1

Kartą sugalvojau, kad labai man reikia susirasti žurnalo, kurio pavadinime yra raidės I ir Q, internetinę svetainę. Suvedus tas raides į paieškos laukelį ir davus komandą šniukštinėti pasaulio serverių spintas, ieškyklė per keletą milisekundžių surado šimtus tūkstančių vienaip ar kitaip su I ir Q raidėmis susijusių antraštinių nuorodų.

Svetainė, kurios maniau ieškąs, buvo ketvirta ar penkta nuo viršaus. Pirmosiose gretose – kažkieno apmokėtos, reklamuojamos svetainės. Dažniausiai jau iš pavadinimų supranti, kad užėjus tau pasiūlytų šį tą nusipirkti. Kol kojos neša ir su laikrodžiais tartis dėl savo dienotvarkių neturiu poreikio – nusiperku ko pajuntu stokojąs archajiškuoju būdu. Interneto krautuvių reklamines lenteles savo ekranuose traiškau kaip kraujasiurbius uodus birželio vakarais.

Bet šįkart po kursoriaus strėle palindo kvietimas išsitirti intelekto koeficientą, trumpiau sakant IQ.

Jei įžvelgiu galimybę keliauti į tikslą aplink, ilgai nesvarstau ir suku į aplinkkelį. Jei pajuntu troškulį ir tiesiu ranką į lentynas, kur surikiuotos platoniškos Sokrato taurės (ar teisingiau sakyti atvirkščiai – sokratiškos Platono taurės?), rankosna dažniausiai pakliūva Beresnevičiaus ar Greimo bokalai arba Miloszo ir Gombrowicziaus stikliukai – tuomet keliauju prie šaldytuvo ir žiūriu, kas jame – silkė, sūris ar saulėje džiovinti pomidorai alyvuogių aliejuje? Mano keliai į intelektinio alkio malšinimą ar svaiginimąsi yra painūs, kreivi ir nesistemiški. Todėl ir mano žinojimas yra toks, kad jo nesuvyniosi į laikraštį ir kitam neperduosi. Jei dabar būtų žila senovė, o aš eičiau išminčiaus pareigas, mano sekėjai išsivaikščiotų po mėnesio ar dviejų, nes jie nesusigaudytų, ko aš bandau mokyti kitus, nei ko siekiu išmokti pats. Per visą gyvenimą atsirastų vienas arba du, kuriems nėra daugiau kur eiti. Arba neambicingieji – tokie, kuriems gerai taip, kaip yra.

Tačiau senovė baigėsi, taisyklės greitai keičiasi, išminties gali turėti, bet nebūtinai rasi, kur ją pritaikyti. Pagalvojau – gerai, kad bent ši naktis ilga, suspėsiu sugrįžti atgal į pradžią, susirasti tą ieškotą žurnalą, straipsnius, kurie domina. IQ testas – kaip žaibas viduržiemy: ir kaip aš čia sau aklybėje gyvenu, nežinodamas savo koeficiento!

Testą spręsdamas užtrukau pusvalandį, o gal visą valandą. Užduotys buvo surikiuotos sunkėjančia tvarka: nuo nesudėtingų iki tokių, kad teko po keletą kartų tikrinti mintyse sprendinių išklotines. Tikrinama buvo ne kalbiniai, ne matematikos įgūdžiai. Ne žinios. Logika, atmintis, gaudymasis erdvėje. Spręsti patiko. Pasijutau tarsi žaidžiąs šachmatais su stipriu priešininku. Vidury testo išsiviriau arbatos.

Išsprendus paskutinę užduotį paaiškėjo, kad, norint sužinoti rezultatą, reikia nusiųsti SMS trumpuoju numeriu (kaina – 10 litų), tuomet po akimirkos gausi kodą – ir viską apie savo IQ sužinosi.

Niekada telefoniniams sukčiams nėra pavykę manęs apmauti. Toks įžūlus reikalavimas susimokėti vidury Intelekto ir Koeficientų baliaus už vaišes prašyte prašėsi virtualaus pasiuntimo velniop, tačiau, įvertinęs testo sudarytojų nagingumą, vis tik padariau išimtį – susimokėjau. Rūpėjo ne tik skaičius. Smalsiau buvo sužinoti, ar daug klaidų įvėliau.

Atsiuntė kodą. Sužinojau, kad išsprendžiau be klaidų. Rezultatas – IQ lygu 138.

Nustebino – kodėl skaičius ne apvalus? Ne 100, ne 200? Ar 150? Kokia turėtų būti skaičiavimo metodika, jei, išsprendus 30 uždavinių, tau parašo 138 balus. 138 net nesidalina be liekanos iš 30. Nesveikas skaičius. Sukčiai. Šarlatanai. Nemoksliška metodologija.

Dar daugiau klausimų kilo pamačius, kad tądien didžiausias gautas balas už tą patį testą – 159.

Kaip taip?

Kritinė suma klausimų privertė nusiraminti ir sugrįžti į pradžią. Perskaityti sąlygas. Pasirodo, sprendimo greitis irgi įeina į rezultatą.

Et, jei nebūčiau viręs arbatos, jei nebūčiau po 3 – 5 kartus perskaičiavęs sudėtingesniuosius uždavinius (visus gerai išsprendžiau iš pirmo karto)… jei būčiau perskaitęs sąlygas iš pat pradžių! – mano IQ būtų kur kas didesnis.

Jei aš apskritai žinočiau, kam ir kodėl aš kasdien darau kažką, o ne nieko – mano koeficientas būtų 159. Mažų mažiausiai.

Kita vertus – nėra ko griaužtis. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris skaitytų naujų telefonų, kompiuterių, šaldytuvų naudojimosi instrukcijas. Kokios dar instrukcijos, kokios papildomos sąlygos XXI amžiuje? Paimi pusprotingį įrenginį, įjungi į rozetę, nuspaudi „enter“ ir jis susiinstaliuoja, kad veiktų pagal jo poreikius ir parametrus.

Pažįstu žmonių, kurie skaito dvasinio tobulėjimo ir psichologines knygas, tačiau nė per nago juodymą nesikeičia. Nebent daugiau šneka apie pokyčius.

Pastebimai keičiasi nebent tie, kurie nusiperka sportbačius ir pradeda bėgioti.

Bet juk kažkur yra užmesti mūsų svarbiausi tekstai smulkiomis raidėmis, kur aiškiai surašyta, kaip reikia gyventi, kad savęs nei aplinkinių neapsunkintum ir nepripainiotum šunmazgiais.

2

Tame pačiame tinklapyje, susimokėjęs už savo IQ tyrimus, gavau nuolaidą matematinio intelekto nustatymo testui.

Visą laiką įsivaizduodavau, kad mano matematikos žinios yra geresnės nei vidutinės. Mintyse galiu dauginti dviženklius skaičius, padalinti, apskaičiuoti vidurkį. Iš geometrijos ir stereometrijos mokykloje gaudavau tik dešimtukus – nes ten nėra ko mokytis: sužinai kelias formules, o visa kita brėžiniuose matyti.

Bet algebros iksai ir ygrekai liko apytamsis miškas. Paauglystėje, kai prasidėjo šios disciplinos pagrindų mokymas, mes važinėdavomės po klasę ratu suolais garsiai rėkaudami. Už spintos purkšdavo gesintuvas, greičiau bręstantys klasiokai mėgindavo užsirūkyti pravėrę langą. Mokytojos keisdavosi kas pusmetis, bet kam lygu visi tie iks kvadratu minus ygrek kvadratu – šiek tiek ėmė aiškėti tik pakeitus mokyklą. Be septintos ir aštuntos klasės algebros pagrindų teko klydinėti aklinoje tamsoje apgraibomis. Ir nors abitūros egzamine savo paties nuostabai pavyko suspėti išspręsti beveik visus uždavinius, egzaminų centre pažymį sumažino nuo 9 iki 8, nes sprendžiau nenaudodamas kai kurių formulių iš mokyklinės programos. Atsakymai teisingi, bet sprendimo būdai – neaprobuoti, nemoksliški. Dėl sumažinto balo nė kiek nenuliūdau, nes žinojau, kad būsiu filologas ir matematikos man niekada nereikės.

Vis tik iš smalsumo įsijungiau matematikos žinių testą – ir jau apžiūrėjęs pirmus du tris (reikia manyti – lengviausius) uždavinius, suvokiau, kad jei aš skirčiau šitų uždavinių sprendimui parą, savaitę ar mėnesį, net jei išgerčiau visą namuose sukauptą arbatą – be špargalkių ir konsultacijų, be išsamaus įvado į šitą diskursą – nieko neišeitų. Mano matematinis IQ lygus apvaliam nuliui, nors mintyse per kelias sekundes galiu suskaičiuoti kiek bus, pavyzdžiui, 45 padauginus iš 48.

Po šios nesėkmės buvau apdovanotas nušvitimu, kas nėra matematika. Matematika nėra šiaip skaičiavimai. Matematika visų pirma yra kalba. Gali išmokti tūkstančius žodžių, bet gali likti anapus kalbos barjero.

Tas pats ir su poezija. Nemokantis poezijos kalbos gali pagražbyliauti apie bet kurį eilėraštį visokių įdomybių, bet supratimo nuo to neatsiras.

Iš makulatūros parsinešiau XX amžiaus pabaigos oranžinę blogų vaikų kankinimo knygą vardu „Algebra 8–9“. Paskaičiau – man dar per sudėtinga. Turbūt dar per daug manyje tebesama blogo vaiko. Reikės susirasti 7, o gal ir 6 klasės kursą.

3

Podraug su sausąja algebra parsiboginau šachmatų didmeistrio kubiečio Jose Raulio Capablanca‘os vadovėlį. Žinau, kad aš niekada neturėsiu kantrybės mokytis žaisti šachmatais iš sudėtingiausių žmonijos istorijoje vykusių partijų. Bet kažkokia žodžiais nenusakoma trauka verčia spoksoti į painias netikėtai pasibaigusių partijų schemas (iš pagarbos ar ilgesio tų laikų, kai šachmatai buvo didesni, negu dabar).

Kas keletą metų atsinaujina poreikis pažaisti.

Kadangi neturiu nė lašo ambicijų ką nors nugalėti, renkuosi žaisti ne prieš gyvą oponentą, o prieš mašiną – kompiuterio programą.

Populiariausia virtuali šachmatininkų mėgėjų landynė – chess.com. Ten nuolat tūno keletas tūkstančių žaidikų. Užsiregistruoji, gauni nulinį reitingą, kompiuteris akimirksniu suporuoja su tokiu pat naujoku, jei nugali – kyla tavo reitingas – tuomet tau parenka varžovus aukštesniu reitingu – ir taip iki begalybės, kol Visatą nukariausi.

Apie tai sužinai po to, jau gerokai įnikęs į tuos reikalus.

Bet pradžioje tavęs, niekada neskaitančio vartojimo instrukcijų anei patarimų kaip gyventi – laukia visokių netikėtumų. Paskubomis užsiregistruoju ir, nustatęs, kad partijos ėjimams atlikti visiškai pakanka 10 minučių, kimbu į žaidimus.

Porąkart nugaliu, porąkart pralaimiu – nes baigėsi mano ėjimų laikas.

Nustatymuose pasiilginu galvojimų trukmę iki pusvalandžio. Dabar einasi geriau – mažiau neapgalvotų ėjimų, yra kada apskaičiuoti ramiai kelis ėjimus į priekį.

Kompiuteris nenuolaidžiauja, nepasidavinėja.

Vienu metu pamatau, kad atlikau porą nereikalingų ėjimų, todėl mano svarbiausia figūra – valdovė – prarasta, nes pakanka duoti šachą karaliui, o kol jį gelbėsiu, nukirs valdovę. Partija praktiškai pralaimėta. Bet varžovas nepamato ir taip pat atlieka tuščią ėjimą. Truputį nusiviliu, kad programa pasidavinėja, nes krenta moralinė mano prieš tai laimėtų partijų vertė.

Galiausiai tą partiją laimiu.

Padarau pauzę, svarstau, ar dar noriu žaisti. Tiek to saldumo laimėti, kai tau už tavo žiopliausią klaidą padovanoja pergalę.

Tuomet ekrane iššoka dialogo langelis, kurio kampe – Indijos vėliavėlė. Žmogus, vardu lyg ir ne Višvanatanas, lyg ir ne Anandas, teiraujasi – tai ar žaidžiam dar kartą, ar ne?

Nutvilko žinia, kad visas tas dvi ar tris valandas žaidžiau ne prieš kompiuterio programą, o tinkle – prieš gyvus, realius priešininkus. Tuomet ir ta indo (tokio pat kaip aš – su vos didesniu nei nulinis reitingu) klaida atrodo paaiškinama ir žmogiška.

O aš galvojau, kad nustatymuose aiškiai pasirinkau žaisti prieš kompiuterio programą. Pasirodo, ne tik neteisingai pasirinkau, bet ir nepastebėjau. Ir vargu ar būčiau pats susekęs, kad kapojuosi su gyvaisiais.

4

Prieš dvejus metus Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas buvo rinkiminis, išsinuomota salė mano alma mater, VPU antruosiuose rūmuose, Taraso Ševčenkos gatvėje, kur lituanistai, istorikai ir filosofai studijuoja. Perrinkome pirmininką dar vienai kadencijai, valdybą naują.

Per pertrauką vieni kolegos rūko, kiti – kaip aš – šiaip kvėpuoja kieme šylančiu pavasariniu oru. Mes gi žmonės normalūs, nesikalbam apie poetikas ir noveles kiekvienąkart susitikę. Pasikalbam apie viską, ne tik apie futbolą. Pavyzdžiui, apie automobilizmą. Arba telefonus. Aš tai nesuprantu, sakau, kam reikalingas telefone internetas? Man nei fotografavimo funkcija nereikalinga. Štai naujajame aparate yra foto akis, bet viduje nėra atminties. Telpa 4 kadrai. Jei nori nufotografuoti penktą, tuomet vieną reikia ištrinti. Bandžiau dėti papildomą atminties kortelę, bet įvyko atmetimo reakcija – neprigijo. Telefonas nepripažino tokio atnaujinimo. Tai daugiau ir nebandžiau su tom papildomom atminties kortelėm žaisti. Be to reikia daug varžtų atsukti, jei nori pasiekti šito telefono vidurius – jis toks, nes sukurtas, kad nepraleistų dulkių, nei vandens, kad būtų atsparus smūgiams.

Pademonstruoju draugams savo telefono privalumus: iš visų jėgų šveičiu aukštyn (aukščiau nei VPU antrųjų rūmų stogas), telefonas krenta ant plytelių. Nieko. Tada nuo šaligatvio spardau į sieną. Ant ekrano lieka nežymus įbrėžimas. Bent pasportavau. Kamuolio gi nesinešiosi į rinkiminius suvažiavimus.

Įrodžiau, kad mano telefonas geriausias, nors gerai žinau, kad stengiausi be reikalo: šitie mano draugai rašytojai tokio naujo nė už dyka neimtų.

Nėra jie nei pasipūtę, nei tuščiagarbiai, bet jiems svarbu būti šiuolaikiškiems. Aš galiu sau leisti neiti koja kojon su laiku. Kodėl? Nes man reikia visko iškart. Nes tai, kas normalu, visuotina, paplitę, savaime suprantama – to nereikia ieškoti. O ko reikia ieškoti? Ko aš ieškau? Kas ieško manęs už tinklo ribų?

5

Po keleto mėnesių užmačiau labai panašaus telefono reklamą: nedūžtantis ir taip toliau.

Skaitau parametrus: atlaiko kritimo iš 180 cm aukščio smūgį. Tik iš metro aštuoniasdešimties? Vaje koks prastas konkurentas.

Atsiverčiu savo telefono vartojimo instrukciją: gamintojas garantuoja, kad nesubyrės, jei kris iš 180 cm. Aha, vadinasi, man labai pasisekė, kad atlaikė mano 10–15 metrų smūgio testą ir toliau veikia. Po visų spardymų į sieną.

O jei būtų subyrėjęs – būčiau pasimokęs instrukcijas skaityti prieš daiktus vartojant?

Ne, nebūčiau.

Kokios dar instrukcijos, jei yra intuicija. Ji yra svarbiausia žmogaus juslė. Jei ja nesinaudoji, atrofuojasi.

Niekada važiuodamas į užsienius iš anksto nestudijuoju lankytinų vietų. Po nežinomus milijoninius miestus mane vedžioja gatvių tinklo planas, kuriame tušinuku braukiu per apeitas gatves, ir intuicija.

Savo nueitus maršrutus ir aplankytas vietas su populiariomis turistinėmis trasomis kartais palyginu grįžęs po kelionės. Nė karto nenusivyliau intuityviu klydinėjimu ratais ar zigzagais. Net jei nepamačiau to, ką matė visi.

6

Pradėjau lituanistikos studijas prieš dvidešimt su puse metų.

Visiems man dėsčiusiems kalbininkams jaučiu dėkingumą, kad į mano kalbos jausmą įspraudė aiškių struktūrų. Nors buvau prastas, nedrausmingas studentas – jie turėjo kantrybės dirbti ir su tokiais beviltiškais ir įžūliais priešgynom kaip aš. Vos pabaigus studijas, pradėjau jausti, kaip tai veikia ir kad be visų tų struktūrų, paradigmų svyruočiau kaip be stuburo.

Literatūros studijose – priešingai – buvo atverstas ilgas ilgas meniu. Dešimtys ar šimtai tūkstančių puslapių. Bedugnė. Užtekstinė bekelė. Jei nori sąžiningai ir išsamiai susipažinti su lietuvių ir pasaulio literatūra, reikia ne 4, o 40 metų.

Tas kritimas laukiant dugno, nuo kurio galėtum atsispirti, rodėsi, niekada nesibaigs. Vytautas Martinkus pamokė (kiek buvom pajėgūs suprasti), kaip svarbu susiformuluoti kuo ilgesnę antraštę – su kiek įmanoma daugiau šalutinių dėmenų sudurstytų „ir“, „arba“ , kurioje apčiuoptum save: kas tu? Koks tu? Kur tu? Ir kaip toli iki tavo dugno – nuo kur viskas ir prasidės? Pasakyti viską tarsi nieko tokio nesakant.

Gali būti, kad Martinkus mokė konkrečiai ne to, bet aš pasiėmiau tai, ko man tada labiausiai reikėjo.

O pirmiausia buvo Vanda Juknaitė, jos raiškiojo skaitymo kursas pirmąjį semestrą – tuo metu, kai dar esi visiškai žalias. Apmokymai kalbėti savo balsu. Nepasiduoti nudrengtų tekstų gausmui ir iš už žodžių lendančioms manipuliacijoms.

Juknaitė seminarų metu daug geraširdiškai juokdavosi. Greičiausiai tam, kad mes neišsilakstytume išsigandę savęs (jei staiga būtume supratę, kas su mumis ne taip – jei būtume pajutę siaubą, kad iš visų Lietuvos pašalių suvažiavę kalbame dar ne savo balsais) – kiek daug aplink kalbančių negyvėlių, kalbos automatų, fokusininkų, pilvakalbių. Ir kaip dažnai mes juos nevalingai mėgdžiojame. Ir kaip sunku iš to košmaro pabusti.

Juknaitės mokslai išsiskyrė tuo, kad nebuvo jokių vadovėlių, jokių taisyklių ir teorinių užuomazgų. Tik individualus negalavimų nustatymas ir intuityvus gydymo parinkimas.

Kai sprendimus tenka priimti akimirksniu – čia ir dabar – tik intuicija gali pasakyti, ką apeiti dideliu ratu, ko imtis, ką ištarti.

Kiek laiko turėjo praeiti, kad rastųsi nuovoka – kas tai buvo? Kiek dar laiko turės praeiti, kad galėčiau sau pasakyti – aš jau kažką tokio veikiu, kad galėčiau lygiuotis. Kada aš pats sau pradėsiu atsipirkti?

7

Mačiau kažkuriame interneto dienraštyje antraštę: „Tingėjimas – aukšto intelekto požymis“. Straipsnio neskaičiau. Ne, netingėjau. Pabijojau, kad viduje bus testas, kurį išsprendus paprašys susimokėti, jei norėsiu sužinoti rezultatus. Ir kainuos ne 10 litų, ne 10 eurų, o 10 tikrųjų pinigų – tų, kuriais mokėjau ir tebemoku už savo studijas.

Per raiškiojo skaitymo įskaitą Juknaitė papurtė galvą ir rūsčiai pasakė – tokį tinginį išmes iš trečiojo kurso.

Panašiai ir nutiko. Trečiąjį kursą teko kartoti tris kartus.

Dabar ieškau senų knygų krautuvėse pirmojo ir antrojo kurso vadovėlių. Kai pasikartosiu 6–12 klasių matematikos kursą, grįšiu prie raiškiojo skaitymo, eilėdaros ir palemonų kalbos.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *