Haeminas Sunimas – budistinės meditacijos mokytojas, dzenbudistų vienuolis. Gimė Pietų Korėjoje, jaunystėje persikėlė į JAV, ketindamas studijuoti kino meną, tačiau ilgainiui įsitraukė į religinį gyvenimą. Studijavo Berklio, Harvardo ir Prinstono universitetuose. Jis – pirmasis korėjietis vienuolis, dėstantis religijos discipliną JAV koledžuose, dirba Hampšyro koledže Amherste, Masačusetse. Gyvena Niujorke, vis sugrįždamas į Pietų Korėją.

H. Sunimo mokymai peržengia religijų ribas. Atskleisdamas, kaip siekti gerovės aštuoniose gyvenimo srityse, tokiose kaip tarpusavio santykiai, meilė, darbas, troškimai ir kitose autorius pabrėžia svarbą kurti išmintingesnį ryšį su mus supančiais žmonėmis, jausti atjautą kitiems ir atleisti sau. Jis moko pažinti savo emocijas ir pataria, kaip sąmoningai į jas reaguoti.

Jo knyga „Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį“ (išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“) tapo tarptautiniu bestseleriu – vien Pietų Korėjoje buvo parduota daugiau kaip trys milijonai knygos egzempliorių, ji 42 savaites laikėsi pirmoje geriausiai perkamų knygų sąrašo vietoje ir sulaukė didelės sėkmės daugiau kaip 30 šalių.

Reikia pabrėžti tai, kad ši knyga nepriskirtina nei dabar ypač išpopuliarėjusių vadinamųjų „mindfulness“ (ši sąvoka paimta iš budizmo, tačiau interpretuojama labai įvairiai) knygų – jas rašo visi, kas tik netingi – kategorijai, nei „naujojo amžiaus“ dvasinėms paieškoms. H. Sunimo kūrinio pagrindas visiškai akivaizdus ir tvirtas – tradiciniai budistiniai mokymai. Visgi autorius stengiasi atrasti tokį požiūrio tašką, kuris būtų priimtinas bet kokios religijos žmogui, nes budizmas pačia savo prigimtini neragina mūsų kuo nors aklai tikėti, bet pirmiausia kviečia patirti ir įsitikinti, kas tiesa, o kas melas. Jei šio patyrimo sieksime būdami sąžiningi sau ir kitiems, galop įsitikinsime, kad nė viena kertinė budizmo tiesa nėra ir negali būti paneigta nei mokslo, nei kokio nors tikėjimo. Pats budizmas iš esmės neturėtų būti laikomas religija, veikiau tai patirties ir metodo jai suvaldyti ir ištobulinti sistema. Galbūt todėl ši knyga ir tapo tokia populiari, nes dauguma skaitytojų – kad ir intuityviai – geba atskirti pelus nuo grūdų.

Kodėl aš toks užimtas?

Haemin Sunim. Nuotrauka Sehyen Jo

Kai viskas aplink mane taip greitai juda, aš sustoju ir klausiu savęs: „Ar čia pasaulis toks užsiėmęs, ar mano protas?“

Esame pratę manyti, kad „protas“ ir „pasaulis“ egzistuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Jei kas nors paklausia, kur slypi mūsų protas, dauguma parodo savo galvą arba širdį, bet ne medį arba dangų. Mes aiškiai suvokiame skirtį tarp to, kas vyksta mūsų prote, ir to, kas darosi išoriniame pasaulyje. Palyginti su didžiuliu išoriniu pasauliu, kūne glūdintis protas gali atrodyti menkas, pažeidžiamas ir kartais bejėgis. Tačiau, pasak Budos mokymo, riba tarp proto ir pasaulio iš tiesų tėra siaurutė, akyta ir – galiausiai – iliuzinė. Jausmai kyla protui taikant savo subjektyvią patirtį pasauliui. Pasaulis iš prigimties nėra kupinas džiaugsmo ar liūdesio, jis tiesiog yra.

Galbūt geriau tai suvoksime, jei pasitelksiu pavyzdį – papasakosiu apie pokalbį su savo brangia bičiule, atsakinga ir skrupulinga budiste vienuole. Jai neseniai teko pareiga prižiūrėti Dharmos salės statybas savo vienuolyne. Prisipažinusi, kaip sunku buvo gauti įvairius leidimus ir surasti tinkamus statybininkus, be kita ko, ji šitaip nupasakojo statybų procesą: „Kai atėjo metas dengti stogą čerpėmis, ėmiau jas matyti visur, kur tik eidavau. Pastebėdavau medžiagą, iš kurios jos pagamintos, atkreipdavau dėmesį į jų storį ir dizainą. Paskui, kai atėjo laikas kloti grindis, visur matydavau tik grindis. Niekieno neverčiama domėjausi jų spalva, kilmės šalimi, raštais ir kietmedžio patvarumu. Ir tada staiga suvokiau: kai žvelgiame į išorinį pasaulį, matome tik mažą mus dominančią jo dalelę. Pasaulis, kurį regime, tai ne ištisa visata, bet tik toji dalis, kuri rūpi mūsų protui. Tačiau mūsų protui šis mažas pasaulėlis – tai ištisa visata. Mūsų tikrovė – ne nusidriekęs begalinis kosmosas, bet tik toji jo menka dalelė, į kurią mes nusprendžiame sutelkti dėmesį. Tikrovė egzistuoja todėl, kad egzistuoja mūsų protas. Be proto nebūtų ir visatos.“

Kuo daugiau mąsčiau apie šiuos žodžius, tuo prasmingesnės man rodėsi jos mintys. Pasaulis pradeda egzistuoti todėl, kad mes apie jį sužinome. Mes negalime gyventi tikrovėje, apie kurią nieko nežinome. Pasaulis yra priklausomas nuo mūsų proto, idant galėtų egzistuoti, – lygiai taip pat mūsų protas priklauso nuo pasaulio kaip mūsų supratimo objekto. Kitaip tariant, galima teigti, kad pasaulis užgimsta iš mūsų prote glūdinčio supratimo. Tai, į ką susitelkia mūsų protas, tampa mūsų pasauliu. Šitaip suvokiamas protas neatrodo toks nereikšmingas, palyginti su išoriniu pasauliu, ar ne?

Mes nei galime, nei norime žinoti kiekvieno menkiausio dalyko, kuris vyksta pasauly. Jei žinotume, pamestume protą dėl informacijos perkrovos. Jei pažvelgsime į pasaulį pro savo proto lupą, kaip padarė mano bičiulė, be vargo pastebėsime tai, ko ieškome, nes mūsų protas į tą dalyką susitelks. Pasaulis, kurį regime proto akimis, yra ribotas, taigi išmokę savo protą išmintingai pasirinkti, į ką susitelkti, galėsime patirti tokį pasaulį, koks atitinka mūsų proto būseną.

Kaip vienuolis ir koledžo dėstytojas esu kreipiamas žengti daugeliu skirtingų krypčių. Darbo dienomis dėstau ir tyrinėju, o savaitgaliais porą valandų važiuoju automobiliu, kad atlikčiau pareigą savo mokytojo šventykloje. Koledžo atostogų metu mano dienotvarkė pasidaro dar labiau apkrauta. Privalau aplankyti vyresniuosius vienuolius, vertėjauti tiems vienuoliams, kurie nekalba angliškai, vykti į įvairias šventyklas ir vesti dharmos seminarus – ir dar rasti laiko savo paties meditacijos praktikai. Be to, aš toliau studijuoju ir rašau akademinius straipsnius.

Atvirai kalbant, kartais imu abejoti, ar dvasiniam mokytojui dera laikytis tokios įtemptos dienotvarkės. Bet paskui tariu sau, kad sūkuriu sukasi ne išorinis pasaulis, o tik mano protas. Šis pasaulis niekada nėra skundęsis dėl to, koks jis užimtas. Kai imu gilintis, kodėl gyvenu tokį įtemptą gyvenimą, suprantu, kad iki tam tikro masto man iš tiesų smagu būti užimtam. Jeigu nuoširdžiai trokščiau poilsio, galėčiau atsisakyti kvietimų dėstyti. Tačiau aš mielai juos priimu – nes man smagu bendrauti su žmonėmis, kuriems reikia mano patarimo, smagu dalytis su jais tuo išminties krislu, kurį turiu. Matyti kitus žmones laimingus – tai tikras džiaugsmo šaltinis mano gyvenime.

Egzistuoja garsi budistų patarlė, sakanti, kad Budos akyse visi mes – budos, o kiaulės akyse visi esame kiaulės. Ji byloja, kad pasaulis suvokiamas pagal savo proto būseną. Jei jūsų protas kupinas džiugesio ir atjautos, lygiai toks bus ir jūsų pasaulis. Jei jūsų protas užvaldytas neigiamų minčių, priešiškas taps ir jūsų pasaulis. Kai jaučiatės užguiti ir įsitempę, atminkite, kad nesate bejėgiai. Jei jūsų protas ilsisi, poilsiu mėgaujasi ir pasaulis.

*

Mes pažįstame pasaulį tik žvelgdami pro savo proto langą.
Jei mūsų protas triukšmingas, toks bus ir pasaulis.
O jei mūsų protas taikus, ne kitoks bus ir pasaulis.
Pažinti savo protą
ne mažiau svarbu, nei stengtis pakeisti pasaulį.

*

Aš įsispraudžiu į metro vagoną.
Mane apsupa žmonių minia.
Galiu arba supykti, arba pasijuokti
iš to, kad neturiu už ko laikytis.
Žmonės į tą pačią situaciją reaguoja skirtingai.
Jei pažvelgsime į ją atidžiau,
pamatysime, kad rūpesčių mums kelia ne pati situacija,
bet mūsų požiūris į ją.

*

Cunamiai baisūs ne vien dėl užliejančio vandens,
bet ir dėl jo nešamų į mus nuolaužų.
Tornadai siaubingi ne vien dėl pakilusio vėjo,
bet ir dėl pakeltų į orą ir svaidomų daiktų.
Mes jaučiamės nelaimingi ne vien dėl to, kad atsitiko kas nors blogo,
bet ir dėl besisukančių apie tai minčių.

*

Kai jus kamuoja nemalonios mintys,
neįsikibkite ir negromuliuokite jų.
Tegu, paliktos sau pačioms, jos plaukia pro šalį.
Emocijų banga nuslūgs savaime,
jei jos, vien tik ją tematydami, nešiaušite.

*

Jei norite išgramdyti prikepusio maisto likučius iš keptuvės,
tiesiog įpilkite vandens ir palaukite.
Po kurio laiko likučiai atlips savaime.
Nesistenkite žūtbūt išsigydyti žaizdų,
tiesiog įpilkite į savo širdį laiko ir laukite.
Kai ateis metas, žaizdos išgis ir pačios.

*

Jei mokame būti patenkinti,
galime apriboti savo begalinius siekus ir mėgautis ramybe.
Jei mokame būti patenkinti,
galime džiaugtis kartu su savo artimu žmogumi leidžiamu laiku.
Jei mokame būti patenkinti,
nebesame priversti tempti savo emocinio bagažo.

*

Jei medituojate tikėdamiesi realizuoti savo dieviškąją prigimtį,
žinių kaupimas nepadės.
To, ko ieškote, įsigyti neįmanoma.
Jūs siekiate giliau patirti tai, ką jau turite.
Užuot kaupę vis daugiau,
giliai įkvėpkite ir atsipalaidavę apsistokite ties tuo, kas yra.
Kai protas visiškai išsivalys,
tikroji jūsų prigimtis atsiskleis pati.
Ji visada jumyse buvo.

*

Dvasinis augimas visiškai kitoks nei intelektinis augimas.
Studijuodami turime išmokti tai, ko dar nežinome.
O mokydamiesi dvasinių dalykų turime atsipalaidavę patirti tai, ką jau žinome.
Kai visiškai atsipalaiduojame, patiriame savo būties esmę,
gilią tykumą, pažįstančią viską kaip yra.

*

Jei negalite pakeisti blogos padėties, net įdėję daug pastangų,
turėtumėte pakeisti savo požiūrį į ją.
Niekas iš esmės nėra gera arba bloga.
Gera arba bloga – visada santykina.
Palyginkite savo padėtį su kieno nors, kas ištiktas didesnių bėdų.
Dabar jūsų padėtis atrodo ne tokia ir bloga.

*

Kai patiriate stresą, žinokite, kad jį patiriate.
Kai esate susierzinę, žinokite, kad esate susierzinę.
Kai pykstate, žinokite, kad jus apniko pyktis.
Jei tai žinosite,
nebebūsite dėl šių dalykų pražuvę.
Žinojimas leidžia pažiūrėti į juos iš šalies.
Žinojimas iš prigimties tyras kaip atviras dangus.
Stresas, susierzinimas ir pyktis gali laikinai jį užtemdyti,
bet nepajėgia jo suteršti.
Neigiamos emocijos pasirodo ir pranyksta kaip debesys,
bet platus atviras dangus lieka.

*

Jei pyktis, neviltis ir sielvartas
kaip toksinai iš lėto kaupiasi mūsų širdyje,
privalome imtis priemonių.
Sportuokite, pasikalbėkite su savo draugu ar darbo vadovu,
pamedituokite sutelkę mintis į meilę ir gerumą.
Kai imame dėti pastangas, toksinai pradeda tirpti.

*

Ar prisiminimai sukelia jums skausmo?
Mokykitės būti dabarties akimirkoje.
Sutelkite dėmesį į čia ir dabar.
Pamatysite, kad minčių srautas sumažėja, kai susitelkiate į dabartį.
Kaip nurimsta mintys, taip nurimsta ir prisiminimai.
Nes jie iš esmės tėra tos pačios mintys.

*

Jei nusprendėte darbe paprašyti dienos atostogų,
nes paklausėte savęs:
„Ar man visą gyvenimą teks taip gyventi?“,
išmėginkite štai ką:
kitą rytą atsikelkite šiek tiek anksčiau,
pasėdėkite tyloje medituodami.
Iš lėto giliai įkvėpkite
ir paklauskite savęs, kuo jūsų darbas naudingas kitiems,
kad ir kokia menka ar netiesioginė būtų ta nauda.
Kai imsite daugiau galvoti apie kitus,
aiškiau pradėsite suprasti savo darbo prasmę ir tikslą.

*

Labai moderni dilema:
egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė televizijos kanalų,
bet nerandame, ką įdomaus pažiūrėti.
Pernelyg daug galimybių rinktis laimės neatneša.

*

Jaučiatės sutrikę ar kamuojami prieštarų?
Leiskite sau gerai išsimiegoti naktį.
Kai pabusite kitą rytą, problemos atrodys mažesnės.
Tai iš tikrųjų veikia.

*

Jei norite ramiau miegoti,
padėję ant pagalvės galvą
pagalvokite apie tuos, kuriems esate dėkingi,
arba prisiminkite tuos kartus, kai esate padėję kitiems ir dėl to maloniai pasijutę.
Jums sušils širdis ir gausite ramesnio miego dovaną.

*

Su meile širdyje
net patys žemiškiausi dalykai atrodo šventi ir gražūs.
Su meile širdyje
tampame geresni ir švelnesni net visai nepažįstamiems žmonėms.
Be meilės širdyje
pasaulis tampa beprasmis ir jame viskas vyksta kaip pakliūva.
Be meilės širdyje
tampame svetimi net savo šeimai ir draugams.

*

Kai esame atviri kitiems,
išdrįstame būti pažeidžiami ir nuoširdūs.
Kai esame nusiteikę geranoriškai kitų atžvilgiu,
išdrįstame būti taikūs ir laimingi.
Užmerkite akis, giliai įkvėpkite ir tarkite:
„Lai mano draugai ir pažįstami būna mylimi ir saugūs!“
Tardami šiuos žodžius jūs taip pat pasijusite mylimi ir saugūs.

*

Trumpiausi keliai į laimę:
pirmiausia liaukitės lyginę save su kitais.
Visada atsiras kas nors, kas pranoks jus turtais, šaunumu ar grožiu.
Antra, liaukitės veržęsi, kad kur nors patektumėte ar ką nors gautumėte.
Jei veržiatės, skubate, niekas galiausiai neteiks jums džiaugsmo.
Trečia, nuraminkite savo nenustygstantį protą.
Kai protas ramus, pasaulis atrodo taikus ir džiaugsmingas.

*

Jei jaučiamės patogiai su savimi pačiais
ir visiškai save priimame,
kitiems atrodysime draugiški
ir būsime mėgstami tokie, kokie esame.

*

Norėčiau, kad įžvelgtumėte mano tikrąją prigimtį.
Anapus mano kūno ir vardų
teka švelnumo ir pažeidžiamumo upė.
Anapus stereotipų ir etikečių
auga šventumo ir kilnumo giria.
Anapus atminties ir prielaidų
plyti atvirumo ir atjautos vandenynas.

*

Išmintingieji nekovoja su pasauliu.
Be menkiausios įtampos, žaismingai
jie tiesiog įgyvendina tiesą, su kuria yra viena.

Vertė Saulius Repečka

Algimanto Lūžos nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *