Ar žinai, kas tu esi? Koks tu esi? Kas tave sudaro? Kūnas. Protas. O gal tu esi kažkas daugiau, nei galvoji, kad esi? Ar tu tikrai save pažįsti? Kas tu? Koks tu? Ar esi laimingas?..

Nevarginkite savęs klausimais, nešvaistykite brangaus laiko. Geriau puoselėkime mums duotą gyvenimą, puoškime jį savo buvimu, tikrumu, gerais ir gražiais darbais. Negalvokime, kas yra ir kas bus. Gyvenimas – vienas duotas. Ir jis laimingas tik tiems, kurie jaučia akimirką. Kurie tiesiog gyvena.

Dažnai žmonės seka lyderius. Galvoja, kad seka lyderius, nors neretai tai būna tik vienadieniai supermenai. Svarbu sekti save, nepamiršti tikėjimo. Juk kiekvienas galime būti lyderis sau ir savimi didžiuotis, tik reikia bent mažyčių pastangų. Vienintelis ir svarbiausias praktiškai tikinčio žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastą ryšį su Aukščiausiuoju. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Juo. Jeigu pavyks save pažinti, atrasti, pamatyti save tikėjimo šviesoje, gyvenimas bus pilnavertis. Tikras. Jis bus nugyventas labia sėkmingai.

Mūsų buvimo čia tikslas – ne skaičiuoti, ką turime, ir ko – ne, ne spręsti kasdienes problemas, balansuojant ant netvirto pagrindo, mūsų čia tikslas ir pareiga – daug gilesni. Rasti sprendimus svarbiausioms būties problemoms. Išsiaiškinti tikrąją gyvenimo prasmę. Suvokti buvimo grožį ir tikslą. Kiekvienas mūsų privalome judėti emociškai ir dvasiškai. Be dvasinio judėjimo sustoja gyvenimas. Tada ieškome to, kas absoliučiai paviršutiniška, tada skaičiuojame tai, ką turime. Lyginame save su kitais. Apgailestaujame. Stengiamės dėl materialumo, siekiame to, ko iš tiesų mums nereikia. Galbūt pavydime. O kam visa tai?..

Norėdami išsiaiškinti tikrąją gyvenimo prasmę ir išmokti džiaugtis akimirka, turime išsivaduoti nuo paviršutiniškumo, netikrumo, blogų jausmų, slegiančių emocijų, pavydo – visko, kas materialu ir beprasmiška. Ne visada tai paprasta ir lengva. Bet mes turime stengtis ir mokytis kasdien. Atsisakyti beprasmio materialumo tegalime veikdami dvasiškai, padėdami vieni kitiems, išklausydami, matydami, koks nuostabus yra pasaulis, ir kokie mes laimingi, galintys būti jo dalimi. Nepasiduokime kasdienybei, skaičiavimams. Nepasiduokime tam, kas laiko mus užmerktomis akimis ir verčia ne gyventi, o vegetuoti. Nepasiduokime paviršutiniškumui. Paviršutiniškumas – tai negatyvi materialiojo gyvenimo pusė, todėl pasikliaukime savo intuicija, svarbiausia – dvasingumu. Būdami dvasingi, praktikuojantys tikintieji, mes atmesime bet kokį materialumą ir prisikelsime tikrajam gyvenimui. Lygiai taip pat, kaip iš naujo atgimsime po mirties. Galime nelaukti. Galime pradėti gyventi tiesiog dabar. Mes turime siekti amžinojo gyvenimo būdami tikrais žmonėmis, kurie laimingi turėdami vien savo tikėjimą. Net jei daugiau – šalia ir aplink – nėra visiškai nieko.

Teisingai suvokti, kas esame, kodėl esame ir kokie esame, trukdo nematoma siena, skirianti mūsų kūną nuo mūsų proto. Lygiai kaip dulkių sluoksnis ant veidrodžio neleidžia aiškiai matyti, uždengia tikrąjį pasaulio ryškumą ir grožį. Per tą skiriančią sieną tu negali nieko pamatyti, nes ji – lyg praraja. Kaip ir apdulkėjusiame veidrodyje savęs nepamatysi, bet jeigu jį švariai nuvalysi, neabejotinai pamatysi savo atvaizdą. Sugriaukime mus nuo suvokimo, kas yra tikrasis gyvenimas, skiriančias sienas. Nuvalykime veidrodžius. Praregėkime. Ir nedvejodami apvalykime širdį. Suvaldykime jutimus, kurie traukia prie išorinio, mums visiškai nereikalingo materialiojo pasaulio. Nes tikrasis gyvenimas – ne tai, kiek daug tu turi, bet kas tu iš tiesų esi ir ką jauti, kaip tu gyveni. Kai tik žmogus suvokia, kas jis ir kokie jo santykiai su tikruoju gyvenimu, tikėjimu, pilnavertiškumu, kai jis išsivalo nuo beprasmybės, jis iš karto tampa laimingas. Mes dažnai kenčiame dėl to, kad save tapatiname su materialiuoju pasauliu. Išvalyti širdį – tai suprasti, kad tu nepriklausai materialiajam pasauliui. Kad tu esi aukščiau už paviršutiniškumą ir jauti giliau, gyveni tikriau.

Tie, kurie gerai supranta tikėjimo ir dvasingumo prasmę, išvengia materialiųjų pagundų. Jie nelaukia, nesitiki, jie džiaugiasi tuo, ką turi. Jie geba išsivaduoti nuo beprasmių iliuzijų. Jie tiesiog nori ir gyvena „čia ir dabar“, visiškai atsiriboję nuo nereikalingų malonumų. Jie geba atrasti kasdienybės ir gyvenimo tikslą. Džiaugiasi kiekviena dovana – net galimybe pažinti ir matyti.

Kartą Kristus savo mokiniams uždavė du klausimus: kuo žmonės mane laiko? O kuo jūs mane laikote? Vieni Jėzų laikė pranašu, kiti mokytoju, dar kiti – prisikėlusiu iš numirusiųjų Jonu Krikštytoju. Tai nebuvo tiesa. Tie, kurie taip mąstė, nepažino nei Jėzaus, nei savo gyvenimo paskirties. Vienas iš mokinių atsakė į antrąjį klausimą: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16). Tai buvo tiesa. Atradęs ją, Petras iš karto surado save. Jėzus jam atsakė: Tu esi Petras <…>, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18). Tiesa padėjo Petrui surasti save. Jo gyvenimo prasmė – ne žuvis žvejoti, bet žmones. Jo likimas – ne plaukioti po Genezareto ežerą, bet statyti Naujojo Testamento bažnyčią. Paprastas Galilėjos žvejys tapo uola – bažnyčios pavyzdžiu ir ganytoju.

Ši įžvalga universali ir tinka visiems be išimčių. Įsigilinkime į save ir savo gyvenimą. Prisiminkime apaštalą Petrą. Jis buvo daug kam pasiryžęs. Ir tikras iki širdies gelmių. Kartu su Jėzumi ant kryžiaus numirė jo neteisingas supratimas, kūniškasis „aš“, pavydas, o su Jo prisikėlimu atsiskleidė gryniausia tiesa, gyvenimo prasmė ir tikslas.

Be kritimo nebus atstatymo. Be savęs pripažinimo ir susitaikymo su šiandiena, su savimi, nebus gyvenimo. Gyvenkime. Akimirka. Dabartimi. Nors dažnai gyvenimas – ne sklandus takelis, ne laiptai į viršų, o kalnuotas kelias – tai aukštyn, tai žemyn… Bet tai gyvenimas. Vienintelis toks. Ir jis mūsų.

Svarbiausia – nepamirškime sekti tikėjimu, Kristumi. Nepamirškime priimti mums suteiktas dovanas ir už jas dėkoti. Svarbu atrasti ir suprasti save. Nes Jėzaus Kristaus apreiškimas atveria ir tikrąją žmogaus tapatybę, ir gyvenimo prasmę.

Mes dažnai pavargstame gyvendami svetimus gyvenimus. Kankinamės, siekdami būti panašūs į savo ambicijų ar kitų nuomonių sukurtą paveikslą. Įkvėpkime gyvenimo. Įkvėpkime tikėjimo. Gyvenkime viltimi. Nes bet kokiu atveju viskas galiausiai bus gerai…

Žurnalas „Ateitis“

2 Comments