Neilas Gaimanas (g. 1960 m.) – daugiaplanis anglų rašytojas ir scenaristas, kuriantis fantastinius apsakymus ir romanus bei komiksų knygas. Karjerą pradėjęs kaip žurnalistas ir knygų apžvalgininkas, vėliau N. Gaimanas pelnė visuotinį pripažinimą savo paties kūryba, vadinama naująja fantstinio ir siaubo žanrų klasika. Autoriaus kūriniai vertinami prieštaringai, ypač knygos jaunajai skaitytojų auditorijai, tačiau įspūdingas kiekis literatūrinių apdovanojimų bei palankūs kritikų vertinimai byloja, kad temų prieštaringumas, antgamtiškų būtybių ir pasaulių vaizdavimas – neabejotinas šio autoriaus kūrybos privalumas, o jo siaubo kūriniai vaikams neretai prilyginami Stepheno Kingo kuriamos atmosferos meistrystei. Beje, Neilas Gaimanas – pirmasis rašytojas, gavęs Njuberio ir Karnegio medalius už tą patį kūrinį – „Kapinių knyga“.
Turime išties nemažai N. Gaimano knygų lietuvių kalba: „Amerikos dievai“ (iš anglų k. vertė Irmina Domeikienė, Eridanas, 2004), „Koralaina“ (vertė Vytas Pamerneckas, Bonus Animus, 2007), „Žvaigždžių dulkės“ (vertė V. Pamerneckas, Bonus Animus, 2008), „Anansio vaikai“ (vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga, 2011), „Kapinių knyga“ (vertė Elena Macevičiūtė, Bonus Animus, 2011), „Odas ir šerkšno milžinai“ (vertė E. Ferdmanaitė, Bonus Animus, 2014), „Pagaliau pienas“ (vertė E. Ferdmanaitė, Bonus Animus, 2015), „Gera lemiantys ženklai“ (parašyta drauge su Terry Pratchett; vertė Adas Macevičius ir E. Macevičiūtė, Bonus Animus, 2016), „Niekurniekada“ (vertė A. Macevičius, Bonus Animus, 2017).
Dar nesusipažinusius su šio rašytojo kūryba skatiname nedelsti ir pasinerti į unikalius N. Gaimano kuriamus pasaulius, o portalo skaitytojus kviečiame skaityti interviu su šiuo išskirtiniu rašytoju – apie knygų kupiną vaikystę, skaitytojų amžiaus cenzą bei tai, kaip jo knygas skaito suaugusieji ir vaikai.
Ką mėgote skaityti vaikystėje?
Bet ką. Buvau skaitytojas. Prieš giminės šventes mano tėvai mane apieškodavo – prieš vestuves, laidotuves, bar mitzvas ir visus kitus įmanomus susibūrimus. Jei jie to nepadarydavo, vienoje mano kišenių būdavo paslepiama knyga ir, kas bevyktų, buvau randamas kampe skaitantis. Toks aš buvau… taip aš elgiausi. Buvau vaikis su knyga. Mane domino viskas, susijusio su fantastika – ar tai būtų mokslinė fantastika, fantasy, siaubo ar vaiduoklių istorijos, ar bet kas iš tos sferos. Tačiau neabejotinai buvau vaikas, skaitantis bet ką. Geras dalykas, susijęs su ėjimu į mokyklą Anglijoje, buvo tai, jog anuomet visos mokyklos buvo labai senos. O tai, kad jos buvo senos, reiškė, kad turėjai reikalų su mokyklos biblioteka, kuri buvo gausiai papildyta kažkada 1920-aisiais – tai buvo paskutinis kartas, kai jie prisipirko daugybę knygų. Dar keletas knygų atsirado tose lentynose po dešimtmečio. O aš galėjau skaityti šias beveik užmirštų autorių knygas. Prisimenu savo pirmą susidūrimą su „Žiedų valdovu“ – tai buvo pirmosios dvi knygos senais susidėvėjusiais viršeliais, „Žiedo brolija“ ir „Dvi tvirtovės“. Bibliotekoje tebuvo jos dvi, tad skaičiau jas vėl ir vėl, galvodamas, kaip gi baigėsi visa ta istorija. O kai man buvo maždaug dvylika metų ir laimėjau mokykloje kažkokį apdovanojimą, manęs paklausė: „Dovanų gausite knygą, kokios norėtumėte?“ Aš pasakiau: „Prašau, ar galėčiau gauti ‚Karaliaus sugrįžimą‘?“, nes norėjau sužinoti, kas gi nutinka toliau.
Kai rašote knygas vaikams, ar sąmoningai įtraukiate prieštaringai vertintinų epizodų tam, kad šokiruotumėte skaitytoją arba išprovokuotumėte tam tikrą stiprų atsaką? Ar tokios scenos jūsų knygose atsiranda natūraliai, sąlygotos siužeto?
Tikrai niekad nesu parašęs kokio nors epizodo ir pagalvojęs: „Cha, va čia tai bus prieštaringai vertinamas dalykas vaikams“. Netgi nesu tikras, ar susimąstau apie tai ir rašydamas suaugusiems. Galbūt taip buvo su keliais epizodais „Amerikos dievuose“, kur pagalvojau: „Oi, matyt, dėl šito praradau kelias bibliotekininkes ir būsiu išimtas iš mokyklų lentynų“, tačiau man tai nelabai rūpi – aš maniau, kad tai buvo romanas išskirtinai suaugusiems bei sumaniems, keistiems vaikams, kurie patys pasigriebia knygas iš lentynų.
Asmeniškai man, kai parašau tokias scenas, jos visuomet atrodo natūralios knygos visumai ir, tikiuosi, jos parašytos skoningai. „Kapinių knyga“ prasideda scena, kai serijinis žudikas vaikšto po namus, laikydamas rankoje peilį, ką tik nužudęs tris žmones ir dabar dairosi kūdikio, kurį taip pat ketina nužudyti – ir, matyt, šis epizodas toks baisus, koks tik gali būti. Tačiau stengiausi parašyti jį taip, kad skirtingi žmonės iš to pasiimtų skirtingus dalykus. Klausiate, ar tai buvo parašyta tam, kad šokiruočiau ar provokuočiau? Ne! Šis epizodas yra todėl, kad nuo jo prasideda pasakojama istorija.
Ar cenzūruojate pats save? Ar jaučiate kaltę arba susirūpinimą dėl to, kad aprašote smurtą knygose vaikams?
Šiaip jau stengiuosi per daug neaprašinėti smurto, o jeigu aprašau, labiausiai noriu užtikrinti, kad žmonės suprastų, jog smurto vaizdavimas yra siaubingas dalykas. Nesijaučiu kaltas ar susirūpinęs dėl to, kad rodau, jog smurtas yra siaubingas ir nemalonus. Jausčiausi kaltas, jei stengčiausi vaizduoti smurtą kaip lengvą, jokių pasekmių nesukeliantį dalyką, kaip dažniausiai būna kine.
Filmai klasifikuojami pagal amžių, tad vaikai apsaugoti nuo galimybės pamatyti tuos, kurie žymimi N15 ar N18. Kaip jums atrodo, ar tai – pagrįsta cenzūra? Jeigu taip – ar nereikėtų tokios pačios sistemos naudoti knygoms?
Manęs niekad ypatingai nežavėjo visas šitas reikalas su amžiaus nurodymu ant knygos viršelio – dažniausiai tai paprasčiausiai atgraso potencialius skaitytojus, kuriems knyga galėtų patikti, bet pagal nurodytą amžių jie yra arba per jauni, arba, daug dažniau, jie galvoja, kad yra per seni. Pavyzdžiui, paimi „Koralainą“ ir ten parašyta, kad ji skirta kažkokiam skaitytojų amžiui, gal nuo septynerių iki dvylikos metų, o aš žinau daugybę žmonių, vyresnių nei dvylikos, kuriems „Koralaina“ labai patiko, kaip ir žinau keletą jaunesnių nei septynerių ar aštuonerių metų amžiaus.
Manau, įprastai knygos priskyrimas vietai tam tikroje lentynoje yra naudingas dalykas, kaip ir rinkodara, tačiau ant galinio knygos viršelio užrašyti taisyklę, sakančią „kai būsi pakankamai suaugęs“ tikriausiai yra klaida. Man patiko, kaip buvo padaryta su mano komiksų knyga „Smėlio žmogus“: jie užrašė „subrendusiems skaitytojams“, nenurodydami koks turėtų būti tų subrendusių skaitytojų amžius, tiesiog informuodami, kad šie komiksai – ne vaikams.
Ar sulaukėte kokių nors atsiliepimų iš skaitytojų vaikų apie „Koralainą“?
Yra dvi visiškai skirtingos reakcijos iš dviejų visiškai skirtingų skaitytojų auditorijų, ir tai gana keista.
Pirmoji auditorija yra suaugusieji. Suaugusiems „Koralaina“ visaprasmiškai patinka ir jie pasakoja man, kad ši knyga sukėlė jiems košmarus. Jiems ji atrodo iš tiesų gąsdinanti ir trikdanti, jie nėra tikri, ar tai gera knyga vaikams.
Antroji skaitytojų auditorija yra vaikai, kurie skaito tai kaip tam tikrą nuotykį. Jie nesapnuoja košmarų ir jų ši istorija negąsdina. Manau, kad taip yra iš dalies dėl to, kad vaikai nesuvokia, kokioje didelėje bėdoje atsiduria Koralaina – o ji patenka į didžiulę bėdą – kai suaugusieji tuo tarpu skaito ir galvoja: „Suprantu, į kokią didelę bėdą papuolei“.
Vaikai ir suaugusieji skaito skirtingus pasakojimus, nors jie abu yra ta pati viena knyga. Kai pradėjau rašyti „Koralainą“, pamenu, 1990 m. pirmuosius kelis skyrius parodžiau labai gerbiama ir mylimam, dabar jau mirusiam, anglų redaktoriui. Jis man pasakė, kad, jo nuomone, tai yra absoliučiai genialu ir visiškai neišleidžiama. Jis pasakė: „Nėra visiškai jokių galimybių išleisti tokį tamsų fantastinį romaną vaikams ir suaugusiems – orientuotą į abi kategorijas dėl skirtingų priežasčių – kuris yra iš esmės niūrus ir nuostabus.
Grįžkime prie „Kapinių knygos“ pradžios. Ji sulaukė daug kritikos kaip trikdanti ir pernelyg tikroviška.
Įdomu, kadangi ji buvo kritikuojama kaip trikdanti. Negirdėjau, kad ji būtų buvusi kritikuota kaip pernelyg tikroviška ir tikrai niekada nebuvo kritikuota kaip tiksli, nes ji tokia ir nėra. Pirmasis epizodas, pirmieji keturi „Kapinių knygos“ puslapiai, labiausiai yra jūsų galvose. Nors Džekas nužudė šeimą, tai nutinka prieš prasidedant knygai ir nėra išsamiai aprašoma pačiame tekste. Stengiausi parašyti tai taip, kad jei skaitytojas seka įvykių eigą, visas darbas vyksta jo galvoje. Jei prisimenate tikroviškai vaizduojamus nužudymus „Kapinių knygoje“, tai bijau, kad tą šeimą nužudėte jūs, o ne aš, nes aš to nerašiau!
Esate minėjęs, kad „Kapinių knyga“ esate patenkintas labiau nei kitomis savo knygomis. Kaip manote, kas lemia tai, jog ši knyga yra jums tokia pilnai išsipildžiusi?
Dalis priežasties yra, manau, tame, jog šios knygos idėja kirbėjo mano galvoje dvidešimt trejus metus. Tad tai turėjo virsti arba kažkuo išties labai geru, arba kažkuo visiškai siaubingu. (Juokiasi)
O aš nežinojau, kuriuo keliu viskas pasisuks ir tai išties galėjo gautis visiškai kitokia knyga. Iš tiesų, savo galvoje per gyvenimą nešiojausi kai kurias idėjas knygoms taip ilgai, kad kai norėdavau perkelti jas ant popieriaus, jos buvo bedvasės, nebeveiksnios.
Tačiau šioji tokia nebuvo! Tai buvo stipru ir kieta, ir pati idėja iš tiesų darėsi tik geresnė, nes karts nuo karto per tuos metus pagalvodavau: „O, tai būtinai turi būti ‚Kapinių knygoje‘“. Žinojau, kokia ji bus, žinojau, kokie bus personažai, ir turėjau struktūros idėją, kuri buvo kone visiškai beprotiška – ketinau romaną sulipdyti iš trumpų istorijų, kiekvieną jų skirtų dveji metai, ir vis tiek tai turėjo būti romanas.
Ir visa tai mane jaudino, nes kartais mane jaudina galvojimas apie dalykus, kurių anksčiau dar nesu daręs ir, kiek man žinoma, nėra daręs niekas. Persikeliu į nepažįstamą teritoriją, stengdamasis suprasti, ar sugebėsiu padaryti taip, kad viskas pavyktų.
Kaip jūs rašote? Ar naudojatės kompiuteriu? Kaip kuriate?
Tai nuo daug ko priklauso, labiausiai – nuo konkretaus projekto, ties kuriuo dirbu. Būtų lengviau pasakyti, kokiam rašytojų tipui nepriklausau.
Prisimenu, kartą Anglijoje vyko rašytojų suvažiavimas. Viename pub’e bendravau su labai žymiu fantasy rašytoju. Sakau jam: „Ar įsivaizduojate – yra rašytojų, kurie kas rytą 9 valandą būna prie savo darbo stalo, pakelia nuo jo akis 12 valandą, valandai išeina papietauti, grįžta 13 valandą ir dirba iki 17.30, ir tai – visa jų darbo diena? Daugiau jie neberašo. Jei nori taip dirbti, juk galima susirasti tikrą darbą.“ O šis labai žinomas rašytojas, matyt, turtingesnis už mane, pasakė: „Na, aš prie savo darbo stalo sėdu visuomet 8.30 vietoj 9 valandos. Tačiau, nepaisant to, jūs apibūdinote mano darbo dieną.“
Esu kalbinęs ne vieną taip dirbantį rašytoją.
Nesuprantu to! Turiu omenyje, kodėl tuomet nesusiradus tikro darbo? Turėtų būti lengviau. Kas liečia asmeniškai mane, bene svarbiausia priežastis, dėl kurios tapau rašytoju, yra ta, jog man nebereikia keltis anksti ryte. Jei nenori – nerašai, jei nori – rašai naktį. Aš labai nedisciplinuotas rašytojas. Aš toks rašytojas, kuris artėjant terminui, neturėdamas reikiamo teksto, pigiame viešbutyje išsinuomoja kambarį porai savaičių, kur nieko nepažįsta, ir nieko kito nedaro, tik palinkęs galvą dirba, kol nebaigia knygos ar kito projekto. Tai, kaip rašau, priklauso nuo to, ką rašau.
Ar stengtumėtės apsaugoti vaikus nuo savo knygų?
Priklauso nuo to, apie kokias knygas kalbama. Jei kalbame apie mano knygas vaikams… Pavyzdžiui, ar stengčiausi apsaugoti nuo „Koralainos“? Viešpatie, ne. Dauguma vaikų labai labai gerai nusprendžia, kam jie yra pasirengę ir kam ne. Ir vaikai dažniausiai yra geriausi teisėjai, kalbant ne vien apie knygas.
Prisimenu tokį atsitikimą: viena danų žurnalistė skaitė „Koralainą“ savo sūnui. Jai ėmė darytis išties baisu, o jos sūnus pasakė: „Mama, nesijaudink, čia tik toks pasakojimas!“ Suaugusiuosius ši knyga baugina labiau nei vaikus, nes tai kitokio žanro pasakojimas: kai jį skaito suaugęs žmogus, jis skaito apie vaiką pavojuje; kai skaito vaikas, jis skaito apie kitą vaiką, patiriantį nuotykius. Su skaitytoju keičiasi ir matymo kampas.
Ar turite kokių nors prietarų, susijusių su rašymu?
Nerašyčiau dėl pinigų, nes kai buvau jaunas, kai tik rašydavau ką nors dėl pinigų, kas nors labai siaubingai nepasisekdavo. O pinigų dažniausiai išvis negaudavau. Tad aš nusprendžiau, kad jei rašyčiau dėl meno ir laimės ir kas nors siaubingai nepasisektų, bent jau turėčiau kuo didžiuotis. Tad manau, kad nerašymas dėl pinigų tapo mano prietaru.
Kuo jus traukia rašymas jaunesniesiems skaitytojams?
Tuo, kad mano vaikai iš tiesų tiki, jog turiu tikrą darbą. (Juokiasi) Tai tikrai jėga. Tave gerbia dvylikamečiai. Visiška jėga. Neįkainojama.
Tad tai yra atsakymo į jūsų klausimą dalis. Kita dalis, kaip įtariu, yra atsitiktinumas.
Parengė Diana Gancevskaitė
Šaltiniai: indiebound.org, theguardian.com, writerswrite.com, phantastik-couch.de
Den of Geek ir wikipedios nuotr.
