Žurnalas „Metai“, 2017 m. spalis

Viktoras Pelevinas (g. 1962) – neabejotinai vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų, kurio biografijoje – penkiolika romanų, vienuolika apsakymų bei esė rinkinių, gausybė nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. Jo kūriniai ekranizuojami, verčiami į įvairias pasaulio kalbas, o pačiam menininkui dažnai klijuojama „kultinio“ rašytojo etiketė. „Pelevino fenomenas“, „Pelevino mįslė“, „Pelevino epocha“, „Pelevino karta“ – tokie įvardijimai dažnai naudojami apibendrinant šio kūrėjo reikšmę šiuolaikinėje, postsovietinėje Rusijos kultūroje. Kiekvienas rašytojo romanas tampa literatūriniu įvykiu. Tiesa, niekada nestigo ir balsų, smerkiančių kūrybines rašytojo provokacijas: jo romanus, virstančius socialinėmis satyromis, begalinius klišių ir stereotipų dekonstravimus, popkultūros foną, kuriame dažniausiai ir formuojasi visas rašytojo pasaulis, persunktas metafizinių įžvalgų bei budistinių alegorijų. Rašytojas vengia viešumo, retai duoda interviu, nedalyvauja knygų pristatymuose ir net savo pagerbimo ceremonijose. Matyt, todėl apie jį ir sklando įvairiausi gandai bei įtarinėjimai, pavyzdžiui: V. Pelevino apskritai nėra, o romanus jo vardu rašo autorių grupė ar net kompiuteris.

1998 metais lietuviškai pasirodė vienas garsiausių V. Pelevino romanų „Čiapajevas ir Pustota“, po dešimtmečio jis pakartotinai išleistas. Tačiau antrosios jo knygos vertimo į lietuvių kalbą teko laukti iki pat 2005-ųjų, kada išėjo romanas „Skaičiai“. Po jo pasipylė ankstyvųjų bei naujausių V. Pelevino kūrinių leidimai:  „Generation P“ (2006), „Šventoji vilkolakio knyga“ (2006), „Empire V“ (2009), „T“ (2012), „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ (2012), „SNUFF“ (2013), „Omonas Ra“ (2014), „Vabzdžių gyvenimas“ (2015).

Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų V. Pelevino interviu. Iš rusų k. vertė ir parengė Gediminas Kajėnas.

Vaikystėje daugelis svajojo tapti kosmonautais, kareiviais ir pan. O kuo norėjote būti Jūs?

Tiesą sakant, vaikystėje, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, svajojau tapti skaitytoju. Paradoksalu, bet tapau rašytoju…

Na, o jei rimtai, tai svajonė tapti kuo nors tėra šešėlis ant proto paviršiaus, kurio iš esmės… nėra ir niekados nebuvo. O tai reiškia, kad šiam šešėliui, tai yra svajonei, išties nėra kur nutūpti. Nėra jos ant ko pakabinti ar uždėti, tiesa? Žinoma, galima be galo ilgai kalbėti apie tai, kad visi troškimai ir svajonės galų gale, vienaip ar kitaip, būtinai išsipildo, bet tuomet jau gali ir nebebūti to, kuris troško ir svajojo, nors, atvirai kalbant, jo niekada ir taip nebuvo. Vadinasi, kažkas iliuzinis iš visų jėgų save projektuoja į ateitį, kuri ne tik kad yra tokia pat iliuzinė kaip ir jis, bet jos paprasčiausiai išvis ir nėra – ar tai būtų šratinukas mano tekste, pats tekstas, kurį tuo šratinuku rašo herojus, ar net pats herojus…

Na, o rašytoju tapti nenorėjote?

Būti rašytoju sovietiniais laikais reiškė būti niekšu. Tarkime, Aleksandras Solženicynas išties kovojo su sistema, bet aš taip niekuomet negalėčiau, mat nebuvau ir nesu joks herojus. Tad jei Sovietų Sąjunga nebūtų nustojusi egzistuoti, matyt, aš ir nebūčiau pradėjęs rašyti. O jei ir būčiau šį tą parašęs, vargu ar būčiau publikavęs.

Jūsų literatūrinis kelias prasidėjo subyrėjus Sovietų Sąjungai ir tai atvėrė galimybę daug laisviau rašyti. Kaip manote, ar antroji Jūsų knyga, romanas „Omonas Ra“, kuriame gana nepagarbiai atsiliepiama apie sovietinę santvarką, galėjo būti išleistas penkeriais metais anksčiau, šalį valdant Michailui Gorbačiovui?

Nemanau, kad, kalbant apie Sovietų Sąjungą, tinka vartoti žodį „byrėjimas“. Tai sukuria iliuziją, jog vyko nenutrūkstamas procesas. Tiesą sakant, Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti akimirksniu. Bet net ir 1990-aisiais, kai rašiau „Omoną Ra“, niekas Maskvoje nesitikėjo, kad pabaiga jau nebe už kalnų.

Nepamenu tikslių datų, tik žinau, kad romaną baigiau dieną iki pučo, kuris pribaigė Sovietų Sąjungą. Taigi, šią mano knygą galima laikyti paskutine knyga, parašyta gyvuojant SSRS. Beje, romanas kaip tik ir paaiškina, kodėl šios Sąjungos nebeliko.

Manau, kad šis romanas galėjo būti išleistas ir M. Gorbačiovo laikais, nes kaip tik šis žmogus rusams suteikė didžiausią žodžio laisvę, kokią jie kada nors turėjo. Net ir visi sekę po jo su žodžio laisve neturėjo nieko bendra.

Vadinasi, jei nebūtų buvę M. Gorbačiovo, o tęstųsi Konstantino Černenkos ar Leonido Brežnevo laikai, „Omoną Ra“ būtų tekę rašyti savilaidai ar net į stalčių? O gal jis niekada taip ir nebūtų buvęs sukurtas?

Taip, „Omoną Ra“ rašiau paslapčia, galima net sakyti, kad jis sukurtas psichiatrinėje. Kartais, rašydamas šį romaną, jausdavau baimę. Bet tai buvo ne tiek reali grėsmė, kiek, galima sakyti, „liekamasis fonas“. Politinis šios knygos aspektas man nebuvo svarbus. Aš nerašiau satyros apie sovietų kosminę programą, todėl knyga turėjo pasisekimą tiek Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Tai buvo romanas apie žmogaus tapimą suaugusiuoju absurdiškame ir baisiame pasaulyje. Ir kaip tik šį pasaulį man įkūnijo Sovietų Sąjunga. Taigi, aš parašiau knygą, kurioje kosmoso tyrimai – viso sovietinio mito metafora – tapo pasakojimo fonu. Šį romaną dedikavau Sovietinio Kosmoso herojams, ne tik kosmonautams.

Na, o apie tai, kas galėjo ir ko negalėjo būti, nėra ką ir kalbėti. Hipotezių kėlimas – tai abstrakcija, bet dar nė viena knyga nebuvo parašyta abstrakčioje situacijoje. Knygos rašomos tik konkrečiomis sąlygomis.

Ir vis dėlto, ar kada nors įsivaizdavote, ką būtumėte veikęs, jei Sovietų Sąjunga nebūtų subyrėjusi?

Turbūt būčiau subyrėjęs aš…

Kokia buvo pirmoji Jūsų perskaityta knyga? Gal pamenate savo įspūdžius?

Keista, tačiau aš atsimenu savo pirmąją knygą. Tai buvo Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“, parašytas ankstyvuoju sovietmečiu. Beje, Vladimiras Nabokovas šią knygą pastatė į vieną savo herojaus lentyną šalia jo paties romano. Tai iškalbingas faktas, turint galvoje V. Nabokovo šlykštėjimąsi visu tuo, kas bent kiek susiję su sovietais. Aš šią knygą skaičiau būdamas penkerių ir joje neradau nieko juokingo, nors ir sugebėjau ją perskaityti iki galo. Atsimenu savo pasibaisėjimą tuo, kaip siaubinga, sudėtinga ir pavojinga būti suaugusiuoju.

Tačiau po „Dvylikos kėdžių“, kiek teko skaityti, Jūs atradote Michailą Bulgakovą, padariusį Jums neišdildomą įspūdį. Kokia buvo pirmoji jo knyga, kurią perskaitėte? Gal iš jos pasisėmėte to, kas ir šiandien padeda Jūsų paties darbe?

Pirmoji M. Bulgakovo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Meistras ir Margarita“. Na, o dėl pamokų, tai bijau, kad neišmokau nė vienos, nors ši knyga aukštyn kojom apvertė viską, ką iki tol žinojau apie knygas ir literatūrą apskritai.

Tuo metu knygas skaičiau ne tam, kad iš jų ko nors išmokčiau. Priešingai, dažnai bėgdavau iš pamokų tam, kad galėčiau skaityti savo mėgstamą literatūrą. Taip nutiko ir su M. Bulgakovu. Jo „Meistrą ir Margaritą“ skaičiau būdamas keturiolikos bibliotekoje pamokų metu, mat Sovietų Sąjungoje šis romanas nebuvo išleistas atskira knyga, galėjai jį rasti tik kaip gerokai sutrumpintą publikaciją literatūriniame žurnale.

Nemanau, kad pamoka galima įvardyti situaciją, kai sutinkame tai, ką mylime. Būčiau linkęs manyti, kad pamoka yra tuomet, kai sutinkama tai, ko nemylime…

Ir vis dėlto, be to, kad būnant keturiolikos pasikeitė Jūsų požiūris į knygas, kas dar turėjo įtakos Jūsų paties rašymui? Gal buvo kokių nors slegiančių, įsisenėjusių idėjų, iš kurių „Meistras ir Margarita“ išlaisvino?

Kadangi visa tai vyko dar prieš tai, kai pradėjau kurti, neįmanoma nustatyti šio romano poveikio mano paties rašymui. Tačiau šio kūrinio efektas išties buvo fantastiškas. Sakoma „ne iš šio pasaulio“. Būtent tokia ši knyga man ir buvo. Bet kuri totalitarinė sistema remiasi jos numanoma galimybe apimti ir paaiškinti visus reiškinius, visus jų aspektus bei formas, nes paaiškinimas – tai ir yra valdymas. Čia ir slypi sąvokos „totalitarinis“ esmė. Bet jei knyga jus išneša iš šio paaiškinamų ir suprantamų dalykų pasaulio, ji jus išlaisvina, nes sulaužo paaiškinimų nenutrūkstamumą ir tokiu būdu išsklaido jo apgaulę. Ji suteikia galimybę akimirksniui pažvelgti skirtingomis kryptimis, tačiau šio vieno mirksnio užtenka tam, kad suprastumėte, jog viskas, ką matėte iki šiol, buvo haliucinacija (tiesa, visa tai, ką dabar matote žiūrėdami skirtingomis kryptimis, gali būti kita haliucinacija).

„Meistras ir Margarita“ buvo kaip tik iš tokių knygų. Sunku apsakyti subtilų jos poveikį negyvenusiems Sovietų Sąjungoje. Tarkime, A. Solženicyno knygos buvo visiškai antisovietinės, tačiau jos neišlaisvino, o tik dar labiau pavergė, nes jos paaiškino, kaip stipriai esame pavergti. Tuo tarpu M. Bulgakovo romano nesugebėjo net įvardyti antisovietine knyga, tačiau jos skaitymas išlaisvina; ne nuo kažkokių įsisenėjusių idėjų, bet nuo tvarkos hipnozės.

Pirmoji Jūsų specialybė – inžinierius. O kaip nutiko, kad ėmėtės literatūros?

Inžinieriaus specialybės nepasirinkau. Kai įstojau mokytis į Maskvos energetikos institutą, buvau šešiolikos. Tai buvo tėvų pasirinkimas. Aš apskritai savo gyvenime neturėjau jokių planų, nes man vienodai nepatiko viskas, kuo galėjai užsiimti Sovietų Sąjungoje.

Na, o rašyti pradėjau maždaug dvidešimt penkerių, mokydamasis aspirantūroje. Į galvą šovė įdomi mintis apie slaptuosius Stalino paveldėtojus, iki šiol gyvenančius požeminiuose Maskvos tuneliuose bei urvuose.

Beje, tai nebuvo pirmoji įdomi mintis, atėjusi man į galvą. Bet tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau tai užrašyti. Taip gimė trumpas apsakymas. Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo labai geras, bet man patiko jausmas, kurį patyriau rašydamas, – nieko panašaus iki tol nebuvau patyręs. Taip aš ir pradėjau rašyti.

Ką iš Vakarų filosofų laikote savo autoritetais? Pavyzdžiui, romane „Vabzdžių gyvenimas“ drugys Mitia jaučia begalinę simpatiją Markui Aurelijui. Ar tai tinka ir kalbant apie Jus patį? Juk savo knygose nuolatos grįžtate prie individualios sąmonės – tiek sovietinės, tiek ir postsovietinės – laikysenos grėsmingo išorinio pasaulio akivaizdoje.

Reikšmingiausi Vakarų filosofai man buvo Rémy Martin[1] ir Jack Daniels[2]. Jie privertė susimąstyti apie daugelį dalykų, apie kuriuos niekados nebūčiau net pagalvojęs.

Na, o kalbant rimtai, nesu linkęs sureikšminti profesionalių filosofų, net jei ir suprantu, apie ką jie kalba. Filosofija – savyje įklimpęs mąstymas, kuris, nors yra įmantrus, veda tik dar vieno svarstymo link. Nesuvaržytas mąstymas mums gali pasiūlyti šį tą daugiau tik tuomet, kai ateina iki tam tikros ribos, prasmenga skradžiai ir nutrūksta, nes kaip tik jis ir yra beveik visų mūsų problemų šaltinis. Mano galva, mąstymas pateisinamas tiek dviem atvejais: kai jis nuosekliai daro mus turtingesnius arba kai apžavi mus savo kerais. Kartais filosofijai galima pritaikyti pirmąją funkciją, pavyzdžiui, jei rašote veikalą pavadinimu „Filosofija, padedanti deginti riebalus“ arba kažką panašaus į „Plaukiojimo tarp ryklių, nenorint būti surytam, filosofija“. Bet tai greičiau išimtys nei taisyklė.

Kartais filosofija patenka į antrąją kategoriją (taip pat išimtis) ir būtent tai tinka Markui Aurelijui. Būdamas vaikas jo knygą skaičiau daugybę kartų. Tačiau nesu tikras, ar supratau jo „filosofiją“ – aš paprasčiausiai buvau sužavėtas kilniu jo dvasios grožiu.

Pats Vakarų filosofijos supratimas, priešinamas rytietiškajam, man atrodo labai įtartinas, nors Bertrand’as Russellas ir parašė labai gerą knygą, skirtą jos istorijai. Tokiu Vakarų ir Rytų supriešinimu bandoma įteigti, jog skirtingais būdais proto daromos išvados priklauso nuo jo geografinės padėties. Bet kam tuomet – Rytams ar Vakarams – priskirti Aldouso Huxley’io „Amžinąją filosofiją“? Tai labai išmintinga samprata. Turime tai įvardyti dar prieš pasakydami. Tarkime, aš linkęs vartoti sąvoką „sąmonė“.

Išties, viena pagrindinių mano knygų temų – sąmonės viršenybė. Tačiau išorinis pasaulis – taip pat yra jūsų sąmonė, nes visos kategorijos – tiek vidinės, tiek ir išorinės – yra sąmonės vaisius. Sąmonė – galutinis paradoksas: vos tik imi jos ieškot, niekaip negali rasti. Tačiau kai ieškai ko nors, kas nėra sąmonė, taip pat negali to rasti. Sąmonė – pagrindinė problema, kuri domina mane kaip rašytoją ir žmogų.

Jūsų kūryboje ypatingą vietą užima budizmas, galima sakyti, juo persunktas kiekvienas romanas. Ar didelį dėmesį skiriate budizmo studijoms?

Negalėčiau pasakyti, kad studijuoju budizmą. Aš – ne budologas. Net negalėčiau tvirtinti, kad esu budistas tikėjimo, priklausomybės kokiai nors sektai ar ritualų atlikimo prasme. Aš studijuoju ir treniruoju savo sąmonę, kuriai Budos dharma yra geriausias įrankis iš tų, kuriuos žinau, ir būtent tai, visų pirma, man ir reiškia budizmą. Taip pat aš visiškai priimu moralinį budizmo mokymą, nes tai būtina sąlyga norint treniruoti savo sąmonę. Tačiau moralinis budizmo mokymas mažai kuo skiriasi nuo moralinio mokymo, kuris būdingas kitoms tradicijoms.

Dabar pasaulyje yra dvi šalys, dvi kultūros, kuriose išliko čan budizmo perdavimo tradicija. Kinijoje tai jau yra prarasta. Šiandien ji egzistuoja Japonijoj – tai dzenas, ir Korėjoje, kur tai vadinama won budizmu. Tai yra labai efektyvi ir įdomi praktika – savo paties proto praktika. Ji efektyvi, nes nėra ribojama kultūros bei tradicijos. Tarkime, arbatos ceremonija – tai kažkas tokio, kas, mano supratimu, gali dominti, tarkime, etnografus. Na, o čan praktika susijusi su visišku konceptualizavimo atsisakymu. Tibetietiškąjį budizmą labai sunku praktikuoti žmogui, kuris nežino tibetiečių kalbos, nėra užaugęs jų kultūroje. Jam tai bus greičiau kultūrinis šokas. Tuo tarpu čan ar dzen praktika pasiekiama užsieniečiams, nes iš jos pašalinti bet kokie kultūriniai sąlygotumai. Ir būtent šia prasme, mano galva, nėra didelio skirtumo, kur važiuoti praktikuoti, – į Japoniją ar Korėją. Čia tiesiog turėsi sėdėti priešais sieną, ir tiek. Įtariu, kad japoniška siena bus šešiasdešimt procentų brangesnė, bet tai niekaip nepaveiks tavo asmeninio rezultato.

Beje, Japonija mane visuomet domino, tačiau rimtų japoniškų temų mano knygose nėra. Tai labiau pokštai, juokeliai, ir esu įsitikinęs, kad skaitytojai tai adekvačiai priima. Romane „Čiapajevas ir Pustota“ yra visas skyrius, kuriame pateikta alkoholiko haliucinacija japoniška tema. Viliuosi, kad būtent taip jis ir yra suprantamas.

Jūsų romanas „Čiapajevas ir Pustota“ neabejotinai yra vienas ryškiausių šiuolaikinės Rusijos literatūros pavyzdžių. Ką naujo šis kūrinys davė literatūrai?

Tai yra pirmasis kūrinys pasaulinėje literatūroje, kurio veiksmas vyksta absoliučioje tuštumoje.

Šiame romane, nors ir pasitelkdamas ironiją bei kalambūrus, kalbate apie „pačius svarbiausius dalykus“, kaip, pavyzdžiui, mirtis ir būsimasis gyvenimas. Romane „Generation P“ tuos „pačius svarbiausius dalykus“ Jūs profanuojate. Ar tai reiškia, kad ir Jūs, kaip dažnas šiuolaikinis rašytojas, manote, jog mūsų laikais rimtai negalima kalbėti apie nieką?

Patys svarbiausi dalykai nepasiekiami profanacijai. Pamėginkite tai padaryti su, tarkime, mirties faktu. Ir kas gi iš to išeis? Kažkas panašaus į grafitį: „Dievas mirė. Nyčė / Nyčė mirė. Dievas.“

Tačiau romane „Generation P“, mano supratimu, niekas nėra profanuojama, išskyrus gal tik skirtingas ideologijas, kurių aš niekaip negalėčiau priskirti „patiems svarbiausiems dalykams“. Na, bent jau savo gyvenime.

Romano „Generation P“ viršelyje buvo pavaizduotas Che Guevara. Sykį vienas studentas atėjo į paskaitas su Che Guevaros marškinėliais, o jo kurso draugai pasakė: „O, tavo marškinėliai su Pelevinu“, turėdami galvoje „Generation P“ viršelį. Ar Jūsų netrikdo tokia šlovė?

Atvirai sakant, esu labai taikus žmogus, o romantikas su automatu rankose – nėra man pats simpatiškiausias simbolis. Žinoma, aš galiu žavėtis romantiškais protrūkiais, bet kai jie įgyvendinami šaudant į žmones, tai man kelia tik siaubą.

Kita vertus, net ir Che Guevara bei apskritai maištas, ką jis ir simbolizuoja, laikui bėgant tapo paprasčiausia komercine kliše. Kartą britų oro linijų lėktuve „Duty Free“ kataloge mačiau šveicarišką laikrodį „Swatch“ su Che Guevaros portretu.

Pasaulis uždirba pinigus maištaudamas prieš save patį. Manau, kad jei Che Guevarai būtų parodę šį laikrodį prieš jo paskutiniąją ekspediciją į Boliviją, jis būtų nusispjovęs į viską ir pradėjęs auginti tulpes.

Kodėl tuomet tritomio, į kurį sudėti pirmieji Jūsų kūriniai, viršelį puošia tas pats veikėjas?

Tai ne Che Guevaros portretas, o koliažas, atsitiktiniu būdu sukritęs klišių rinkinys. Mūsų dienomis įvaizdžiai galutinai atitrūksta nuo originalų ir ima gyventi savarankiškai. Ir kiekvienas jų įgauna įtaigią komercinę vertę, kuri nieko bendra neturi su tikrove. T. y. tokio simbolio substancija yra niekis, tuštuma. Lygiai taip pat ant viršelio galėjo būti pavaizduotas A. Solženicynas ariamame lauke, Borisas Jelcinas ant tanko arba Johnas Kennedy’is jaunesnysis lėktuvo kabinoje. Štai iš tokių kaleidoskopinių konstrukcijų šiuolaikinis žmogus ir dėlioja savo pasaulio vaizdą. Kažkas yra pasakęs, kad kai Dievas sugalvojo vaivorykštę, velnias sugalvojo kaleidoskopą.

Jūsų romanus galima skaityti kaip puikiai suregztas konstrukcijas. Įdomu, kaip Jūsų kūryboje dera pačios idėjos sugalvojimas bei kūrybinė improvizacija?

Jei mes pažvelgtume į bet kurį žmogų, pamatytume, kad tai yra tobulas ir itin sudėtingas mechanizmas, kuris savo technologinėmis naujovėmis toli pralenkia net ir tai, kas šiandien yra kuriama Japonijoje. Tačiau jei to žmogaus tėvų paklaustumėte, kaip jiems pavyko padaryti tokią neįtikėtiną konstrukciją, sudėti į ją šitiek techninių gudrybių, jie tik pagūžčiotų pečiais. Na, o jei jūsų vis tiek netenkins toks atsakymas ir niekaip neatstosite nuo jų, vienintelis dalykas, kurį jie galės padaryti, tai pakartoti patį kūrimo procesą jūsų akivaizdoje.

Kažkas panašaus vyksta ir su knygomis. Rašyti kūrinį be aiškaus plano yra kur kas įdomiau. Bet jei į literatūrą žiūrite kaip į verslą, tuomet ji turi labai daug trūkumų, mat tenka daug ką perrašinėti, trinti ištisus teksto gabalus, kurie vėliau nebedera prie kūrinio visumos ir reikia juos išmesti.

Iš pradžių sugalvoti visą romano schemą, o tuomet bandyti ją užpildyti tekstu yra visiška nuobodybė, ir nebeaišku, kam išvis tą daryti, juk pinigus galima uždirbti ir kur kas efektyvesniais būdais.

Kai rašau tekstą, judu apgraibom ir būtent čia slypi šios veiklos grožis. Tai tartum pasivaikščiojimas tamsiame miške, kai nežinai, kas nutiks po valandos.

Na, o kūrinio konstrukcija atsiranda analizuojant tekstą, tačiau tai neprieštarauja sintezei, kuri, mano manymu, ir yra kūryba.

Jūsų knygose gausu „lyrinių nukrypimų“, nuorodų į kultūrą bei filosofiją. Ar taip stengiatės auklėti skaitytoją?

Ne, auklėjimas nėra mano darbas, tuo turėtų užsiimti televizija bei prokuratūra. Man mielesnė yra filosofijos nepaliesta teritorija. Filosofas – tai paprasčiausias juristas, žaidžiantis abstrakčiomis prasmėmis. Filosofinis diskursas, kuriame pasitelkiami argumentai ir kontrargumentai, man atrodo visiškas nesusipratimas. Tarytum sprendimas apie svarbiausius žmogiškosios būtybės prigimties klausimus gali būti atrastas teismo salėje juridinio aiškinimosi metu, kur prasmės vertinamos kaip kažkas esančio objektyvaus.

Mes egzistuojame tartum „iš savo vidaus“ – tokia subjektyvi mūsų sąmonės ontologija. Tuo tarpu filosofija bando pasakyti, kad atsakymas į klausimą apie šio „žvilgsnio iš vidaus“ prigimtį ir likimą gali būti pateiktas „iš išorės“ manipuliuojant abstrakčiais simboliais. Filosofija pajėgi kurti įdomias atpasakojamąsias kalbas, tačiau problema ta, kad tomis kalbomis ji pajėgi kalbėti tik apie save pačią. Tai paprasčiausiai yra vienų žodžių atpasakojimas kitais. Tad galutinis rezultatas – žodžiai. Jei jie jus pakeri savo grožiu – puiku. Bet man taip nutinka itin retai. O kitos prasmės šioje veikloje, mano supratimu, ir nėra.

Tuomet kokia yra gausybės citatų, aliuzijų bei šiuolaikinės literatūros parodijų prasmė Jūsų tekstuose?

Visa tai tarnauja tekstui. Romanas man panašus į krūmą, kuris auga, keroja ir žydi pagal savo paties prigimtį. O rašytojas – sodininkas, kuris paprasčiausiai laisto šį augalą ir nukerpa sausas šakeles. Tačiau klausti jo, kodėl šio krūmo žiedai geltoni ar kodėl ant kiekvienos šakelės yra būtent penki, o ne daugiau lapų, – beprasmiška. Žinoma, rašytojas gali šia tema pameluoti, tačiau iki galo jis ir pats niekada nežino atsakymo. Man nė karto nėra pavykę parašyti tokios knygos, kokios norėjau. Kaip man tuomet atsakyti į klausimą, kodėl ji yra būtent tokia, o ne kitokia?

Praktiškai visose Jūsų knygose galima sutikti veikėjus, vartojančius narkotikus, valgančius grybus, kažką uostančius ir rūkančius. Kodėl Jus taip domina psichodelinė patirtis?

Išties aš dažnai rašau apie narkotikus, bet tik todėl, kad jie – o dėl to tenka tik apgailestauti – tapo svarbia mūsų kultūros dalimi. Tačiau remiantis šiuo faktu daryti išvadą, jog ir aš vartoju, yra lygiai taip pat kvaila, kaip manyti, jog kriminalinių romanų autorius nuolatos žudo žmones ir plėšia bankus.

Mano knygų veikėjai nėra panašūs į mane. Pavyzdžiui, mano asmeninė patirtis šioje sferoje yra labai ribota – aš nė karto nesileidau. Ir apskritai, viena – žinoti, kaip narkotikai veikia, ir kas kita juos pačiam vartoti. Narkomanija yra bjauri, ypač visa tai, kas susiję su badymusi. Šia prasme „Generation P“ man atrodo kaip labai naudinga knyga. Vargu ar perskaitęs šią knygą žmogus užsidegs begaliniu troškimu išbandyti tai, ką patiria pagrindinis romano veikėjas.

Daugelis mano bičiulių, o ir aš pats, seniai suvokėme, kad pats stipriausias psichodelikas – blaivus ir pakankamai disciplinuotas gyvenimo būdas. Šiek tiek pasiruošus, įgavus tam tikros patirties, nebetenka prasmės prieštaravimai tarp psichodelinės kelionės, vadinamos tripu, ir socialinės tikrovės. Tuomet supranti, kad yra tik tripas tarp praeities bei ateities ir būtent tai vadinama gyvenimu.

O ar Jūs geriate alų? Gal reguliariai sportuojate?

Na, galų gale mes priėjome prie svarbių dalykų… Dažnai prisimenu Friedricho Nietzsche’s mintį: „Aš nesuprantu, kaip vokiečių jaunimas, kuriam skirta valdyti pasaulį, gali gerti alų. Juk visiems aišku, kad alus – tai dvasinė mirtis.“ Aš nevisiškai su tuo sutinku. Tačiau alkoholio nevartoju paprasčiausiai todėl, jog man atrodo, kad rusui apskritai jo reikėtų vengti, mat mūsų organizmas labai lėtai jį išskaido. Pavyzdžiui, prancūzas gali per pietus išgerti butelį vyno ir po dviejų valandų jis bus visiškai blaivus, nes alkoholis jo organizme jau bus išskaidytas. Na, o Rusijoje dažnai nutinka taip, kad žmogus, iš vakaro išgėręs butelį degtinės, ryte atsikelia dar girtas ir jam visiškai nebūtina vėl išgerti siekiant palengvinti pagirias. Juk jis jaučiasi taip, lyg būtų išgėręs vos prieš kelias valandas. Alkoholis labai lėtai pašalinamas iš organizmo, todėl jo aš ir nevartoju. Žinoma, būna situacijų, kuriose mielai išgertum, bet po valandos situacija jau kitokia, o tu vis dar girtas… Tai sukelia įvairių problemų.

Na, o sportuoti labai mėgstu: aš plaukioju, taip pat važinėju dviračiu ir apskritai stengiuosi savo laisvalaikį leisti aktyviai. Visa tai, kas susiję su fiziniu krūviu, man kelia simpatijų ir tai geriau nei narkotikai bei alkoholis.

Pastaruoju metu ypač aktuali tema yra tikinčio žmogaus santykis su kitomis religijomis. Ką Jūs apie tai galvojate?

Mano manymu, tai išgalvota problema. Tiesa, prie kurios artėjama per religiją, neturi nieko bendra su intelektu, todėl, pavyzdžiui, tikinčiam ir praktikuojančiam krikščioniui nėra jokio reikalo domėtis islamu. Čia jis neras jokios „informacijos“, kuri galėtų papildyti Bibliją ir padėtų jam ką nors daugiau „suprasti“. Priešingai, galvoje viskas susivels ir, užuot bandęs gyventi pagal įsakymus, žmogus užsiims beprasmėmis spekuliacijomis apie tai, kas gi išties yra Jėzus – pranašas Isa ar Dievo Sūnus. Jei žmogui pasisekė ir jis yra tikintis, tuomet geriausia, ką gali daryti, – puoselėti tikėjimą ir viltis, kad taip artėja prie Viešpaties.

Na, o kalbant apie pasaulio religijų tarpusavio santykius, man tai rūpi kaip trys perdegusios lemputės. Religija – tai santykis, kurį žmogus gali sukurti tik pats, ir ne taip svarbu, ar jis tapatinasi su kokia nors konfesija, ar ne.

Tačiau nuo religinės temos man darosi nejauku: tenka kalbėti apie dieviškus reikalus, o gal aš vakar su mergaitėmis degtinę gėriau… Nei šis, nei tas…

Tačiau yra manančių, kad savo kūriniais Pelevinas naują religiją siūlo…

Nieko panašaus nesu girdėjęs. Jokios religijos aš ir nesiūlau. Na, bet jei kas nors ja susidomėtų ar net įtikėtų, tuomet pareikalaučiau nedelsiant paaukoti pinigų šventovės remontui. Man reikia pakeisti grindis, perdažyti sienas, o ir durys jau labai senos ir negražios, o pinigų kaip tik trūksta.

Skaitant kai kurias naujausias Jūsų knygas susidaro įspūdis, kad taip jau buvo, tai skaitėme, tai kartojasi.

Taip, kiekvienas žmogus kartojasi prabudęs ryte. Kita vertus, visose mano knygose tos pačios raidės. Bet aš nežinau, kas yra naujas, o kas – senas sprendimas. Nemanau, kad knygoje skaitytojas ieško naujienų. O ir rašytojas knygas rašo ne tam, kad pasakytų ką nors naujo. Jam tai toks pat veiksmas, kaip vorui tinklo mezgimas. Jei musė sako, kad šiame tinkle nėra nieko naujo, voras gali būti tikras, kad savo užduotį atliko…

Ar šlovė Jūsų nesugadino?

Aš praktiškai nebendrauju su literatais, todėl nesijaučiu nei garbinamas, nei nekenčiamas. Kartais skaitau apie save straipsnius. Būna, koks laikraštinis nesusipratėlis prirašo kvailysčių, tuomet tampa liūdnoka. Bet po pusvalandžio tai praeina. Štai ir viskas. Na, o mano draugai literatūra mažai domisi, tiesa, mano knygeles paskaito. Būna, atvažiuoja į svečius su juodu „Saabu“ – aš jam rodau savo naują knygą, išleistą Japonijoje, o jis man: „Kada gi tu, Viktorai, rimtais dalykais užsiimsi?“

Man patinka rašyti, bet nepatinka būti rašytoju. O to, deja, vis sunkiau išvengti. Jei nesirūpinsi savimi, nepastebimai gali užaugti rašytojo „ego“, tuomet viskas, iš ko juokeisi prieš keletą metų, ims atrodyti labai rimta ir reikšminga. Aš manau, kad labai pavojinga, kai rašytojas ima gyventi vietoj tavęs paties. Todėl ir nesidomiu literatūriniais ryšiais. Esu rašytojas tik tuomet, kai ką nors rašau, visas likęs gyvenimas – tai tik mano paties reikalas.

Apie Jus sklando įvairių gandų. Ar pats nepaleidote kokios anties, taip prisidėdamas prie savosios legendos kūrimo?

Mane slegia toks dėmesys, skirtas man kaip asmeniui. Dėmesys knygoms – tai visai kas kita. Man tikrai malonu, kad knygos yra skaitomos, tačiau tai nereiškia, kad patiriu malonumą nuo, tarkime, idiotiškų skambučių. Jokių gandų apie save skleisti man visai nesinori. Užtenka ir tų, kuriuos skaičiau ar girdėjau.

Kuo Jūs pats save laikote: guru ar beletristu?

Kalbant apie žodį „guru“, mano bičiuliai buvo sugalvoję veiksmažodį „guruo-

ti“. „Guravimas“ buvo laikomas pačiu nykiausiu užsiėmimu gyvenime. Tikiuosi, kad tuo manęs apkaltinti negalima. Beletristu savęs taip pat nelaikau. Apskritai, man visai nėra būtina kuo nors save laikyti.

Ar yra tokia vieta, kur Jūs jaučiatės kaip namuose?

Taip, tai mano protas. Bet čia jau septynis tūkstančius metų tęsiasi gaisras…

Jūs tikite kūrybos ir apskritai meno misija?

Ne. Jei tu esi tikras rašytojas, tai apie tokius dalykus negalvoji. Kai ima trūkti kūrybinių sumanymų, tuomet prasideda visokie svarstymai apie aukštąsias materijas. Bet tai jau nebepadės… Kuo daugiau svarstai, tuo prastesnis rašytojas esi. Man visiškai nerūpi literatūros teorijos.


[1]  Prancūziškas konjakas (vert. past.).

[2] Amerikietiškas viskis (vert. past.).

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *