Bėda ta, kad gyvenime nėra viskas taip paprasta, kad dalykus galėtum suskirstyti į dvi šakas – gerai arba blogai. Ir reikia laiko, kad tai įsisąmonintum. Juk nuo vaikystės girdėjome tuos „būk gera mergaitė“, „elkis gražiai“ ir manėm, kad tie dalykai ir nusako, kas gerai, o kas ne. Net ir dabar, kai papasakoju apie kokią naują draugę, močiutė natūraliai klusteli „ji gera mergaitė?“ Dabar jau sutrinku ir nusijuokiu. Nes esu įsitikinusi, kad mano ir močiutės gerumo įsivaizdavimas yra kiek skirtingas. Ir niekada nežinau, kaip nuoširdžiai atsakyti į jos klausimą.

Labiausiai gajus „gerumo“ apibrėžimas būtų praktiškai tolygus tam, ką dar galime įvardinti kaip „patogus“, tai yra – nekeliantis problemų. „Geras“ vaikas laikosi taisyklių, grįžta namo laiku, visada padaro namų darbus, nebėga iš pamokų… „Geras“ mokinys gauna gerus pažymius, klasėje būna aktyvus, neklijuoja kramtomosios gumos po savo suolu… „Gera“ mergaitė nedėvi itin trumpų sijonų, nerūko ir nesibučiuoja su menkai pažįstamais… „Geras“ draugas niekada neatsisako išgerti po dar vieną bokalą, atrašo į žinutes trečią ryto ir neflirtuoja su moterimis, kurios tau patinka. Net ir šunį vadiname „geru“, kai jis mūsų paklauso, nustoja loti ar daryti kažką, kas mums nepatiko.

Tiesiog „geri“ yra tie, kurie elgiasi pagal nerašytą planą, laikosi (kažkieno) nustatytų taisyklių ir tau nereikia dėl jų sukti galvos. Tu užprogramuoji kompiuterį ir ramiai atsitrauki, kol tavo marionetės vykdo tai, ką reikia. Kažkoks nukrypimas nuo to, ką jie, pagal sistemą, turėtų daryti – reikštų kompiuterio gedimą. Ar gi ne taip? O niekas nenori vargti ir imtis kompiuterių taisymo… O ir niekam nesinori suabejoti sistemos tvirtumu.

Ir visi mes norime būti „geri“. Tiesiog pasąmoningai manome, kad tai yra kažkoks titulas, kurio turime siekti. Net ir visi maištavimai būna veikiau prašymas pastebėti mūsų gerumą, kuris liko tarsi neįvertintas, savaime suprantamas. Nes žinome, kad per Kalėdas tik „geri“ vaikai gauna dovanas. Jei norime atlygio gyvenime – turime jo nusipelnyti savo gerumu. Nes mums diegiama, kad nesame verti savaime. Mums reikia elgtis „gerai“ ir nusipelnyti.

Ir buvau „gera“ draugė. Tik kažkodėl mano bičiulė nusprendė leisti laiką su kitais, mažiau „gerais“ vaikais. O neišlaikius egzamino, mokytoja pasakė „jau iš tokios geros mergaitės šito nesitikėjau“. Vaikinai nenorėjo su manimi eiti į pasimatymus, o tėvai priekaištavo, kad per daug pasyviai leidžiu laisvalaikį.

Ir niekam mano to „gerumo“ neužteko. Maniau, kad būdama „gera“ užsitarnausiu meilę, laimę ir gyvenimą tarsi iš filmo su gera pabaiga. Bet vėlai grįžus namo – tapau bloga dukra tėvams, o grįžus anksti – bloga drauge, per anksti išėjusia iš vakarėlio. Bandžiau plėšytis į daugybę gabalėlių, bet nesugebėjau įtikti visiems. Būdama „gera“ vienam – tapdavau „bloga“ kitam. Jaučiausi išsekusi, nelaiminga ir vieniša. Pykau, kad gyvenimas man neatsilygino už mano gerumą. Ir tik vėliau supratau, kad jis man nieko nebuvo skolingas.

Tą „gerumą“ galėtų keisti ir koks nors kitas terminas. Kad ir „šaunumas“, „įdomumas“ ar „vertingumas“. Galim laikytis kažkokių stereotipų ir bandyti kažkam įtikti. Bet galimas daiktas, kad sutikus kitus žmones, jiems „geri“ ar „šaunūs“ dalykai jau atrodys visai kiti. O ir bandydamas nuolat įtikti, niekada nesakyti „ne“ ir „žinoti savo vietą“, sumažinsi save iki skruzdėlytės lygio, jausdamasis nepakankamas, nelaimingas ir neįvertintas, prastas.

„Jis geras žmogus“ man gali reikšti vieną, o tau ką kitą. Mes turime skirtingus kriterijus, įsivaizdavimus ir reikalavimus. Jau pamačius skelbimą „ieškome gero darbuotojo“ nežinai, ką galvoti, nes nežinau, ką jie turi galvoje tai sakydami.
Ir, manau, kad nieko tokio, jog mes matome pasaulį šiek tiek skirtingai. Mūsų įsivaizdavimai apie gėrį ir blogį parodo daug apie mus pačius, apie mūsų vertybes, baimes ir ribų elastingumą.

Močiutė klausia dar kartą: „Tai o ji gera mergaitė?“ Pagalvoju, kad mano draugė mėgsta raudoną lūpdažį, bučiuoti merginas, sukti tabaką, garsiai juoktis ir visai neišmano matematikos. Kartais ji dėvi neišlygintus marškinius, klauso trankios muzikos ir eina per gatvę, degant raudonai. Dar prisimenu, kaip ji moka klausytis. Ir kaip ji visada apkabina, kai pasaulis man atrodo nedraugiškas. Ji sako man komplimentus ir neteisia manęs už mano keistenybes. Ji leidžia man suvalgyti paskutinį picos gabalėlį ir visada paklausia „kaip jautiesi?“, o man peršalus – išverda karštos sriubos….

„Taip, ji gera mergaitė.“ Šypsausi ligi ausų. Tiesiog gerai, kai žinai, kas tau yra „gera“, o kas „bloga“. Ir gyvenimas pažeria dovanų, kai kreipi dėmesį į tai, kas svarbu asmeniškai tau, o ne kitiems. Ir niekas nėra vien balta arba juoda.

Ir nereikia nertis iš kailio būnant „gerai“. Būti savimi irgi užtenka – ne visada įtinkančiai, patinkančiai ar „patogiai“. Ir ne visiems būsiu „gera“. Ir ne visi man bus „geri“. Ir tai nereiškia, kad turime tyčia daryti viską atvirkščiai ir būti „blogi“.

Tiesiog svarbu prisiminti, kad gėris gali slėptis ten, kur nesitikėjome. O savo laimę galime rasti ten, kur eiti neragino nei viena rodyklė. O kad būtume vertingi, mums užtenka tiesiog būti, gyvuoti. To nereikia užsitarnauti.

Gyvenimas pilnas pilkų atspalvių. Ir jų gerokai daugiau nei penkiasdešimt.

Žurnalas „Ateitis“

Comments are closed.