Čia atvažiavusi pajuntu sustojusį Laiką. Iliuzija tai ar regimybė? O gal ir viena, ir kita? Turiu galimybę pabūti būtajame laike. Gal taip būtų tiksliausia. Kaip knygoje, kurią skaitai jau nebe pirmą kartą. Gal tik muzika ir poezija nepasiduoda įrėminama konkretaus laiko, nėra sustabdoma jo buitiškumo. Ir muzika, ir poezija banguoja, išjudindamos riboženklius tarp epochų, nes žmogaus siela nėra pavaldi Laikui – ji neturi konkrečios epochos bruožų…

Paleista Joniuko strėla skrieja (vis dar) mūsų link, pataikydama (vis dar) ne tik į niekam nereikalingą, sunykusią katytę. O senas Brisius (vis dar) guli ant spalių… „Kas tie spaliai?“ – klausia mano penktokai. Buitiškos detalės, atspindinčios žmogiškąjį laiką, stato užtvaras: dėl jų seniau rašyti kūriniai menkiau suprantami, mažiau paveikūs. Nesakau, kad dėl to mūsų laikmečio vaikai menkiau įsigilina į Jono Biliūno ar Vinco Krėvės kūrinėlius; nepažįstamos buitinės detalės, nepatirta to meto gyvensena, juolab – kitoks pasaulio suvokimas trukdo įsigyventi į kūrinį, susitapatinti su veikėju, atpažinti jo išgyvenimus, bet esmės atsiveria pritaikius raktą. Ir koks gi tas raktas?

 

 

 

 

 

Važiuojame į Niūronis, į Jono Biliūno tėviškę. Kiekvieną kartą, kai pradedu mokyti penktokėlius,vykstame į rašytojo vaikystės žemę. Sodybą atrandu tokią pat, kokią esu regėjusi prieš 10, 20 ar net 30 metų… Pirmas įspūdis – atsiverianti erdvė! Erčia nusaulėjusiame, dar lapų nenumetusiame Anykščių šilelyje! Sodyba įsikūrusi banguotoje vietovėje, gyvenamoji troba kiek aukštėliau, jos stogas dengtas nendrėmis. Kaip tyčia, tą dieną vyrai perdengia Biliūnų trobos stogą. Kodėl nendrėmis? Kodėl ne šiaudais? Kur nendrės auga? Vaikų klausimams nėra galo. Nendres atveža vežimu, į kurį įkinkytas arklys. Ar daug mūsų vaikų yra glostę arklį? Visi supuola norėdami paglostyti… Vaikuose dar nėra užgesęs tikrumo ilgesys. O mes juos kalame prie kompiuterių, įkaliname prie išmaniųjų telefonų… Dažniau reikėtų pas dieduką į kaimą, jei ten dar kas nors gyvena. Dingtų irzlumas, apsnūdimas, visa melancholija išgaruotų. Koks arkliuko vardas? Dobilas. Koks gražus, lietuviškas, nusistebiu. Nei Džimis, nei Bobas, nei koks Džeris… Kaimo vyrai nelinkę su mumis daug šnekučiuotis, nes darbas yra darbas, sunku šiemet ištaikyti giedrą dienelę. Šioji kaip tik tokia…

Sodyba apsodinta medžiais (ar galima lietuvišką sodybą be medžio įsivaizduoti?), liepos dar mena Jono Biliūno vaikystę. Lietuviškos liepos. Neiškirstos. Neatsodintos. Vis labiau ilgimės autentikos. Šitai jaučia net vaikai, maitinami „greituoju“ maistu. „Kur , kurioje vietoje buvo nušauta katytė?“ –klausinėja apstoję muziejaus darbuotoją. Jiems svarbu pamatyti TĄ vietą, per ją jie gali pajusti TĄ laiką ir patį įvykį. O kur Brisiaus gulėta? Ir visi pulkeliu einame prie tvartų, ieškome spalių, tarsi tik pamačius TĄ vietą įsibūtina ir novelės prasmė.

Troboje susėdame kas palei krosnį, kas prie stalo. Tame pačiame kambaryje ir Biliūno „Vaikystės prisiminimuose“ aprašytas lopšys arba vygė, pakabinta palubėje. Du maži suoliukai – „arkliukai“, pažaboti virvėmis – vaikų žaislai… Ką veikdavo vaikai ilgais rudens vakarais, šlapdribai drengiant? Nebuvo elektros, nebuvo ir žvakių kaimiečio troboje, tik dvaruose, tik bažnyčioje. Eidavo žmonės vieni pas kitus, susiburdavo vakarais su rankdarbiais: vyrai pakinktus taiso, moterys verpia, vaikai žąsų plunksnas peša… Ir pasakoja vieni kitiems būtas ir nebūtas istorijas. Tokiose trobose yra gimusios mūsų pasakos, sakmės, padavimai… Tose pat trobose tos poringės buvo perduodamos kartų kartoms. Pasakų laikas amžinas, tai nėra koks vienkartinis įvykis, išplatintas žiniasklaidos. Pasakos, sekamos daugybę kartų, sugula į pasąmonę kaip moralės imperatyvai. Jos tuo ir skiriasi nuo vienadienių „žinių“ kaleidoskopo, išskaidančio, susmulkinančio ar ir visai ištrinančio gyvenimo orientyrus. Neskubus mūsų protėvių Laikas čia, šioje sodyboje-muziejuje tebėra išsaugotas: jaučiu jį šventųjų paveiksluose, popieriniuose langų karpiniuose, atstojančiuose užuolaidas, gonkeliuose, kur sunkiai sirgdamas sėdėjo rašytojas ir žvelgė į liepas, į vartelius, kuriuos nedrąsiai veria kaimynas Sabaliūnas, pasikabinęs pustuštę ubago terbelę…

Ne viena jau penktokų karta bėgiojo po šį erdvų kiemą, girgždino šulinio svirtį, ieškojo tos sulūžusios strėlės, kuri, tikiu, įstrigo ir į jų širdelę. Laikas čia neskuba, leidžia įsižiūrėti į praeities pėdsakus, seka pasakas apie žmogaus širdį, primindamas: ne pasaulis keičiasi – keičiamės mes, mūsų matymas ir suvokimas. Ar toji kaita reiškia žmogaus sielos brandą? (Kalbu apie save.) Atvažiuoju čia „pasimatuoti“, kiek pati paaugau, augindama kitus. Atsivežu visą pulką penktokų, kuriuos žmogumi dar reikia užauginti…

Reginos Jasukaitienės nuotraukos

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *