Su šių metų „Man Booker“ premijos laureatu George’u Saundersu kalbasi Jasonas Rhode’as, kuris yra sakęs: „Negali būti per daug turtingas, per daug lieknas ar skaityti per daug G. Saunderso. Pavadinti G. Saundersą geriausiu šiuolaikiniu novelistu Amerikoje yra tas pats, kas pavadinti Mėnulį geriausiu natūraliu žemės palydovu. Nėra konkurencijos.“

Kelis dešimtmečius rašęs trumpus pasakojimus G. Saundersas šiemet išleido pirmąjį romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ („Lincoln in the Bardo“; budizme bardo – tarpinė būsena tarp mirties ir atgimimo). Pasakojimas nukelia į 1862-uosius, centre – šešioliktasis JAV prezidentas ir Vašingtono kapinės, pilnos vaiduoklių, tarp kurių – ką tik miręs prezidento sūnus Willie Lincolnas. Kiekvienai šmėklai suteiktas toks savitas balsas, kad leidykla „Penguin Random House“ pasamdė 166 žmones garsinės knygos įrašams (tarp jų – aktorius Nickas Offermanas, rašytojas Davidas Sedaris ir muzikantė Carrie Brownstein).

Parašyta nemažai knygų apie JAV Pilietinį karą (Lewiso Mumfordo „Rudieji dešimtmečiai“ / „The Brown Decades“), Garry’o Willso „Linkolnas Getisburge“ / „Lincoln at Gettysburg“), kuriose vaizduojami žmonės, patekę į neviltį, griebiasi bet ko. Jie nepajėgia susidoroti su darviniška, mechaniška mirtimi, todėl linksta į spiritualizmą.

Taip pat Gilpino Fausto Drew knyga „Kančių respublika“ / „The Republic of Suffering“. Per Pilietinį karą žmonės turėjo „trokštamos mirties“ įsivaizdavimą. Mirti šeimos apsuptyje. Susitaikius su Dievu. Nieko neskauda. Išeini su dėkinga šypsena… Ir tada pradėjo plūsti žinios apie mūšio lauke ištaškytus sūnus, net jų kūnų neįmanoma surankioti – vyrai žūsta apimti siaubo.

Skaitant apie Abrahamą Lincolną mane labiausiai sudomino tai, kad jis nebuvo krikščionis. Buvo vienas tų politikų, kurie sako, ką reikia, bet daugelis jį pažinojusių teigė, kad širdyje netikėjo Dievu. Tačiau paskutiniais metais A. Lincolnas realybę išvydo būtent tokią, kaip apibūdinote. Siaubingą ir nevaldomą. Realybė nepasidavė jokiam žmonių susikurtam naratyvui. Todėl, manau, vienąkart jis pasakė: „Tarkim, Dievas yra, nors ir nesuprantu, kas jis per vienas.“ Stebėdamas pasaulį ir karą jis mėgino suvokti, koks tas Kūrėjas galėtų būti.

Taigi A. Lincolnas nusprendė: „Gerai, apsimesiu, kad Dievas yra, ir bandysiu suvokti, ko jis iš manęs nori.“ Tikrovė buvo tokia chaotiška, kad A. Lincolnas tiesiog pasidavė. Man ypač įspūdinga, kad tokią akimirką sugebėjo prieiti prie išvadų apie lygybę ir liejamu krauju reiškiamą Dievo valią. Yra pasakęs, kad „Apvaizda galėtų užbaigti šį karą ir panaikinti vergiją, jei tik panorėtų, bet, matyt, kažkodėl nenori. Todėl, tarnaudami Dievui, turime šiuos dalykus išgyventi“. Ganėtinai apokaliptiška.

Knygoje yra epizodas, kai kalbate paties A. Lincolno balsu. Intonacija rami ir linkolniška. Bet kažin kas pritrenkia. Net jei užaugai Amerikoje su jo profiliu monetose ir monumentu, vis tiek žvelgiant į jį ar skaitant apie jį, rodos, jis tavęs laukia. Kviečia… Kaip tai paaiškinti?

Iš tiesų A. Lincolnas buvo gana uždaras. Nežinau tekstų, kur būtų rašęs apie savo jausmus ar tikėjimą. Tad jis lyg tuščia drobė. Didžiausią įspūdį paliko formalesni raštai, mąstymo logiškumas. Man, kaip buvusiam inžinieriui, tai imponuoja. Problemas jis spręsdavo kaip silogizmus, kiaurai apgalvodavo ir priimdavo tokią išvadą, kokią logiškai prieidavo.

Rašydamas apie jį ir skaitydamas jo tekstus pasitelkdavau ir savo linkolniškumą, logiškąją pusę. Ieškodamas jam žodžių galvodavau: „Net ir širdgėlą priimtų šiek tiek mechaniškai, bet logiškai.“

A. Lincolnas iš tiesų dvasiškai buvo labai pažangus žmogus, kad ir kaip tą dvasią suprastume. Paskutiniuosius ket­verius metus jo tobulėjimo kreivė staigiai kilo – tapo tokia gilia siela, kad kiekvienas galėtų pasisemti įkvėpimo. Manau, tiesiog lenktyniavo su laiku. Nežinau, ar pats tai suvokė. Tais paskutiniais metais įveikė neįtikėtinai daug barjerų. Nemoku to konkrečiai įvardyti, bet sakau iš patirties: pradėjus apie jį galvoti, neįmanoma sustoti. Pastaruoju metu stengiuosi atprasti, bet tebenoriu grįžti į 1862-uosius.

Tą patį yra sakęs ir Danielis Day-Lewisas (įvertintas „Oskaru“ už vaidmenį Steveno Spielbergo 2012 m. filme „Lincolnas“, – vert. past.). Keista tai, kad A. Lincolnas iš tiesų buvo eilinis žmogus, be specialaus išsilavinimo. Bet drauge ir visiškai išskirtinis, visais atžvilgiais pranašesnis už aplinkinius.

A. Lincolnas kilo iš ganėtinai neandertalietiškos aplinkos Indianoje, bet buvo užvaldytas nuolatinio žinių troškimo. Sakyčiau, turėjo visiems didiems rašytojams būdingą ypatybę: kai skaitai jo tekstus, atrodo, žodžiai kyla iš tavo paties vidaus, o ne iš kito žmogaus. Lyg skaitytum Davidą Fosterį Wallace’ą ar Grace Paley, – nėra tarpininko. Tavo viduje yra tas kitas žmogus, kurį gerai pažįsti, ir staiga jo kalba įgyja pavidalą. Toks ryšys užsimezga galbūt dėl to, jog A. Lincolnas kalba išmintingai ir tokiu skaidriu stiliumi, kad žodžiai neatrodo dirbtiniai.

Dabar noriu visą dieną kalbėt vien apie A. Lincolną.

Aš taip pat. A. Lincolno proza įrodo, jog jis – prigimtinis poetas ar redaktorius, arba ir tas, ir tas. Kaip rašytojui, man labai malonus jo įsitikinimas, kad tiesa pasiekiama tik preciziška kalba, – tai akivaizdu visuose jo tekstuose.

Jie labai logiški, kaip teisiniai dokumentai.

Taip. A. Lincolnas sakė: „Privalome išsilaisvinti, kad išgelbėtume savo šalį.“

Privalau paklausti ir apie kitus dalykus. Iš kur atsirado ponas Volmanas? (Hansas Volmanas – G. Saunderso knygos personažas, nuogas spaustuvininkas, iš ilgesio jaunai žmonai po mirties likęs šiapus, – aut. past.)

Nežinau. Iš pradžių šį romaną rašiau kaip pjesę. Vienas svarbiausių uždavinių buvo nuspręsti, kodėl mirusiųjų šmėklos liko Žemėje, nepasitraukė į anapus. H. Volmaną buvau apvesdinęs su moterimi, kurios neištikimybė sudaužo jam širdį. Bet rašant ta idėja nusibodo. Todėl intuityviai jį paverčiau žmogumi, taip ir nemiegojusiu su savo nuotaka.

Sudėtinga kalbėti apie šiuos dalykus. Jie nutinka tarsi savaime. Tiesiog noriu tikėti, kad jei esu pakankamai įsigilinęs į savo darbą, mano protas bet kur neklaidžios. Daugybę kartų skaitau ir taip pasitikrinu, ką jau esu parašęs.

Nė vienas vaiduoklis nebuvo suplanuotas iš anksto. Tas vyrukas tiesiog išniro vieną ketvirtadienį. Tekstą tobulinu daugybę kartų peržiūrėdamas, kai kur paaštrinu, kai kur pridedu juoko ar liūdesio. Netyčia atsiranda koks nors personažas, kuris paskui pradeda veikti aplinkinius. Nieko stebuklingo, bet būtent taip dirbau ketverius metus.

Kur pasitraukiate rašydamas? Ne fiziškai pasitraukiate, o kas nutinka, kai rašote?

Įdomus klausimas. Norint susiliesti su tekstu reikalinga labai skaidri būsena. Jokio virsmo nebūna. Tiesiog sėdžiu ir bandau nuskaidrinti protą, kad tapčiau atidus kalbai, sutelkčiau į ją visas mintis, pradedu skaityti, redaguoti ar rašyti, ir tiek. Įtempiu visą dėmesį, paskui galiu atsipalaiduoti, pasivaikščioti po kambarį, išgerti kavos. Gal svarbiausia protą savotiškai nuraminti, pritildyti, kad pajustum teksto poveikį. Tikriausiai taip.

Jei dirbu visą dieną, kartais užplūsta jaudinantis pojūtis, kai idėjos pradeda lietis daug intensyviau. Rašant šią knygą tikrai būdavo tokių popiečių, kai – nors skamba kaip klišė – tiesiog iš šalies stebėdavau, kaip dirba mano pasąmonė. Po daugelio metų praktikos esu įsitikinęs, jog egzistuoja neurologinis raumenų atminties atitikmuo. Tik labai malonus. Tiesiog dievinu tą būseną. Filmuose, griežiant pašėlusiems smuikams, rašytojo plaukai stojasi piestu. Mano plaukai irgi stojasi, tik smuikai negriežia!

Dar noriu paklausti apie kapines. Skaičiau, kad iš pradžių jos buvo laikomos pasivaikščiojimų vieta, skirta bend­rauti, o ne atsiriboti.

Tokia buvo XIX a. kapinių idėja. Bostone buvo didelės kapinės, panašesnės į viešą sodą. Manau, tai išmintingas sumanymas, subtilus priminimas, ką šitoje žemėje veikiam. Kiek kitokia tibetietiška tradicija: mirusįjį jie sukapoja ir dalis išmėto kalvos viršūnėje, kur kūną sulesa maitvanagiai. Ta vieta laikoma labai tinkama meditacijai. Vienuoliai naktį medituoja šioje amžinojoje žemėje.

Įspūdinga.

Idėja ta pati. Štai tu – kietuolis su gražiais drabužiais, bet pažvelk, kas esi iš tiesų. Tik paukščių lesama mėsos krūva. Visai linksma.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Nuotraukos šaltinis http://www.writerscentrenorwich.org.uk

„Paste Magazine“, 2017-03-17

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *