Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – vienas žymiausių šalies rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, savo romanuose, apysakose ir apsakymuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki II pasaulinio karo, sukūręs savo tautos epą.

Skelbiame ištrauką iš teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ (išleido „Tyto alba“). Tai jauki ir asmeniška pokalbių knyga, kurioje – 12 žvilgsnių į Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.

Kaip rašo knygos autorė R. Oginskaitė: „…mes kalbėsimės trise. Lietuviškai, su įsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka dėliodami žodžius. 87 metų Grigorijus Kanovičius pasakos „šitą knygą apie mano kūrybą“, jo bendraamžė Olga Kanovič jį papildys jautriausiomis detalėmis, cituos ir deklamuos, kartais kažkodėl atsiprašydama, kad nutraukė pokalbį. „Ačiū tau, Olia“, – per tas pasakojimų dienas dažniausiai skambėjusi Kanovičiaus frazė. Šio rašytojo žmona – ne jo šešėlis, o bendradarbė, bendraautorė, redaktorė, archyvarė, mylimoji. Jis – jos rūpestis ir jos kūrinys. Jie nedalomi.“

Mama

G. Kanovičius: Mano mama niekada nedirbo jokioje įstaigoje, jaunystėje tik pasisamdydavo aukle arba šeimininkavo. Ir visą laiką dirbo namuose. Jos darbas buvo aprūpinti mūsų šeimą valgiais. Man atrodo, po karo daugelio žydų šeimose miestelio gyvenimo įpročiai nebuvo praeitis. Jie kurį laiką tęsėsi, kol išaugo nauja karta. Miestelis ilgai sėdėjo žmoguje.

O. Kanovič. Mama virtuvėje amžinai, kaip paminklas. Mažutė tokia, figūringa ir linksma. Ji labai skanius patiekalus gamino. Kai apsigyvenom kartu, aš vis klausdavau, kaip jums taip skaniai pavyksta. Sako: kiekvienam patiekalui reikia a bisele liubčik. Čia jidiš – su meile.

G. K. Ji buvo nepaprastai gabi valgių gamintoja, mokėjo ruošti visus žydų valgius. Par exelance. Imbiero bandelės, teigalach, silkė trijų rūšių… Olia! Kokią silkę mama gamindavo?

O. K. Kapotą silkę – foršmaką. Garintą (orkaitėje keptą) su slyvom, razinom, svogūnais. Ir paprastą – papjaustytą. Jeigu labai sūdyta pasitaikydavo, tai išmirkydavo. Tada buvo gerų silkių. Net Izraelyje dabar gerų silkių retai pasitaiko.

G. K. Mama buvo nedidukė ir storoka, dėl aukšto spaudimo dažnai lankėsi pas gydytojus. Ji buvo chochotunja, govorunja – norėjo išreikšti savo vidų tokiu būdu. Aš, matyt, esu motinos padarinys, mielai pakalbu.

R. Oginskaitė. Kaip jidiš būtų chochotunja, govorunja.

G. K. Negalėčiau jums išversti, būtų sunku. Žydiškai būtų a rednerke – mėgėja daug ir sočiai kalbėti. Jau seniai nebekalbu jidiš, turėčiau atsiklausti mokančių.

R. O.  Lietuviškai irgi sunkiai rasčiau tikslių atitikmenų. Šneki ir mėgstanti juoktis. Galbūt kvatoklė, šnekutė…

G. K. Juk ne juokdarė ar juokinga.

R. O. Mama turėjo labai džiaugtis, kai pasirodė jūsų knygos.

G. K. Taip, kai priprato. Ji džiaugėsi, kad niekas manęs nesuėmė, kai išėjo pirmos mano knygos. Tai, kad Maskvoje suėmė ir nužudė žymiausius rašytojus, gydytojus, labiausiai paveikė paprastus žmones. Televizorių tada niekas neturėjo, bet blogas gandas labai greit plinta. Mano tėvo žodžiai – geri gandai visada vėluoja.

Tėvas

G. K. Nemėgo mano tėvas kalbėti. Iš pradžių aš įtariau, kad jis kalbasi su mašinėle, su „Singeriu“. Dalykiškai, saikingai kalbėjo su savo meistrais, su motina, su manim. Tylėjimą laikė privalumu. Gal siuvėjo darbas nereikalauja daug žodžių. Centimetras, mašinėlė, adata. Jis ir darbe, „Ramunės“ ateljė Trakų ir Pylimo gatvių kampe priešais Bartašiūno mokyklą, nemėgo kalbėti, nepasakojo anekdotų, jokių istorijų ar apie karą.

Kiekvieno šeštadienio vakarą tėvų namuose, svetainėje, rinkdavosi kompanija lošti kortomis. Ne kokio pokerio, o paprastų liaudiškų žaidimų – „durnių“ arba „ramsą“ ir „šešiasdešimt“. Tokie buvo pagrindiniai. Motina nustatydavo stalą visom gėrybėm – kortuotojams. Kiekvieną Dievo dieną, po šabo. Tai, kas ten vyko, – tai buvo teatras, tai buvo kinas, tai buvo poilsis. Ir tai buvo panorama įvairiausių žmonių. Vienas buvo… Joks menininkas negalėjo prilygti jam melavimu. Vainšteinas. Milžinas. Baisiai mėgo pasakoti apie save nebūtus dalykus. Apie arklį, kuriuo jis atjojo iš Lietuvos ir atidavė Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministerijai, kad paimtų kariuomenės reikalams… Buvau parašęs porą apsakymų ta tema. Bet mes kalbam apie tylėjimą.

Tėvas sakydavo, kad ir kvailys kartais protingą žodį taria. Jis turėjo tokį keistą įprotį: kalbėjo aforizmais. Būdamas beraštis.

O. K. Taip, tai tikslu. Tyli tyli, paskui ištaria.

G. K. Daug jo posakių pavartojau rašydamas. Jam buvo devyniasdešimt metų, aš pasveikinau, pasidžiaugiau, o jis žiūrėjo į mane, tylėjo, tylėjo, tada: „Griša, ilgas amžius – bausmė už tai, kad gyveni.“ „Žydų parke“ tai yra.

Pasakojau jums, koks jo požiūris į damų siuvėjus, nes jų darbas – daugiau patikti, nei siūti. Kaip skambėtų lietuviškai: meilintis, o ne siūti. Suprantat, verčiu iš jidiš kalbos, ir posakis truputį kažką praranda. Tėvas su manim, su mama kalbėjo jidiš, bet tai buvo paslaptis. Su klientais jis kalbėjo darkyta rusų kalba ir labai silpnai lietuviškai. Labai keista kalba kalbėjo. Kažkiek suprato įvairiom kalbom ir susišnekėdavo, bet iki gyvenimo pabaigos negalėjo taisyklingai ištarti kai kurių savo klientų pavardžių. Siuvo tokiam Murauskui (širpotriebo pirmininkui), dideliam viršininkui, bet sakydavo Moroiskas.

O. K. Mes tiek kartų jį mokėm, prašėm, o jam vis tiek išeidavo Moroiskas. Dvibalsio au niekaip negalėdavo ištarti. Ir kadangi jis klientui negali nieko pasakyti jidiš, tai matuodamas labai daug juokdavosi. Matuoja ir juokiasi. Ateljė siuvėjų alga buvo labai maža, iš tokios nepragyvensi, todėl jis siūdavo dar ir namie. Pas jį net iš Baltarusijos atvažiuodavo. Keletą kostiumų Grišos prašymu yra pasiuvęs rašytojams. Kai kam nepavyko „pataisyti“ laikysenos, tada sakė: „Griša, tu man daugiau kreivų neatvesk.“ O garsiausio kliento – maršalo Rokosovskio – portretas visą laiką kabėjo pas tėtį. Tame portrete Rokosovskis su tėčio siūtu munduru 1945 metų gegužės 9-osios iškilmėms.

G. K. Tėvas sakė, kad jis nežiūrės televizoriaus, nes ten siuvėjų nerodo. Jis ir fotografuotis nemėgo. O mama mėgo. Ji gyveno 64 metus. Ją ištiko insultas. 1968 metai. Šeima buvo draugiška, vieninga. Tėvas vėliau vedė antrą kartą, bet tai buvo sukrėtimas ir jam, ir man. Kita žmona buvo visiškai kito raugo, tegu ilsisi ramybėje. Tėvas su ja prisikentėjo, bet jis mokėjo tylėti. Viskas savyje. Labai sunku, bet jis buvo toks. Truputį panašus į savo tėvą, mano senelį Dovydą Kanovičių, batsiuvį, kuris sakė: tegu kalba už mane plaktukas. O jo žmoną Rochą, mano karštakošę senelę, ne šiaip sau daktaras pavadino Samuraj – visada su kardu. Kanovičiai – šnekūs. Tokie buvo tėvo broliai, seserys. Tik mano tėvas – į savo tėvą tylenį. Pats jo darbas reikalauja susikaupimo. Valandų valandas prie „Singerio“. Tapęs profesionaliu rašytoju, aš daug galvojau apie savo tėvą ir jo darbą.

R. O. Ir siuvėjas greta kapinių sargo, laikrodininko, batsiuvio, kirpėjo labai dažnai ateina į jūsų knygas. Dažniau netgi nei senelė. „Bet svarbiausia ne siuvėjo portretų skaičius ar vardai, o jų charakterių esmė, kurią galėtume nusakyti kaip sąžiningą tarnavimą žmonėms, ištikimybę savo profesijai, meistriškumo pasiekusio amatininko orumą, net išdidumo jausmą.“[1]

Tiūria

G. K. Tėvas man pasakojo tokį atsitikimą dar iš Jonavos laikų. Pas jį ateidavo klientų ir iš aplinkinių kaimų. Vienam sentikiui tėvas pasiuvo puspaltį, ir tas žmogus jį pakvietė į svečius, į savo kaimą. Tėvas nuėjo, o tas jam sako: „Šleimke, reikia išgerti už tavo darbą.“ Ir tėvas mato, kaip priešais jį ant stalo atsiranda lėkštė su, kaip rusai sako, „tiūria“: degtinėje mirkyta duona, tokia košė. Tėvas žiūrėjo, žiūrėjo į tą lėkštę ir paklausė: „Rūgpienio turi?“ Toks gyvenimas.

Baimė

G. K. Tėvai baisiausiai bijojo mano rašymo. Jūs žinot, kaip tėvas mokino mane nerašyti? Irgi atskira novelė. Jis pasakė: Griša, aš noriu su tavim pasivaikščioti po miestą. Buvau pritrenktas, negalėjau suprasti. Siuvėjas, kuriam rūpi tik klientūra, kuris dievina adatą, siūlą ir „Singerį“. Ir mes pradėjom žygį prospektu, tada dar Stalino. Mano tėvas sustoja ties kiekviena knygyno vitrina, ties kiekvienu kiosku. Ir žiūri. Klausiu, ką tu ten matai? Mano žmona gali paliudyti.

O. K. Manęs ten nebuvo. Bet žinau, kad tėvas jam atsakė žydiškai: gib a kuk. Imk ir žiūrėk. Mesk žvilgsnį.

G. K. Aš žiūriu. Ten draugo Stalino raštai, brošiūros. Ėjome nuo namų Katedros link. Praėjome Lenino aikštę – kioskas. Tėvas sustoja – žiūri. Gib a kuk. Kitas kioskas… Einam, vienas kitam žodžio nesakydami.

R. O. Einat kaip Tumino spektaklyje – vienas paskui kitą?

G. K. Tą įprotį turiu iki šiol. Einu visad porą žingsnių iš paskos.

Tėvas tada norėjo eiti ir į Pylimo (tada Komjaunimo) gatvę, kurioje dirbo. Ir vis gib a kuk. Man nusibodo ir paklausiau, kodėl turiu žiūrėti ir ką aš ten pamatysiu. Jis pažiūrėjo į mane, pažiūrėjo… Knygos, pasakė mano nekalbus tėvas, knygos. Tiek knygų. Viskas jau parašyta. Ką tu gali pridurti? Taip ir baigė monologą. Tai buvo tėvo kalbumo viršūnė.

Vėliau namie pratęsė: tu būsi pirmas iš mūsų šeimos, kuris pietaus kalėjime. Kodėl? Tada Maskvoje vyko procesas – teisė žydų Antifašistinį komitetą. Tarp teisiamųjų buvo vienas rašytojas. Visus sušaudė (1952 m. rugpjūčio 12 d.). Tėvas apie tą procesą žinojo iš skaitančių. Jis buvo baigęs žydų pradinę mokyklą chederį ir pats nemokėjo skaityti, bet girdėjo: žydų rašytojus šaudo, ir buvo apimtas baimės. Mano dėdė, jo brolis, turėjo žydų enciklopediją – retenybė. Naktį nešė į kitą kiemą skandinti – enciklopedijos tomus, žodynus. Stengėsi atsikratyti visko, kas žydiška. Bijojo. Tai buvo jau po karo.

R. O. Iš „Sapno apie dingusią Jeruzalę“:

Ašarų tais metais buvo ganėtinai. Ir dingstis joms būdavo ne tik eilėraščiai.
Kiekvieni nauji metai atnešdavo naujas nelaimes.
Atėjo baisūs penkiasdešimt tretieji, grasinę visiems žydams tremtimi į Sibirą.
Žydų namuose buvo džiovinama duona kelionei.
Iš žydų namų kaip numirėlius išnešdavo žydiškas knygas.
Paskubomis, prietemoje, dykynėje netoli Lukiškių kalėjimo mūsų mirtinai išsigandę kaimynai degino visa, kas žydiška, nuo nesmerktino romantiškojo Mapo iki mūsų niūraus ir rūstaus Dovydo Bergelsono.
Šešiolika tomų ikirevoliucinės žydų enciklopedijos išnešta nakčia kaip šešiolika karstelių.
Tai buvo išsigelbėjimo laužai nuo galimų įkalčių, nuo daiktinių kaltės įrodymų, nors kaltė buvo vien tai, kad gimei žydas.
Šių laužų tvaikas lydėjo mano jaunystę, nuodydamas dvasią ir Ateitį.
O kas gali būti blogiau už apkvaišusią iš baimės ir pažeminimo Ateitį?

(„Rinktiniai raštai“, t. 1, p. 51)

O. K. Kai Griša gimnazijoje ėmė rašyti eilėraščius, jo mama sužinojo ir draudė: tegu rusai rašo, tegu juos sodina, ne tave.

G. K. Ji sakė: tegu Puškinas rašo. Nors ji neskaitė Puškino, nes nemokėjo skaityti. Bet ji klausė radijo ir žinojo, kas jis.

Kokioj knygoj gali tai aprašyti? Apie artimuosius iš viso labai sunku rašyti.

O. K. Griša, išgerk arbatos.

Eiliavimai

R. O. O kodėl ir kaip jūs pradėjot nuo eilėraščių?

G. K. Anekdotas. Mano bendraklasis Georgijus Kirkovičius, Šventosios Dvasios vienuolyno šventiko sūnus, paprašė, kad parašyčiau eilėraštį jo mylimajai. Nebuvau nei rašęs, nei norėjęs rašyti. Klausykit, aš nemeluoju – parašiau. Jis nunešė mergaitei. Grįžo švytėdamas ir pasakė, kad mergaitei patiko. Žinai, sakau, ir man patiko. Ir pradėjau gaminti eilėraščius. Ir Mišos Mirskio mergaitei rašiau, dar kažkam. Kai įsismaginau, išėjo mano pirmoji poezijos knygelė „Laba diena“ rusiškai (1955).

O. K. Ji vadinosi „Dobroje utro“, Griša. „Labas rytas“.

G. K. Dar vėliau – „Pavasario griaustinis“, jau geresnė (1960). Ir tuo baigėsi. Viskas. Daugiau eilėraščių neberašiau, perėjau prie prozos. Parašiau dvi knygeles. Viena vadinosi „Ličnaja žiznj“ („Asmeninis gyvenimas“), kita, truputį geresnė – „Dukart du“ (1962).

R. O. Eilėraščiai draugo mergaitei – po karo gimnazijoje Vilniuje?

G. K. Taip. Mano apysakoje „Sapnų pardavėjas“ yra užuomina apie gimnaziją.

R. O. Vadinasi, įstojote į universitetą jau būdamas poetas.

G. K. Kaip čia pasakius. Yra rusiškas žodis samozvanec, yra lietuviškas žodis „apsišaukėlis“. Jis buvo ligotas, tas Žora, už kurį aš rašiau, jis neturėjo tovarnovo vida kaip vyras, jis tikrai buvo klierikas iš pašaukimo ir pagal elgesį. Jie buvo rusai, jo tėvas – labai mėgstamas šventikas, žmonės pas jį eidavo prieš vedybas, vienas pirmųjų po karo šventikų Šventosios Dvasios cerkvėje prie Aušros Vartų. Gražus, aukštas, stuomeningas vyras. Žora sakydavo, kad jis neatsigimė į tėvą. Jis ir pats vėliau tapo šventiku, tarnavo Šiauliuose.

O. K. O jūs žinot, kad Griša varžosi savo pirmųjų poezijos knygų? Leidykloje dirbo redaktorius Žarovas, poetas, jis sakė: jūsų eilėraštukai dar tokie vidutiniški, bet labai gera kiekvieno pabaiga, todėl aš jus laiminu, rašau gerą atsiliepimą. Tada reikėdavo leidyklose vidinių recenzijų. Vieno eilėraščio iš pirmo rinkinio atsimenu tik keturias eilutes:

Vilnius v tiomno-rozovatoj dymke.
Zviozdy svet na naši okna ljut. (Knygoje – na našu kryšu)
Podojdiom k oknu, pokažem Dimke,
Pervencu liubimomu, saliut.

Aš pati nežinojau, kad atsimenu. Podojdiom k oknu, pokažem Dimke, / Pervencu liubimomu, saliut…

R. O. Nieko sau – eilėraštis mažam Dimkai: prieikim prie lango, parodykim Dimkai, mylimam pirmagimiui, saliutą…

G. K. Ir dar vieną vietą, ir viskas. Neatsimenu visko, bet…

Dvigajas smešno i neumielo
po zemle, kotoroj net rodnej,
pervyj šag sevodnia malčik sdelal,
Pervyj šag…
ot materi svojej.

R. O. Vėl Dimka! Pirmas jo žingsnis sueiliuotas! „Pirmas žingsnis nuo motinos savos“ – turbūt taip.

O. K. Kokia pabaiga! Labai gražu. Pervyj šag sevodnia malčik sdelal / Pervyj šag ot materi svojej.

G. K. Buvo ten kažkokių krislelių.

R. O. Prie to eilėraščio kukliai įrašyta dedikacija: O. Kindiakovai. Tai Olios pavardė?

G. K. Taip, tai Olios mergautinė pavardė. Mano tėvai iš karto tą pavardę išvertė į gimtąją žydų kalbą. Žydiškai tai reiškia „Jakovo vaikas“. Aš su savo puikia žmona, gal pažadėta paties biblinio protėvio Jakovo, gyvenu laimingai daugiau kaip 60 metų, ir duok Dieve mums dar daugiau su ja gyventi.

Bus daugiau

[1] Petras Bražėnas, iš recenzijos apie romaną „Šėtono apžavai“, http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/4245-petras-brazenas-prasisklaidzius-setono-apzavams-grigorijus-kanovicius-setono-apzavai

Evgenios Levin nuotrauka