„Literatūra ir menas“
2017-11-10 nr. 3637

Mintys, kurias ruošiuosi išdėstyti, galvoje kaupėsi keliolika metų. Maniau, kad man vienam atrodo įtartina tradicija skambinti fortepijonais, mušti būgnais, brazginti gitarėlėmis ir kt. per literatūros vakarus, tačiau aptikau, jog esama daugiau kolegų, kuriuos ta nuostaba apninka. Štai prieš porą metų Radviliškio rajono viešojoje bibliotekoje išgirdau Ričardą Šileiką viešai besistebintį, kodėl į poezijos skaitymus dažnai kviečiami įvairaus plauko muzikantai, kad jie tarpuose tarp skaitymų pamuzikuotų, o kad poetus kas samdytų paskaityti eilių į filharmonijas tarpuose tarp simfonijų gabalų, tokia tradicija kažkodėl nesusiklostė. Tarsi muzikavimas pagerintų literatūrinius vakarus, o bet kuris prozininkas ar eiliakalys – sugadintų muzikos puotą.

Viskas kultūrinėje tradicijoje ir rutinoje sudėliota į gana aiškią hierarchiją, kurioje muzika atrodo esanti aukštesnės vertės produktas, ja praskiedus menkesnės vertės (literatūros) renginį, išeina pakenčiamas rezultatas. Neva dėl muzikos. Taip, ne paslaptis, būna tragiškų skaitymų, prastų knygų pristatymų, kuriuose kviestiniai kritikai prakaituoja meluodami, esą atrado šį tą įdomaus beviltiško autoriaus avarinėje knygelėje. Tokiu atveju tinka ir rojaliai, ir didieji būgnai, ir varinės triūbos. Situacijai gelbėti.

Bet jei kūryba gera, o autoriaus nei situacijos gelbėti nereikia, tuomet ir muzikinės pauzės prailgsta, o tokius piktus žmones kaip aš dar ir ne juokais sunervina. Tiesa, būna išimčių. Esama muzikuotojų, kuriuos galima kviesti nuolat, nes jie turi supratimą, kaip nesugadinti literatūros renginio. Nebūna, kad Vladimiras Tarasovas (nei vienas, nei su grupe) sugadintų literatūros vakarą, atrodo neįmanoma, kad taip nutiktų Sauliui Petreikiui multiinstrumentaliuojant aplink poetus arba kad Petras Vyšniauskas sužlugdytų Vlado Braziūno rečitalį. Bet pažiūrėjus iš kitos pusės – šitie improvizacijos profesionalai kolaboruoja tik su geresniais nei vidutiniški autoriais, kurie ir patys vieni be muzikos neprapultų. Kaip ir, pavyzdžiui, Domantas Razauskas galėtų būti normalus poetas, jei vieną rytą pabudęs atrastų, kad nebemoka groti. Arba Alina Orlova. Nors negali žinoti. Gal ir gerai padarė Alina, kad, būdama abiturientė, nepaklausė mano patarimo rašyti knygas. Kita vertus, susigadinti gyvenimą poezijos rašymu, niekada ne per vėlu.

O muzikos yra daug ir visur. Nesuprantu daugelio alubarių, kavinių ir užeigų politikos – leisti muzikas tokiu garsu, kad būtų neįmanoma susikalbėti. Rodyti palubėse sukabintuose televizoriuose vaizdus, atsietus nuo ausis plėšančio garso. Arba polėkio kankinti keleivius muzika viešajame transporte. Gatvės muzikantai man niekuo nesiskiria nuo baikerių, piktybiškai susigadinusių motociklus taip, kad šie keltų kuo didesnę triukšmo taršą. Muzika būna graži, kai jos pasiilgsti, kai pajunti poreikį. Tas pats su literatūra. Nenorėčiau girdėti per radiją skaitomų eilėraščių kavinėje pietaudamas. Jei neįmanoma žmonijos egzistencija miestuose be triukšmo ir šviesos taršos, tegu žmones nuodija muzikomis.

Keletą mėnesių per metus praleidžiu kaime. Ten turiu labai gerus kaimynus. Kai kurie kaimynai mėgsta garsiai klausytis radijo arba mėgstamų atlikėjų CD. Vienų sodyba – už 50, kitų – beveik už 100 metrų. Kiekvieną vasarą nejučia išmoksti keleto popuri tekstus. Daugiausia apie jausmus visokius. Man labiau patinka, kai kaimynai klausosi radijo. Bent šiokia tokia įvairovė, nors nykuma ta pati. Bevasarojant svetimų muzikų fone, kyla visokių klausimų: kas gerus žmones prijunko prie prastos muzikos? Ar teisinga, kad už atsitiktinių klausytojų kankinimus radijo bangomis prastos muzikos kūrėjai gauna nemenkus honorarus iš autorių teisių agentūrų? Ar būtų Lietuvai geriau, jei žmonės būtų kankinami prasta poezija vietoj prastos muzikos?

Neturiu atsakymų, nes apie tai nesu kalbėjęs su protingais žmonėmis. Mano kaimynai visi protingi, bet su jais nesu niekada kalbėjęs jokiais svarbiais klausimais (ir, tai baisiausia, įtariu, kad niekada nepasikalbėsim). Tik apie prastą orą, jų karves, derliaus nuėmimo problemas. Mes niekada nebendraujam kaip žmonės. Nesikalbam apie tai, kas kam skauda ir ką daryti. Mūsų nebend­ravimo tarpus užpildo pati prasčiausia foninė muzika. Garsiai skambanti iš kas antros sodybos. Užliejanti visus šalies laukus ir pievas.

Nuklydau į kaimą. Bet čia, Vilniuje, tas pats. Nesikalbu su kaimynais. Nėra laiko susitikti su draugais – artimiausi bičiuliai dirba vidutiniškai po 12 valandų per parą, nes, spėju, reikia atkovoti laisvę iš bankų už pasiimtas paskolas būstams tolimiausiuose Vilniaus pakraščiuose. Rašytnamy valdybos posėdžiai per trumpi, kad prieitume prie svarbiausių klausimų. Po jų visi skubiai išsilaksto, nes atgal į darbą, nes vaikus vežti į treniruotes. Ar šiaip baigiasi išsipirktas parkavimo laikas automobiliui. Rašytojai nebesikalba, neberašo. Ne, perlenkiu lazdą. Rašo ir kalba, bet kažkaip tyliai. Kad nepermuštų raminančios foninės muzikos. Už mus nusprendžia, kas yra literatūra, kiek ir kokios jos reikia versti. Kas nusprendžia? Ekspertai fonduose? Ne, jie paprasčiausiai veikia pagal aiškias instrukcijas. Rašo balus, rūšiuoja, skirsto. Ar yra kažkas konkretus, kas užsako mums muziką, ar mus bejėgius neša anoniminė srovė tolyn nuo kranto?

Muzika – geras išradimas, bet smarkiai abejoju, ar ką doro muzika gali nuveikti, jei žmogaus vidus tuščias. Jei žmogus nėra perskaitęs stirtos knygų, jei nėra susidūręs su mokytoju, kuris jį pažadintų iš slogučio, jei jis neišmoko perskaityti savo (ar kito žmogaus) vidaus, savo jausmų, juslių signalų. Jei nėra vidinės kalbos užuomazgų. Jei vietoj vidaus kalba paviršiai, nuglostyti muzikos ir panašių saldybių.

Gyvename vaizdinijos pertekliaus epochoje. Įkalinti ir pririšti prie mirgančių ekranų. Ekranuose tiek visokių įdomybių, kad mažai kas bepastebi, kad fone tebegroja muzika. Kad ji vis garsyn ir garsyn. Nežinau, kas užsako muziką, kas ją atsuka taip, kad mus apkurtintų, kad kuo sudėtingiau būtų susikalbėti apie tai, ką skaitome, ką matome, ko nebegirdime.

One Comment

  1. Jurga Lūžaitė

    labai labai taiklus tekstas!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *