savo tautos genijų pasiekimų.

Gandžio nuomone vienintelė išeitis Pietų Afrikos indų bendruomenei buvo kurti savas, nepriklausomas nuo vyriausybės mokyklas, kuriose pamokos būtų vedamos gimtąja vaikų kalba ir „nacionaliniu pagrindu“, sudarant būtinas sąlygas formuoti moralinį vaikų charakterį.  Apie nacionalinio švietimo būtinybę Gandis pirmą kartą prakalbo 1913 m. straipsnyje „Indų švietimas“. Šią idėją jis vystys kituose savo straipsniuose, padarys ją pagrindine, siekdamas pakeisti švietimo sistemą Indijoje.

Reiktų paminėtų įdomią ir labai charakteringą Gandžiui temą, apie kurią kalbama straipsnyje „Tėvų pareiga“, t.y. labai aiškiai suformuota žmoniško gyvenimo, kaip socialinės tarnystės, idėja. Gandis rašo, jog varginga Indijos padėtis reikalauja, kad kiekviena indų šeima vieną iš savo sūnų ruoštų visuomeniniam darbui, t.y. tarnybai bendruomenei. šeima turi auginti ne karį, ne gydytoją, ne advokatą ar dvasininką, o socialinį darbuotoją, kuriam bendruomenės ir šalies interesai būtų aukščiau visko. Nuo tokios pareigos galima atleisti tik tas šeimas, kuriose yra tik vienas sūnus. Jeigu tėvai visiškai atsakingai suvoks šią užduotį, šalis labai greitai atsigaus. Šis pareiškimas atrodė idealistiškai naivus, bet būtent iš tokių „savanorių“, pašventusių (arba paaukojusių) savo gyvenimą šaliai, Gandis ir jo bendraminčiai ateityje suformuos didžiulę socialinių darbuotojų armiją, kurios uždavinys ir bus „tyli revoliucija“, padėsianti atgimti Indijai.

Pasakojimas apie M. Gandžio gyvenimą Pietų Afrikoje būtų neišsamus, jei nebūtų prisiminta dar apie vieną jo pedagoginės veiklos aspektą – masinį auklėjimą ir perauklėjimą politinių kampanijų metu, kada Gandis elgėsi ne kaip politikas, tradiciniu suvokimu, o kaip politikas-pedagogas. Akivaizdus politikos ir pedagogikos sujungimas, kai politinė sėkmė tiesiogiai priklauso nuo efektyvios pedagoginės veiklos, formuojant kovotojuose tokias savybes kaip ryžtas, savigarba, bebaimiškumas, pasiryžimas kentėti, kantrybė, galėjimas pasiaukoti.

Gandžio sukurta ir propaguota neprievartinės indų kovos su D. Britanijos kolonijiniu režimu forma įrodė, kad Gandis mokėjo pasinaudoti politinės kovos auklėjamosiomis galimybėmis – kovos metu žmonės keitėsi greitai ir nesustabdomai. Vienu metu, paskelbus taikų streiką, įsijungė 30000 šachtininkų, o taikiame daugiakilometriniame marše iš Natalio į Transvaalį 1913 m. dalyvavo 2037 vyrai, 127 moterys ir 57 vaikai. Ir nors maršas buvo organizuotas kaip taikus protestas, nebuvo išvengta aukų – valdžios armija kai kuriuos sušaudė, o kiti mirė, nepernešę rasistinių kalėjimų sąlygų. Tokios pedagogikos patirtis  padėjo Indijoje, kur įvykių dalyviais tapo visa tauta.

1915 m. sausį išsipildė seniai puoselėtas Gandžio noras – sugrįžti į Indiją tam, kad pilnutinai pašvęstų save kovai už tėvynės išlaisvinimą.  Kartu su juo į Indiją persikėlė ir dalis kolonistų iš „Fenikso“.

Vykdydamas žymaus indų politinio veikėjo Gokhalė palinkėjimus, Gandis pradžioje nedalyvavo  politikoje ir nedarė jokių pareiškimų, o visą laiką skyrė gyvenimo Indijoje pažinimui: jis keliavo po Indiją traukiniais trečiąja klase, pėsčiomis praėjo maldininkų keliais, susipažino su savo šalies įžymybėmis. Tų kelionių metu jis domėjosi ir mokyklų veikla.

Pirmaisiais grįžimo į Indiją metais Gandis, nors ir būdamas labai užimtas,  be pertrūkio publikavo pedagoginio pobūdžio straipsnius. Tuo metu Gandis vis daugiau užsiimama politiniu-auklėjamuoju darbu, kurį jis pavadino „tautos auklėjimu“. Siekiant nepriklausomybės tautą reikia auklėti ir daug kur perauklėti. Šalį vergovėje laiko ne anglų patrankos, bet pačių indų netobulumas, teigė Gandis. Jo konstruktyvi programa „sukurti naciją nuo apačios iki viršaus“ apėmė masinį indų auklėjimą, naujų nacionalinių bruožų formavimą. Gandžiui nepriklausomybė atrodė pasiekiama tik neprievartiniu taikos keliu.

Svarbu pažymėti, kad Gandžio pedagogika buvo numatoma pritaikyti negirdėta apimtimi – tai turėjo paveikti visą tautą: vargšus ir turtingus, suaugusius ir vaikus, sėkmingai kylančius ir pasimetusius. Gandžio kaip politiko išskirtinumas kaip tik ir pasireiškė siekiu visus įtraukti į kovą  už nepriklausomybę. Jis išaukštino žmonėse visa, kas juose slypi geriausia, įtikinęs, kad kiekvienas yra vertas dalyvauti šioje šventoje kovoje.

Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimas augo. Įvertindamas esamą situaciją, Gandis ir jo šalininkai nusprendė, kad svaradžą galima pasiekti per metus. 1920 m. rugsėjį buvo paskelbta nebendradarbiavimo su vyriausybe kampanija, kurią formaliai iššaukė antiindiškas poelgis Pendžabe ir valdžios pozicija dėl turkiško kalifato (kalifas [arab. chalifa – įpėdinis, vietininkas], musulmonų šalyse vid. amžiais – valdovo, turėjusio religinę ir pasaulietinę valdžią bei laikiusio save pranašo Mahometo vietininku, titulas; Osmanų imperijoje – valdovų titulas), paliečianti Indijos musulmonų interesus. Kongresas kreipėsi į indus kviesdamas atsisakyti bet kokio bendradarbiavimo su vyriausybe, kuri visų pirma sprendžia metropolijos (valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu) reikalus, toliau stiprindama Indijoje vergovę.  Taip pat buvo pasiūlyta atsisakyti apdovanojimų (pats Gandis grąžino 3 medalius, gautus už dalyvavimą sanitaru Pietų Afrikos karuose), vardų, laipsnių, lengvatų ir privilegijų, suteiktų tos vyriausybės. Taip pat buvo paskelbtas užsienio prekių, laivų ir vyriausybinių mokymo įstaigų boikotavimas.

1920 m. rugsėjį sesijos Kalkutoje metu buvo priimta nebendradarbiavimo programa, pagal kurią reikėjo įtikinti studentus ir moksleivius palikti mokyklas ir koledžus. Gandis ir jo bendražygiai labai aktyviai agitavo boikotuoti valstybinę švietimo sistemą.

Kongreso rezoliucija numatė „laipsnišką vaikų išėjimą“ iš valstybinių mokyklų ir koledžų ir jų vietoje lėtą nacionalinių mokymo įstaigų sukūrimą įvairiose Indijos provincijose. Tačiau Gandis reikalavo nedelsiant palikti vietas, kur visa jaunoji Indijos karta auklėjama kaip vergai. Tikindamas tėvus apie šią neišvengiamą būtinybę, jis rašė: „Argi nebūtų geriau, jei mūsų vaikai būtų mokomi laisvoje atmosferoje, tegul ir lūšnose arba medžių pavėsyje; ir jei juos mokytų mokytojai, kurie patys būdami laisvi, įkvėptų ir vaikams laisvės troškulį? Aš noriu, kad jūs suprastumėte, kad mūsų mylimos žemės likimas yra ne mūsų, o mūsų vaikų rankose. Nejaugi mes neišvaduosime jų iš prakeiktos vergovės, kuri privertė mus šliaužioti pilvais? Mes silpni, mes galime neatrasti savyje jėgų ir valios nusimesti tą jungą. Be nejaugi mums neužteks proto, kad nepalikti to prakeikto palikimo mūsų vaikams?“

Mokymo įstaigų boikote dalyvavo nuo 6 iki 8 milijonų mokytojų, studentų ir mokinių.

1922 m. kovą Gandis pagal melagingą kaltinimą buvo areštuotas ir uždarytas į kalėjimą. Įvykis eiliniam žmogui mažai malonus. Ir tik toks žmogus kaip Gandis galėjo jaustis visiškai patenkintas tokiomis sąlygomis. Viename iš laiškų draugui balandžio mėn. jis rašė: „Aš laimingas kaip paukštis…“ Kalėjime Gandis daug skaito, susipažįsta su pačia įvairiausia pažintine literatūra, stengdamasis susigrąžinti tai, ką praleido nesibaigiančios  neramios kovos metais. Jis daug galvoja apie nacionalinio švietimo problemas. Čia, kalėjime, jis parašė gudžarati kalbos elementorių pradiniam mokymui.

1924 m. vasarį  Gandį išleidžia iš kalėjimo. Jis sugrįžta į visuomeninę veiklą, sustiprėja Gandžio organizacinis aktyvumas švietimo srityje. Jis reguliariai susitikdavo su mokytojais ir studentais, dalyvaudavo nacionalinių mokyklų ir universitetų atidarymo ceremonijose, konsultuodavo švietimo veikėjus, kviesdamas daugiau ir drąsiau eksperimentuoti, ieškoti efektyvesnių metodų ir formų nacionalinio švietimo įgyvendinimui. Išauga ir jo žurnalistinis aktyvumas, jis atsakinėja į skaitytojų laiškus.

Gandis pasiūlė labai originalų veikimo būdą. Kadangi oficialusis mokslas iš esmės buvo nukreiptas prieš nepriklausomybę ir indų civilizaciją apskritai, jis patarė kuriant nacionalinę mokymo sistemą elgtis atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei valstybinėse mokyklose dėstoma anglų kalba, tai nacionalinėse mokyklose ši kalba negali būti mokymo priemonė; jei valstybė stato dideles ir brangias mokymo įstaigas, tai nacionalinės mokyklos turi įsikurti paprastose, nebrangiose patalpose; jei ten daugiausia vystomas intelektas, o profesinis paruošimas ignoruojamas, tai naujojoje sistemoje reikia pakeisti šią situaciją. Buvo išvardinti 8 punktai, kalbantys apie religinio mokymo problemas, istorijos žinias, geografiją ir ekonomiką, reikalavimai mokytojo asmenybei. Ir ypač daug dėmesio skirta švietimui kaime, nes jo manymu, indų civilizacijos pagrindą sudaro žemės ūkis, tokią Indiją jis norėjo matyti ir ateityje.

Šiam periodui priskiriamas ir vienas iš įdomiausių ir, beje, mažai ištyrinėtas reiškinys pedagoginėje Gandžio veikloje – susirašinėjimas su vaikais. 1927 m. balandį buvo parašytas pirmas laiškas ašramo vaikams. Ir daugiau nei 5 metus, beveik kiekvieną savaitę, kur jis bebūtų, įskaitant ir buvimą kalėjime, Gandis rašė vaikams.

1930 m. M. Gandis pradėjo naują pilietinę nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo akciją visoje Indijoje. Šį kartą satjagraha turėjo prasidėti demonstratyviu ir visuotinu druskos monopolijos įstatymo pažeidimu. Tokia taikaus pasipriešinimo valdžiai forma buvo suprantama visiems – apsišvietusiam kongresistui ir neraštingam, užguitam valstiečiui. Gandis pareiškė pats vadovausiąs satjagrahų būriui ir ves juos iš ašramo prie Sabarmati upės į Dandi, vandenyno pakrantę, kur iš jūros vandens išgarins simbolišką žiupsnelį druskos. Reikėjo pėsčiomis nueiti 400 km.

Kaip ir ankstesnės kampanijos, druskos satjagraha turėjo būti dar vienu žingsniu masiniame žmonių auklėjime, pasiruošimo aukotis, organizuotumo, disciplinuotumo patikrinimas. Kaip ir anksčiau, Gandis kreipėsi į studentus: pasipriešinimo metu palikti paskaitas ir tapti „satjagrahi piligrimais“, būti pačiais aktyviausiais taikioje kovoje, kurią jis laikė „pačiu tikriausiu švietimu egzistuojančiose šalyje sąlygose“.

„Druskos žygis“ prasidėjo 1930 m. kovo 11 d. Daugelis Kongreso dalyvių abejojo to renginio efektyvumu. Bet prie satjagrahų pakeliui prisijungdavo minios žmonių, tautoje vis ryškiau švietė nepaklusnumo valdžiai dvasia. Apie keistą žygį greitai sužinojo visas pasaulis. Visi laukė, kuo tai baigsis. Viena iš „vaikiškų Gandžio išmonių“ virto išdidžia ir grėsminga indų pasiryžimo tapti laisva tauta demonstracija. Pirmą kartą per daugelį metų žmonės pasijuto ne vergais, o savo šalies šeimininkais.

„Druskos žygis“ ir sekusi jį masinė satjagrahi kampanija baigėsi kompromisiniu susitarimu, kuris istorijos buvo įvardintas „Gandžio Paktas-Irvinas“. Lordas Irvinas (tuo metu – Indijos vicekaralius) nebeišsireikalavo kolonialinės administracijos boikoto atšaukimo, o kongresistams buvo leista skleisti tarp gyventojų propagandą už šalies nepriklausomybę, organizuoti taikias demonstracijas ir piketus. Buvo paskelbta visuotinė politinių kalinių amnestija. Panaikinta druskos monopolija. Kongresas oficialiai buvo pripažintas politine partija.

1931 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais Gandis gyveno Londone, kur vyko antroji „Apvaliojo stalo“ konferencija. Čia jis vienas nuo Kongreso atstovavo Indijos interesams. Susitarti nesisekė. Bet buvimas Anglijoje davė naudos. Gandis galėjo aiškiai ir sąžiningai išdėstyti indų delegacijos poziciją, supažindinti europietišką visuomenę su padėtimi jo šalyje.  Beveik iškart, vos grįžęs į Indiją, Gandis vėl buvo areštuotas ir be teismo pasodintas į kalėjimą.  Atskirtas nuo išorinio pasaulio, jis daug skaitė, pildydamas savo žinių spragas. Būtent priverstinio neveikimo metu buvo parašyta „Satjagrahos-Ašramo istorija“, kurioje yra skyrius „Švietimas“. Čia pirmą kartą 27 punktuose Gandis konspektyviai susistemino savo pedagoginius įsitikinimus, ne tik atkreipdamas dėmesį į švietimo ir auklėjimo procesų teorinius pagrindus, bet ir nurodydamas jų vystimąsi kiekviename švietimo etape.

1933 m. gegužę išsilaisvinęs iš kalėjimo Gandis iškart sugrįžta į visuomeninę veiklą. Pradeda leisti kasdieninį laikraštį „Haridžan“ anglų ir hindi kalbomis.

1934 m. Gandis pareiškė apie savo ketinimus pasitraukti iš didžiosios politikos ir susikoncentruoti tik į tris veiklos sritis: kaimiškų amatų vystymą, tarnystę haridžan ir švietimą, kuris turėtų būti vykdomas mokant vyraujančių Indijoje amatų. Laikinai sumažėja ir jo žurnalistinis aktyvumas.

1936 m. Gandis apsigyvena kaimiškoje vietovėje Sevagramoje netoli nuo Vardhi. Daugeliui metų šis kaimas tampa savotišku jo atgimimo programos, kurios pagrindą turėjo sudaryti naujasis švietimas ir kuri buvo skirta indiškam kaimui. štabu.

1937 m. laikomi pedagoginės veiklos piku. Būtent tais metais jo nacionalinio pradinio švietimo kaimiškai Indijai sistema buvo galiausiai suformuluota ir pradėta praktiškai realizuoti.

Daug laiko Gandis skyrė susitikimams su mokytojais ir studentais, konsultacijoms ir diskusijoms su švietimo veikėjais, stengdamasis bendraujant su specialistais (save šioje srityje iki gyvenimo pabaigos laikė diletantu – žmogumi, be specialaus išsilavinimo, dirbančiu mokslinį arba kūrybinį darbą, tik paviršutiniškai suprantančiu dalyką) išaiškinti ir sukonkretinti savo planą. Teoriškam savo sistemos pagrįstumui jis skyrė nemažai straipsnių, kuriuos patalpindavo laikraštyje „Haridžan“.

Tuose darbuose Gandis įrodydavo, kad vaiko protas gali būti vystomas greičiau ne per knygų skaitymą, o per aktyvų ir sąmoningą (moksliškai) naudingo amato mokymąsi, kai rankos užimtos darbu, o protas, gavęs informaciją apie įvairių procesų kryptingumą, disciplinuotai vystosi, pastoviai lygindamas savo išvadas su bandymo duomenimis.

1941 m. Gandis parašė įžymiąją „Konstruktyviąją programą“, kurios tikslas buvo taikus ir neprievartinis Indijos nepriklausomybės atsikovojimas. Tai vienas iš pačių reikšmingiausių Gandžio kaip politiko-pedagogo kūrinių. Jis siekė per konstruktyvią veiklą pakeisti gyvenimą ir pakeisti žmones, paverčiant juos save gerbiančiais, nepriklausomais ir laisvais. Iš 18 punktų 7 skiriami švietimui. Programoje išnagrinėtos arba paliestos daugelis švietimo problemų, aiškiai parodytos galimybės ir perspektyvos.

Gandžio nuomone, nuo nepriklausomybės atgavimo momento turi prasidėti fundamentalūs pasikeitimai švietimo sistemoje. Be to išsivadavimo nebus. Susitikime su mokytojais ir studentais jis pasakė: „Jei mes norime įžiebti Indijoje laisvės liepsną, pirmoji būtinybė – revoliucija švietime“.

Apkartintas šalies padalinimo į Indiją ir Pakistaną bei kruvinų skerdynių tarp bendruomenių, Gandis su naujomis jėgomis kviečia atsisukti į neprievartinį tiesos kelią auklėjime. Šias savybes jis įvardina kaip esmingiausias žmogaus auklėjime. Vienoje iš paskutinių publikacijų jis rašė: „Švietimas, kuris nesiremia tiesa ir neprievarta, iš viso nėra auklėjimas to žodžio prasme“.

Tą dieną, kai religinio fanatiko paleista kulka nutraukė jo gyvenimą, Gandis kūrė projektą, kaip Indijos nacionalinį kongresą iš politinių partijų paversti tarnystės tautai Asociacija. Tą dokumentą, kuris vėliau buvo pavadintas jo paskutine valia ir testamentu, reikėtų pripažinti ir jo paskutiniu pedagogikos kūriniu, nes jame viename iš punktų buvo siūloma vykdyti švietimą nuo gimimo momento iki mirties pagal „Nai Talimo“ principus, atitinkamai su esama politika, paskelbta „Hindustani Talimi Sangh“.

Gandis buvo nušautas, kai ėjo melstis į sodą. Jį nušovė indas nacionalistas, trimis šūviais iš revolverio. Pasak žudiko, tai buvo atlygis Gandžiui už tai, kad jis pernelyg palankiai žvelgė į musulmonus.

Gandžio laidotuvėse, kaip teigiama, dalyvavo du milijonai žmonių. Buvo paskelbtas visuotinis gedulas. Gandis yra ne tik iškiliausias visų laikų Indijos visuomeninis veikėjas, bet viena iškiliausių XX a. asmenybių apskritai, kurio įtaka toli pranoko Indijos ribas.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *