Lapkričio 24-oji istorijoje. Užpatentuojama spygliuota viela

1874 m. lapkričio 24 dieną J. Giddenas užpatentavo spygliuotą vielą. Siūlome istoriko Zigmo Vitkaus paremtą trumpą spygliuotos vielos istoriją.

Nuo seniausių laikų žmonės rūpinosi, kaip apsaugoti pasėlius ir gyvulių bandas. Todėl jie statydavo įvairiausius užtvarus iš medžio, akmens ir molio. Tačiau ką daryti, jeigu šių medžiagų nėra arba jų per mažai? Su tokia problema susidūrė XIX amžiaus viduryje iš Amerikos rytų į sausringas vakarų ir pietvakarių lygumas besikeliantys naujakuriai. Molinės tvoros, grioviai, dygliuoti krūmai, vielos tvoros – ko tik neišbandė amerikiečių pionieriai, tačiau rezultatai tebuvo patenkinami. Naujakurių vargai pasibaigė 1873 metais, kai Ilinojaus valstijoje, ant prerijų ribos stovėjusiame De Kalbo mieste, buvo išrasta spygliuota viela. Žemės ūkio įrenginys, XX amžiuje tapęs priespaudos, totalitarizmo ir skausmo simboliu daugybei pasaulio tautų.

Išradimas 

Viskas prasidėjo 1873-iaisiais De Kalbo apygardos mugėje, kurioje tūlas Henry M. Rose‘as pristatė naują tvorų tvėrimo būdą, turėjusį padėti suvaldyti naminių raguočių bandas. H. M. Rose‘as pasiūlė į tvoras prismaigstyti į įvairias puses nukreiptų vielos strypelių arba vinių. Mugėje tuo metu sukinėjosi trys vyrai, kuriems H. M. Rose‘o idėja pasirodė verta dėmesio. Tai buvo fermeris Josephas Gliddenas, prekiautojas metalu Isaac’as Ellwoodas ir medkirtys Jacobas Haishas. Kiekvienas jų buvo savaip suinteresuotas išspręsti tvorų tvėrimo klausimą.

Grįžę namo vyrai kiekvienas skyrium pradėjo eksperimentus su viela, siekdami patobulinti H. M. Rose‘o idėją. J. Gliddenas nutarė pritaisyti vielinius dantelius prie tuo metu jau plačiai naudotos lygios vielos, tačiau jam nepavyko – danteliai slydinėjo viela ir vis nusisukdavo. Tada J. Gliddenas sugalvojo kitą būdą. Kavos malimo malūnėliu (!) dantelius jis apsuko viela, o pastarąją dar viena, kad dantukai tvirtai laikytųsi. Ir ką gi? Išėjo spygliuota „virvė“. Šia „virve“ J. Gliddenas apsupo savo ūkio diendaržį. Išradimas sukėlė kaimynų susidomėjimą ir fermeris pradėjo prekybą. I. Elwoodas netruko atvykti į J. Gliddeno ūkį ir pasiūlyti pastarajam sandėrį. I. Elwoodas taip pat eksperimentavo, tačiau jo bandymai nebuvo tokie sėkmingi.

O J. Haishas? Jam pasisekė. J. Haishas išrado vielą, kuri buvo panaši į J. Gliddeno išrastąją. Kaip ir reikėjo tikėtis, abu susirėmė „mūšyje“ dėl patento. J. Haishas nuolat tobulino savo idėją, sugalvojo ir patentavo vieną vielos modelį, vielos tempimo aparatą bei įžymiąją „S“ formos užkarpą. J. Gliddenas, palaikomas I. Elwoodo, neatsiliko – sugalvojo kitokį vielos modelį, kitokį vielos tempimo aparatą ir dar aparatą tvoroms juosti. Konkurentams stiprėjant kova dėl patentų peraugo į kovą dėl rinkos: J. Haishas įkūrė spygliuotos vielos gamyklą, J. Gliddenas su I. Elwoodu – „Barb Fence Company“.  Spygliuotos vielos išradėju buvo pripažintas J. Gliddenas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spygliuota viela Amerikoje, o ir kitose šalyse buvo žinoma ir iki J. Glidenno bei J. Haisho išradimų. Tik šie išradimai nebuvo patentuojami ir naudojami paskiro ūkio reikmėms.

Kaip ir kitose išradimų istorijose įdomiausia tai, kad kai J. Gliddenas suko kavos malūnėlio rankeną, jis nė nenumanė, koks reikšmingas jo išradimas. Kad jis padės ne tik geriau suvaldyti gyvulių bandas, bet ir pakeis privačios nuosavybės sampratą Jungtinėse Amerikos Valstijose, gyvulių augintojo statusą, sumažins naminių gyvulių vagysčių skaičių ir t. t.

Spygliuotos vielos paklausa JAV augo kaip ant mielių, ją gaminti ėmė vis daugiau kompanijų. Reikia turėti galvoje, kad tada Vakarų Europoje ir JAV vyko industrinė revoliucija, kurios metu stipriai augo visų pramonės šakų apimtys, buvo atrandamos naujos šakos. Per keletą metų nuo išradimo JAV buvo išduota šimtai naujų patentų spygliuotai vielai gaminti, susikūrė daug naujų gamybos įmonių. Kovos dėl patentų ir rinkos, įgaudamos įvairių pavidalų, tęsėsi iki devintojo XIX amžiaus dešimtmečio. Ypač aršios kovos užvirė Teksase, į kurį nuo pat pradžių buvo nukreiptos gamintojų ir prekybininkų akys. Sausringose Teksaso lygumose, prižiūrimos akylų raitų piemenų, ganėsi milžiniškos bandos raguočių, o prerijose klajojo mustangai ir laukiniai buivolai…

„Velnio virvė“ Teksase

Iš pradžių prekybininkai spygliuota viela Teksase susidūrė su aršiu pasipriešinimu. Protestų motyvai buvo įvairūs. Vieni piktinosi tuo, jog spygliuota žaloja gyvulius. Gyvulių augintojai ir piemenys (cowman) savo ruožtu priešinosi spygliuotos vielos naudojimui bijodami, kad žlugs jų pragyveno šaltinis, o religinių grupių atstovai spygliuotą vielą pavadino „velnio virve“… Atmosfera tiek įkaito, jog prasidėjo tikras karas, istorijoje žinomas „Tvorų karpytojų karo“ (Fence cutter wars) pavadinimu. Jo metu buvo sunaikinta daug turto, buvo ir žmonių aukų. Prie šio karo priežasčių ir pasekmių verta stabtelėti.

Iki spygliuotos vielos tvorų paplitimo Laukiniuose Vakaruose galiojo savi, nerašyti įstatymai (apie šį laikotarpį yra pastatyta begalė filmų. Dalį jų sovietmečiu neabejotinai matė ir Lietuvos žiūrovai. Pagrindinis iš nerašytų Vakarų įstatymų vadinosi „Atvirų ganyklų teisė“ (Law of the Open Range). Šis įstatymas visiems gyvulių augintojams garantavo laisvą priėjimą prie ganyklų ir vandens. Įstatymas buvo reikalingas, kadangi žemė, kurioje raiti piemenys ganydavo gyvulius, jiems nepriklausė. Nebuvo ir tokio poreikio – žemės buvo be galo daug…

Naujakuriai iš Rytų taip pat buvo priversti laikytis šių taisyklių. Tačiau didėjant jų srautui, konflikto nebuvo galima išvengti. Fermeriams reikėjo tvorų, kad apsaugotų pasėlius nuo gyvulių, o tvoros trukdė galvijų prižiūrėtojams ir piemenims. Iki 1873 metų konfliktas nebuvo aštrus, tačiau išradus spygliuotą vielą tuojau pat paaštrėjo. Naujieji fermeriai pirko (arba tiesiog pasiimdavo) žemę, ją apsitverdavo, taip vielomis suskirstydami visas prerijas. Smulkieji rančų savininkai ir gyvulių prižiūrėtojai neteko plačių ganyklų, pasunkėjo priėjimas prie vandens bandoms girdyti. Ko gi ėmėsi senieji prerijų šeimininkai? Ogi tvorų karpymo ir kitokio „sabotažo“, panašaus į XVIII amžiuje Anglijoje vykusį. Atmosfera kaito tol, kol įsikišo valstybė ir išsprendė bylą. Spygliuotos vielos ir žemės savininkų naudai. Tuo metu prerijose susidūrė daugybė mažų ir didelių interesų, ir vargu, ar sprendimas galėjo būti kitoks…

Per 25 metus prerijos tapo privačiomis teritorijomis, aptvertomis tvoromis. Atviros ganyklos dingo, o su jomis ir „klasikiniai“ kaubojai – iš raitų piemenų jie tapo žemės savininkais ir fermeriais. Bandų jau nebereikėjo ganyti, jas patikimai saugojo spygliuota viela. Kai kurie istorikai teigia, kad nuo XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį galima laikyti Laukinių Vakarų (angliškai ši epocha vadinama „Senaisiais Vakarais“) pabaiga ir sieja ją būtent su spygliuotos vielos išradimu bei paplitimu. Žinoma, tuo metu Amerikos Vakaruose vyko daugybė procesų, spygliuota viela tiesiog tapo šių pasikeitimų katalizatoriumi ir simboliu. Tačiau mes pamiršome kai ką svarbaus…

O kur gi indėnai? Juk teritorija, kurioje baltieji rančų savininkai ganė savo bandas, priklausė jiems. Lengva numanyti, kad indėnams klojosi prastai. Spygliuotos tvoros, kurias tiesė „plieniniu žirgu“ atvykstantys baltieji, atskyrė juos nuo visko, kas sudarė jų gyvenimo pagrindą: atėmė žemę ir ganyklas, padarė nebeįmanomą bizonų medžioklę, sugriovė bendruomenes. Galime tik numanyti, kaip indėnams pasirodė baltųjų individualizmas, kurio įgyvendinimo instrumentu tapo spygliuotos vielos tvoros. Prancūzų mokslininkas Olivieris Razacas studijoje „Barbed Wire: A Political History“ (2003) spygliuotos vielos paplitimą Vakaruose vertina ne tik kaip fizinio, bet ir kaip kultūrinio dominavimo įrankį. Pasak O. Razaco, spygliuota viela sudarė sąlygas fiziniam ir kultūriniam indėnų išnykimui.

Spygliuota viela Pirmajame pasauliniame kare

Panaudoti spygliuotą vielą karo reikmėms sugalvojo britai. 1888 metų kariniuose vadovėliuose apie tai jau užsimenama. Yra žinoma, kad 1898-ųjų Ispanijos ir Amerikos kare spygliuota viela jau buvo naudojama. Tačiau daugiausia spygliuotos vielos buvo gaminama ir kūrybingai pritaikoma per Pirmąjį pasaulinį karą, kuris, priešingai nei tikėtasi, nebuvo nei „greitas“, nei „romantiškas“.

Greitai iš mūšio lauko dingo dailios, ryškių spalvų uniformos ir spindinčios kavalerijos bravūra. Pirmojo pasaulinio karo lauke karaliavo kulkosvaidis (išrastas 1884 m.), kuris niekais pavertė romantiškai nusiteikusiųjų bandymus kariauti „gražiai“ ir garbingai. Po pirmo pusmečio, kai nė vienai pusei nepavyko pasiekti pergalės, priešiškos armijos įsirausė į apkasus ir pradėjo varginamą „pozicinį“ karą. Šiame kare spygliuota viela tapo nepamainoma padėjėja.

Spygliuota viela buvo ištiesiama priešais apkasus, kad sulaikytų arba sutrukdytų priešo pėstininkų puolimą. Kariniais tikslais gaminamoje spygliuotoje vieloje buvo jau ne septynios užkarpos, kaip buvo sumanęs J. Gliddenas, o devyniolika. Kadangi buvo neįmanoma viso fronto ištiesti spygliuota viela, kai kur buvo paliekami „atviri“ koridoriai, prieš kuriuos tankiai išdėstydavo kulkosvaidžius. Priešui pradėjus puolimą, kulkosvaidžių ugnis tiesiog užliedavo koridorių. Tie, kurie pataikydavo „ant vielų“, įstrigdavo jose kaip žuvys tinkle.

Minėtasis O. Razacas spygliuotos vielos funkciją Pirmajame pasauliniame kare metaforiškai apibūdino kaip „tinklą kūnams gaudyti“ („fishing net for corpses“), atkreipdamas dėmesį į tai, kad spygliuotoje vieloje įstrigę mirę kareiviai tapo vienu iš šio karo simbolių. Kaip įveikti šią „Niekieno žemėje“, kuri plytėjo tarp „apsikasusių“ armijų, ištiestą „velnio virvę“? Tam buvo naudojamos specialios žirklės. Daug vilčių buvo dedama ir į artilerijos ugnį, kuri turėjo sutraukyti, sumaišyti su žemėmis šią „velnio virvę“, kad pėstininkai galėtų pulti.

Kulkosvaidis, apkasai ir spygliuota viela tapo Pirmojo pasaulinio karo simboliais. Tai visomis prasmėmis buvo „kitoks“ karas. Jo laukuose, blaškomos ugnies ir nuodingų dujų tvano, kovojo milžiniškos masės slepiamąja uniforma apsirengusių žmonių. Anksčiau drąsus karys turėdavo galimybę susiremti su priešu akis į akį, tuo tarpu šiame kare toks susirėmimas tapo sunkiai įmanomas. Daugybė žmonių buvo sunaikinama dar nepasiekus priešo pozicijų, beviltiškai įsipainiojus į spygliuotas vielas.

Koncentracijos stovyklos

Pigi, paprasta padaryti spygliuota viela tapo puikia priemone padalyti ir kontroliuoti erdvę. Iš pradžių šioje užtvertoje erdvėje ganėsi gyvuliai, vėliau joje pradėti laikyti žmones. XX amžiuje spygliuota viela tapo vienu iš galingiausių politinių įrankių.

Pirmoji koncentracijos stovykla buvo įkurta 1895 metais Kuboje. Joje Ispanijos kolonijinė valdžia izoliavo maištaujančius kubiečius. Ispanų patyrimą netruko perimti Didžioji Britanija ir per Antrąjį būrų karą Pietų Afrikoje (1899-1902) joje buvo „koncentruojami“ būrai. Filipinų – JAV karo metu (1899-1913) koncentracijos stovyklose amerikiečiai kalino tūkstančius filipiniečių. Tačiau plačiai atpažįstamu priespaudos, nežmoniškumo, skausmo simboliu spygliuota viela tapo po Antrojo pasaulinio karo.

Antrasis pasaulinis karas buvo nepalyginamai mobilesnis nei pirmasis. Fronto linija keitėsi greitai ir spygliuotos vielos buvo tiesiamos tose vietose, kuriose buvo laukiama priešo puolimo. Šio karo metu spygliuota viela buvo plačiai panaudota kitur – būtent getams, belaisvių stovykloms ir koncentracijoms stovykloms apjuosti. Nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklas ir Sovietų Sąjungos priverstinio darbo lagerius Stalino valdymo metais galima laikyti smurto prieš civilius gyventojus apogėjumi.

Koncentracijos stovyklose naciai spygliuota viela atskyrė milijonus žmonių: „arijus“ nuo „ne arijų“, vyrus – nuo moterų ir vaikų, žydus – nuo likusiųjų kalinių (jeigu kalbėtume apie Sovietų Sąjungos lagerius, kurių šalyje buvo šimtai, ji atskyrė „liaudies priešus“ nuo likusios „liaudies“). Spygliuota viela buvo paleista elektra – tai dar vienas racionalus veiksmas, padidinęs jos efektyvumą. Anne Applebaum studijoje „GULAG“ (2003) retoriškai klausia, ar būtų galėjusios atsirasti (ir kaip tada jos būtų turėjusios atrodyti) koncentracijos stovyklos, jeigu ne spygliuota viela? Šiaip ar taip be jos „priešų“ atskyrimas ir kontroliavimas nebūtų buvęs toks paprastas.

Visais laikais žmonės tvėrė įvairiausias tvoras. Taip jie apsaugodavo pasėlius nuo šernų, naminius gyvulius nuo plėšrūnų, valstybines sienas nuo kontrabandininkų ir priešų, visuomenę nuo nusikaltėlių. Tvoros tvėrimu buvo siekiama ne tik praktinių tikslų, bet ir simbolinių – apibrėžti simbolinį „ratą“, kuriame būtų galima jaustis saugiu ir kurį būtų galima kontroliuoti. „Vidaus“ ir „išorės“ dichotomiją, kuri išreiškia šį natūralų norą, aptiksime bene visose mitologijose. Spygliuota viela, kitais žodžiais tariant, „sustiprinta“ tvora, buvo sugalvota XIX amžiuje žemės ūkio reikmėms – atskirti naminius gyvulius nuo laukinių, išspręsti ganymo problemas, apsisaugoti nuo vagysčių. Priespaudos, nelaisvės, žmonių kankinimo įrankiu ir simboliu ji tapo žmogaus „kūrybingumo“ dėka.