Kas yra meilė? Netikėtai „užkabino“ vienišo garbaus amžiaus (tik metų skaičiumi) žmogaus klausimas, geriant arbatą terasoje ir, kaip visada, man plepant be pertrūkio ( matyt, taip kultūringai norėjo įsiterpti, ar pakeisti temą, ar pristabdyti mano plepėjimą…).

– Pagarba ( tai svarbiausia!), prieraišumas, supratimas, tolerancija, švelnumas, rūpinimasis vienas kitu, dėmesys ( kalbėjimasis!), – tai mano atsakymas ekspromtu. Atsakymo ar komentaro nebuvo, tyla. Tyli šypsena, krenkštelėjimas, neprovokuosiu pokalbiui – pati ne ką galiu pasakyti šia tema.

Grybaudama šįryt, prisiminiau tą patį klausimą, neišvystytą temą. Išmąsčiau (gal dar ne iki galo, bet iki galo, išbaigtai, ko gero, ir negali būt), nes meilė kiekvienam amžiui ir kiekvienam žmogui vis kitokia (su daugiau ar mažiau komponentų, svarbumo lygių):

  • Meilė kūdikio ir mamos (kodėl ne ir tėvo?)
  • Meilė mamos ir vaiko
  • Jaunuolių meilė
  • Brandaus amžiaus žmonių meilė
  • Vyro ir moters meilė (senjorai?)
  • Vienos lyties žmonių meilė (nelabai suprantu, bet toleruoju)

Apie kiekvieną atskirai.

Kūdikio ir mamos meilė abipusė, bet reiškiasi skirtingai (mamos – rūpesčiu, vaiko – prieraišumu).

Vaiko ir mamos meilė dažniausiai tai pat abipusė, bet reiškiasi jau kitaip, ypač vaiko meilė mamai: tai prieraišumas, natūralus artumas, gal dėkingumas, švelnumas, žodinės išraiškos, kai kurie veiksmai – prisiglaudimas, apkabinimas, bučiavimas, glostymas, artumo siekimas, noras liestis, būti šalia kartu.

Paaugliai mylėdami siekia būti kartu, matyti mylimą, žiūrėti i jį, glaustis, liestis, laikytis už rankų, kartais visai priešingai – erzina, stengdamiesi atkreipti dėmesį, būna gruboki, siekia „pasirodyti“…

Jaunuoliai myli tradiciškiausiai: puošiasi, nes nori patikti, atkreipti dėmesį, siekia artumo, intymumo, bunda ir reiškiasi lytiniai instinktai (įvairiuose lygmenyse, formose), pavyduliauja, kerštauja, kenčia, jei meilė be atsako, vienpusė, rūpinasi, globoja, saugo, nori būti kartu (kalbasi, klausosi muzikos, tyli, žiūri į akis, draugauja).

Brandi meilė – tų, kam per trisdešimt (dažniausiai jau šeimoje). Reiškiasi rūpesčiu, globa, bendrų siekių, tikslų buvimu, artumu, įpratimu, tradicija, intymiais santykiais, pagarba, tolerancija, pasitikėjimu, noru būti šalia.

Senjorų meilė tikriausia, nesumeluota, gražiausia, nuoširdžiausia: Tai draugystė, švelnumas, rūpinimasis vienas kitu, atidumas, supratimas vienas kito, pagalba, bendravimas net be žodžių, lietimasis, šviesiausių gyvenimo akimirkų prisiminimai tylūs džiaugsmai, pastangos būti šalia, kartu… Visada…

Kiekvienas žmogus dažniausiai pragyvena visus meilės tarpsnius, meilę reikšdami skirtingiems žmonėms ir skirtingomis raiškos priemonėmis, labai nevienodu intensyvumu. Kai kam tai nelemta patirti – tiesiog nėra ką mylėti arba nėra, kas tave myli. Banalu, bet tikrai širdžiai nepaliepsi…

Daugumai žmonių, būdinga globoti, rūpintis, gerbti, toleruoti, išklausyti ir tą patį gauti iš mylimo žmogaus. Dažna ir vienpusė meilė – kančia. Ir nežinia, kada geriau – kai tave myli, ar kada tu myli? Atsaką į neatliepta meilę dažnai kompensuoja mėgstamas darbas, kūrybinė veikla, rūpinimasis našlaičiais, senukais, neįgaliaisiais, vienišais žmonėmis – gyvenimas įgauna ryškesnę prasmę, skatina veikti. Bet tai nepakeičia to jausmo, kai tu myli ir tave myli…

Taigi, kas yra meilė? Ir kam jos reikia? Gal tai loterija? Atsitiktinumas? Pastangų rezultatas? Dievo dovana? Sėkmė ar bausmė? Kiekvienam savo… O gal tai tik noras būti kartu, arti, šalia… Apskritai, tai kas yra meilė? Ar jos nėra – tai tik žodis?

Šįryt, saulei tekant, žvejojant upelyje, su kimbančiomis raudėmis, atplaukė ir užkibo mintys, kurios man pasirodė svarbesnės už žuveles. Todėl grįžau i „tvartą“ jų užrašyti.

***

Labas rytas žmogau! Čia asmeniškai tau: laiškas… Žinutė…Kiti galite neskaityti…

„Man trūksta meilės ir šilumos“… Tai tavo paskutiniu metu kartojami žodžiai. Žmogui visais gyvenimo tarpsniais to reikia ,bet ne visi tai garsiai deklaruoja. Kokios šilumos ir meilės ieškai? Kokiu pavidalu, kokia išraiška? Man girdint ir stebint „iš šalies“, peršasi išvada, kad ji turėtų būti kaip mamos kūdikiui, vaikui ir reikštis rūpinimusi, švelnumu, globa, bendravimu, nes dar nebuvo dienos (kai aš buvau šalia), kad neprisimintum mamos ir apie ją nepasakytum nors keleto sakinių. Jie tiesiog be jokių pastangų išsiliedavo, bet kokioje temoje, bet kuriuo metu – kaip ilgesys, kaip neužpildyta tuštuma, kaip netekties aštrumas…

Todėl manau žinanti, ko tau reikia, kuo užpildyti tą tuštumą…

Tau tikrai reikia moters, panašios į tavo mamą. Manau, kad buvo švelni, rūpestinga, mylinti savo vienturtį be išskaičiavimo ir neleidžianti „nukirpti“ bambagyslės, kuri, net jai išėjus liko nenukirpta ir jus abu vis dar stipriai riša (nedažnai aplankomas kapas tam įtakos neturi, nors tu lyg ir jauti kaltę, kad neaplankai…). Ieškok, žmogau, ieškok… Arba leisk, kad tave surastų… Tik tada mamos ir sūnaus bambagyslė nutrūks ir leis gyventi savarankiškai, meilėje ir šilumoje…

Tai tiek šįryt.

Atsiprašau už tiesmukumą…

Ir dar kelios „mintys išdygo“ miške renkant voveraites, lepšiukus bei kazlėkus….

***

Visi mes grįžtame prie ištakų, prie pirminės šeimos – kokia ji bebuvusi. Tau šeima – tai mama. O visos buvusios moterys bandė su ja varžytis, konkuruoti dėl meilės ir dėmesio. Ir netik su ja – ir su akmeniu, medžiu, eilėmis, fotografija, tapyba, piešimu, kaktusais, augalų įvairove, domėjimusi netradicine medicina – tuo, kuo tu gyvas, kuo tu gyveni. Beviltiškos pastangos buvo, kova su vėjo malūnais… Kitaip būti negali ir nebus. Visa tai, kas trukdė, o gal ir tebetrukdo tavo moterims, yra tavo savastis, tavo dalis, tavo nedalomas gyvenimas. Su tuo nepakovosi…

Ir dukros – jos abi tavo skaudus rūpestis iki šiol (tai rodo, kad esi tėvas, atsakingas žmogus, ir tau ne vis tiek, kaip joms sekasi, todėl kartais pyksti nežinia kodėl. Kažin, ar kitaip jau bebus. Gal? Duok dieve… Bandyti susigrąžinti, tai ko nebuvo, gal verta?

Kalbėjimas, bendravimas skirtingomis raiškos priemonėmis – vienas kalba žodžiais, kitas – muzika ar vaizduojamuoju menu… Ar įmanoma susikalbėti? Išgirsti kitą? Pajusti? Ar įmanoma bendrystė ? Ar tai tik toleravimas, buvimas greta? Ar tai kam nors ką nors duoda, padeda ar trukdo? Manau, kad yra tokia kalba, kuri apjungia visas, „išverčia“, padeda susikalbėti. Tai – meilės kalba (visomis įmanomomis raiškos priemonėmis, padeda išgirsti mylimojo žodžius muzikoje, įžvelgti ir perskaityti tapyboje, skulptūroje bei kitose meninės raiškos formose). Savarankiškai mąstantis ir reiškiantis save kūryboje kūrėjas pasako daugiau, nei galėtum pasakyti žodžiais. Tada bendrystė ir susikalbėjimas įmanomi ir be žodžių.

Tai kas yra meilė? Kaip ją surasti, o suradus – auginti, puoselėti, saugoti? Kai šito nori du žmonės, tai nesunku. Net ir nebūnant kartu. Mintys skraido ir susitinka kito mintį… Dar yra laiškai, telefonai, skype…

Be meilės žmogus šąla ir šaldo kitus. Mylėkime, ką sutikome, mylėkime, kol šito norisi – bet kuria forma, bet kuria raiška – intuicija rodo kelią, būdą ir kuria meilę. Nebijokime savo jausmų, minčių, savęs. Mes – žmonės. Gyvi. Ir nesvarbu, kiek mums metų…

Zita Žalaitė

Comments are closed.