Žmogui visada kažko trūksta. Nuolat trūksta žemiškos valiutos, kiekvieną mąslią sekundę trūksta jutiminių dovanų nuo savo valdančiųjų, su amžiumi pradeda trūkti vidinių išteklių, dažnam, jau šiek tiek priklausomam nuo savo trūkumo – aplinkybių, nepakaltinamų ir atsitiktinių. Jei apsilanko akimirka, nesupančiota stygiaus nuojautų, ją galima pavadinti laimės apsireiškimu.

Trūkumas ir jo dėsninga kaita žmogaus gyvenimą rikiuoja velnio suręstais kanonais. Visą jaunystę stokojau Valios. Nepažabojamos ir juokingai standartinės mano svajonės kurstė ambicijas greitai užaugti. Deja Valios kovoti su savo piemeniška rykšte neturėjau, taip ir praėjo nuostabus laikas ganant avis ir žvaigždes šieno kupetoje. Įžengusi į tėvystę ir pirmąją brandą, skausmingai ilgiuosi Laiko. Išblėso jaunos pagundos, įbodo tingėjimo pozos, pagaliau gyvenimo srovė, suradusi savo taką, neša bangą. Dienos ir naktys ritasi ciklais, vis atsispirdamos į naują varnelę darbo kalendoriuje. Pamišėliškame minčių triukšme svaigu nuo dienos turinio ir tempo, dienos, kuri man pačiai gal ir neįvyko.

Suspaustame drėgname kumštyje nešuosi išdidų turėjimo faktą, smelkiamą beviltišku trūkumo faktu: nebėra Laiko savo turtu mėgautis ir jį puoselėti. Dailiai sukomplektuota, kruopščiai apraizgyta špagato virvėmis mano mantos vilkstinė laukia manęs, nepaklususios botagui, o manyje plaka baimė, kad nespėju pagal tvarkaraščius. Beviltiškas siaubas apsemia sapnus, kur visa, ką brangina smulkmėje paskendusi siela, taip ir nesulaukia mano prisilietimo, pasidengia sunkiu užmaršties audeklu ir tyliai uždūsta dulkančiam kampe.

Produktyvumas suteikia tam tikro saugumo, tempas gundo nepriekaištinga laime: kai viskas bus atlikta – atsigręši į save, į tavyje augantį, į tavo lovoje miegantį, į pirmąjį dienos žodį, į jo pašaukimą ir jo prasmę, išauš diena, kai sklidinas ramybės sutirpsi į žydrą marinos pastelę ir niekada nebegrįši į beprasmį chaosą, kai senstama labai greitai, kai kiekvienas žingsnis vaikosi laiko, kai kūliais rities į savo ateitį.

Tarsi praryta visa šlamščiančio urbanistinio metabolizmo, nebegaliu sulaukti žalios šviesoforo spalvos, tikrai nepamenu savęs ramiai kylančios eskalatoriumi, o skambindama turiu kantrybės vos keturiems telefono signalams. Jau mėginau prioritetų žaidimą, išbraukiau savo hobius iš savaitės plano, bet laiko neatsirado. Rikiavau užduotis į šešių dienų savaitę, o septintą palikau telkšoti laikui, bet laikas išdžiuvo, o negyvas smarsas, tvyrantis kambaryje, vertė kuoptis ir vargti, taip ir septintos dienos nebeliko.

Akimis dalyvauju mamos pasakojime apie perskaitytą romaną, o mintyse planuoju savo vakarą. Virtuvėj laikas slenka man labai lėtai, jai – labai greitai; šioje stalo pusėje nepakantumas, priešais – malonumas dalintis. Akyje gimsta laikrodis, jo minutinė rodyklė ciferblate drožia užduočių raides. Ties mamos smakru įsirėžia PA, ties dešiniąja ausimi UŽ, tiek akies kampu – IŠ. Esu tikra, kad ji Laiko turi, ji jo turi tiek, kad išdalytų jį dykai pirmam paprašiusiam. Kai pagaliau romanas baigėsi, tyloje nuskendo du laukimai: mano nekantri įtampa, jos kaltas pasimetimas. Prisiekiu, prie mano širdies prisiūta svajonė tavęs klausytis, ateis laikas, kai ir man ims trūkti Dėmesio, bet dabar jau tikrai turiu bėgti.

petitemonday.wordpress.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *