2017 lapkričio 24-ąją, eidamas 46-uosius metus, po sunkios ligos mirė teologas daktaras Valdas Mackela.

V. Mackela buvo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, Vilniaus universiteto Religinių studijų centro bendradarbis, kūrė laidas „Marijos radijuje“.

Kviečiame skaityti žurnale „Kelionė“ 2017 m. vasarą publikuotą s. Faustinos Andrulytės SF interviu su dr. V. Mackela. Jis skirtas šiemet švenčiamam Katalikų atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje 50 metų jubiliejui. Popiežius Pranciškus kviečia Atsinaujinimo dalyvius ir visus tikinčiuosius šį jubiliejų švęsti kartu sutinkant Sekmines Romoje. Apie tai, kodėl šiandien mums svarbus Atsinaujinimas ir kaip jis skleidžiasi Katalikų Bažnyčioje, kalbamės su teologu dr. Valdu Mackela, pasak kurio, pasineriant į Šventosios Dvasios tikrovę, su visa jėga atsiveria Dangaus Karalystės vartai.

Šis pokalbis su dr. Valdu Mackela rengtas 2017 vasaros pradžioje.

Šventoji Dvasia, ko gero, yra labiausiai užmirštas Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Kaip manote, kodėl?

Visas Šventosios Dvasios veikimas ilgą laiką buvo aiškinamas dviem aspektais: iki Vatikano II susirinkimo Šventoji Dvasia dažniausiai buvo suprantama kaip dieviškasis asmuo, neleidžiantis Visuotinei Bažnyčiai nukrypti į klaidą ir teikiantis galią apaštališkajai įpėdinystei bei veikiantis sakramentuose, nors čia dažniau buvo kalbama apie neregimą Dievo malonę. Viduramžiais net buvo savotiškas luominis Švč. Trejybės suskirstymas: Dievas Tėvas laikytas dvasininkų globėju, Sūnus – aukštuomenės, o Šventoji Dvasia – vargšų. Dėl tos priežasties nemažai ligoninių ir prieglaudų buvo pavadintos Šventosios Dvasios vardu.

Bet ar ne viduramžiais buvo sukurti tokie didingi himnai kaip „Dvasia, Viešpatie, ateik“?

Iškilmingomis progomis buvo šaukiamasis Šventosios Dvasios giedant himnus, giesmes ar litanijas Šventajai Dvasiai, bet nebuvo aiškaus suvokimo, jog šis trečiasis Švč. Trejybės asmuo gali realiai veikti tikinčiųjų gyvenime, kad Šventoji Dvasia yra ne tik nematomas „svečias atlankytojas“, bet ir galingas vėjas, galintis pripildyti Bažnyčios bures ir atnešti atsinaujinimą į visų tikinčiųjų gyvenimą. Šventosios Dvasios kaip jėgos, kuri leidžia mums padaryti daugiau nei prašome ar išmanome, patyrimo nebuvo ir daugelyje tradicinių protestantiškųjų bendruomenių. Apie Šventąją Dvasią nebuvo kalbama, nes nežinota, ką būtent ji daro tikinčiųjų gyvenime. Ir tuomet prasidėjo Sekminių judėjimas.

Kokius įvykius galime laikyti atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje ištakomis?

Atsinaujinimo ištakos yra „vėlyvojo lietaus“ judėjimas, kuris kilo XIX a. pabaigoje JAV. Naujas Šventosios Dvasios ir jos dovanų patyrimas siejamas su įvykiu Topekoje, Kanzaso valstijoje, 1901 metų sausio 1-ąją. Betelio Biblijos mokykloje metodistų kunigas Čarlesas Parhamas pamokslavo apie būtinybę priimti Šventosios Dvasios galybę taip, kaip apie tai rašoma Apaštalų darbuose. Viena iš mokinių, Agnes Ozman, naktį į Naujuosius metus, po vidurnakčio paprašė, kad jai būtų uždėtos rankos ir meldžiama krikšto Šventojoje Dvasioje, ir ji pirmoji pradėjo kalbėti nežinoma kalba, jos manymu, kiniškai. Vėliau tai nutiko ir pačiam Č. Parhamui bei keliasdešimt kitų mokinių. Įdomu, kad popiežius Leonas XIII tą pačią dieną taip pat šaukėsi Šventosios Dvasios dvidešimtajam amžiui, giedodamas himną „Dvasia, Viešpatie, nuženk“…

Taip pasaulyje atsirado sekmininkų judėjimas?

Taip, bet tikrasis „prabudimas“ prasidėjo dar po kelių metų, kai vienas iš Č. Parhamo mokinių Wiliamas Seymouras nuvyko į Los Andželą ir ėmė pamokslauti ten esančioje Biblijos mokykloje Azusa gatvėje. Judėjimas, kuris tik vėliau gavo sekmininkų vardą, greitai paplito po visą pasaulį. Netrukus sekmininkų atsirado ir Biržų krašte, Lietuvoje, nors plačiau sąjūdis čia nepaplito. Į sekmininkų judėjimą kitos protestantų bendruomenės žiūrėjo atsargiai, ypač dėl neįprasto maldos būdo.

O kas lėmė Atsinaujinimo pradžią Katalikų Bažnyčioje?

Vatikano II susirinkimo dokumentuose buvo labai aiškiai įvardinta, kad Šventoji Dvasia teikia dovanas hierarchijai ir visai Bažnyčiai. Ir pats Susirinkimas buvo pradėtas kaip naujųjų Sekminių lūkestis. Buvo siekiama taip atnaujinti Bažnyčios mokymą, kad jis atlieptų dabartinio pasaulio situaciją, ir kad Bažnyčia galėtų tinkamiau pildyti savo pašaukimą – šviesti pasauliui prisikėlusio Kristaus šviesa. Popiežius Jonas XXIII, pradėdamas Vatikano II susirinkimą, išsakė troškimą, kad Bažnyčia išgyventų naujas Sekmines. Praėjo tik keli metai po Vatikano II susirinkimo, ir Katalikų Bažnyčioje prasidėjo atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdis.

Gal galėtume pažvelgti, kas tuo metu vyko Katalikų Bažnyčioje, per kokius įvykius Atsinaujinimas išsiskleidė?

Manau, kad pavieniai susitikimai su Charizminiu atsinaujinimu ne Katalikų Bažnyčioje jau kuris laikas vyko įvairiose vietose, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo tokių katalikų, kurie troško, kad tai, apie ką kalbėjo Vatikano II susirinkimas, nesibaigtų tik pareiškimais, dokumentais ar gairėmis, bet taptų tikrove, ir suprato, kad tai galėtų įvykti, jei Katalikų Bažnyčioje prasidėtų atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje. Tarp jų buvo Pensilvanijos Djukeno universiteto dėstytojai – Ralfas Keiferis ir Bilas Storey, jau patyrę realų Dvasios veikimą. Jie ir surengė garsiąsias rekolekcijas, laikomas atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje pradžia Katalikų Bažnyčioje.

Kas nutiko per šias rekolekcijas?

Šios katalikų atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje įžiebusios rekolekcijos prasidėjo 1967 m. vasario 17 d., penktadienį, Pitsburgo priemiestyje esančiuose „Arkos ir balandžio“ rekolekcijų namuose. Šeštadienį buvo giedamas senovinis Veni, Creator Spiritus himnas ir apmąstomi Apaštalų darbai. Viskas prasidėjo vakare, kai studentų pora paprašė, kad Ralfas Keiferis už juos pasimelstų. Nors tuo metu buvo švenčiami trijų rekolekcijų dalyvių gimtadieniai, jie pakilo aukštyn į koplyčią ir maldos metu patyrė Dvasios nužengimą. Į koplyčią atėjusi dar viena rekolekcijų dalyvė Patti Gallagher Mansfield taip pat patyrė begalinį Šventosios Dvasios artumą. Vėliau savo dienoraštyje ji rašė, kad besimelsdama koplyčioje pasijuto nuo galvos iki kojų panardinta Dievo meilėje. Ji patyrė, kad yra labai asmeniškai Dievo mylima ir buvo sukrėsta šios beprotiškos Dievo meilės, kuri buvo apsti malonės ir visiškai neužtarnauta. Mergina nuėjo į apačią pakviesti ir kitų. Vienas po kito dvidešimt penki studentai patyrė Šventosios Dvasios dovanas: kalbėjimą kalbomis, pranašavimą ir kitas. Vieni giedojo, kiti verkė iš džiaugsmo, dar kiti tiesiog ilsėjosi Dievo artume. Tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad jie išgyveno prisikėlusio Jėzaus Kristaus realumą, Šventasis Raštas jiems tapo kasdienio įkvėpimo šaltiniu, malda ir sakramentai tapo gyvybiškai svarbiu poreikiu, kilo troškimas dalintis šia patirtimi su kitais. Jiems jau nebereikėjo tikėti Sekminėmis – jie jas matė. Aukštutiniame kambaryje, koplyčioje, įvyko tikrasis atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje gimtadienis.

Ar tai, apie ką pasakojate, yra Šventosios Dvasios krikšto patirtis?

Šis patyrimas yra įvardijamas įvairiai: kaip Šventosios Dvasios išliejimas, kaip asmeninių Sekminių patyrimas, kaip panardinimas Šventojoje Dvasioje, bet esmė yra ta pati – išgyvenama malonė, kurią esame gavę per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Šventoji Dvasia pradeda galingai veikti tikinčiojo gyvenime ir tai paliečia visas gyvenimo sritis. Labai dažnai šią patirtį lydi ir dvasinių dovanų gavimas, pavyzdžiui, kalbėjimas kalbomis.

Kas, Jūsų manymu, vienija atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje narius?

Galima sakyti, kad juos vienija asmeniškai išgyventų Sekminių patirtis. Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje kilo kaip spontaniškas sąjūdis žmonių, patyrusių Šventosios Dvasios malonę. Sąjūdis plito pirmiausiai tarp studentų, dvasininkų ir vienuolių per jau susiformavusias maldos grupes, kurios rengdavo vasaros seminarus katalikiškuose universitetuose. Tik vėliau atsirado sąjūdį koordinuojančios institucijos. 1993 m. Tarptautinė Katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba Popiežiškosios pasauliečių komisijos dekretu buvo patvirtinta kaip juridinis Bažnyčios organas. Tačiau tai greičiau yra įrankis, per kurį Šventoji Dvasia koordinuoja bendrą veikimą. Atsinaujinimą Šventojoje dvasioje vienija pirmiausiai gyvas tikėjimas, džiugus šlovinimas, troškimas skelbti Evangeliją, noras tarnauti Bažnyčioje, troškimas sekti Kristų, Dievo įkvėptas apsisprendimas tobulėti bei siekti šventumo, būrimasis į maldos ir Šventojo Rašto grupes ir, žinoma, Šventosios Dvasios dovanų patirtis.

Dažniausiai atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje siejamas su gaunamomis dovanomis – charizmomis, ypatingais ženklais ir stebuklais…

Evangelijos pagal Morkų pabaigoje yra rašoma: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 16–18). Įprastinės ir išskirtinės Šventosios Dvasios dovanos, tokios kaip malda kalbomis, kalbų aiškinimas pranašavimas, demonų išvarymas, išgydymai, antgamtinė išmintis ir pažinimas, – tik išorinis dalykas, bet žvelgiant giliau, tai yra Dievo Karalystės atėjimas į žemę. Viešpats ir dabar daro tai, ką veikė vaikščiodamas po žemę. Jėzus gydydavo ligonius, skelbė Evangeliją beturčiams, atverdavo akis neregiams, pakeldavo luošus, apvalydavo raupsuotus… Tą patį Jis daro dabar.

Karalystė atneša išganymą ir išlaisvinimą žmonėms. Tikrą, apčiuopiamą. Daug svarbesnis dalykas už regimus stebuklus, neįprastą Dvasios veikimą – persikeitę žmonių gyvenimai. Darbuotis išganymo labui galima kantriai ir ilgai, bet su Šventosios Dvasios galia viskas vyksta daug greičiau, daug didesniais mastais ir plinta kaip ugnis.

Dievo Karalystė visada yra tarp mūsų paslėptu būdu, kaip kalbėjo Jėzus: negali pasakyti, kad ji yra čia ar ten, bet tarp mūsų. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo prasidėjo Bažnyčios laikas. Kažkas yra pastebėjęs, kad jeigu Jėzus nuolatos palyginimais kalbėjo apie Dievo Karalystę, tai dabar Bažnyčioje labai nedaug apie ją kalbama. Daugelis egzegetų svarstė, kodėl taip yra, kodėl įvyko toks pasikeitimas. Man atrodo, atsakymas yra, kad Karalystė išsipildė, kai Sekminių dieną nužengė Šventoji Dvasia.

Dievo viešpatavimas, ta Karalystė, kuriai niekada nebus pabaigos, prasidėjo su Jėzaus pradėjimu iš Šventosios Dvasios, regimai pasirodė Jėzaus Krikšto metu, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Jo Jordano upėje, paskui ta pati Šventoji Dvasia dėl Jėzaus aukos ant kryžiaus tapo visų nuosavybe ir Dievo Karalystė pradėjo plėstis po visą pasaulį.

Paprastai daug kalbama apie tai, ko neturi. Kai neturi sveikatos, daug kalbi apie sveikatą, kai neturi maisto, daug kalbi apie maistą, bet apie tai, kuo gyveni kasdieną, nėra būtinybės kalbėti. Apaštalas Paulius, lyg tarp kitko, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, pasako, kad Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Ir staiga supranti, kad tai tikrovė, kurioje mes, krikščionys, gyvename, ir kad Bažnyčios laikas yra gyvenimo Šventojoje Dvasioje laikas.

Kartais atrodo, kad Dievo Karalystė su visais ženklais ir stebuklais skirta tik ypatingiesiems…

Apaštalas Paulius sako, kad Dievo Karalystė yra ne žodžiuose, bet jėgoje: ji pasirodo kaip realus Dievo viešpatavimas, keičiantis šio pasaulio tvarką, tada, kai Evangelija sklinda galingai, su ženklais, su nepaprastu paprastų žmonių veikimu. Pavyzdžiui, du paprasti apaštalai eina į šventyklą ir meldžiasi už luošą žmogų, lyg ir atsiprašinėdami: sidabro aukso neturime, bet galime pasimelsti – kelkis ir eik. Tai tiesiog tampa kasdienybe. Svarbūs ne tik išgydymai arba atsivertimai, kurie vyko po Sekminių, bet ir ne tokie pastebimi ženklai: tikinčiųjų vienybė, jų bendrystė, meilė, rūpestis vienas kitu. Iš pat pradžių buvo pradėta rūpintis vargingaisiais, šiai tarnystei net teko paskirti diakonus.

Taip atrodo Dievo Karalystė: per paprastus žmones veikia Dievo galybė ir keičia žmonių gyvenimus. Daugybė žmonių atsiverčia ir pradeda gyventi ne pagal šio pasaulio taisykles ir papročius, bet pagal Dievo Karalystės logiką.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip Jūsų gyvenime pasirodė Dievo Karalystė?

Mano tikrasis atsivertimas ir atėjimas į Katalikų Bažnyčią įvyko būtent per katalikų atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje. Net būdamas tikintis mačiau, kad man kažko trūksta. Tada pradėjau prašyti: Dieve, duok man Šventąją Dvasią, dar daugiau Šventosios Dvasios. Prašiau, kad už mane melstųsi. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau – pradėjau melstis kalbomis, bet tai, kas vyko vėliau, parodė, kad yra daug svarbesnių dalykų nei išoriniai ženklai. Dievas kalbėjo man apie tai, kad Jis dovanoja patį save. Šventoji Dvasia, veikianti mano gyvenime, yra Dievo paties savęs dovana. Svarbus buvo suvokimas, kad Dievas yra asmuo, kad Jis pats su savo meile ateina į gyvenimą. Tai Dievo meilės patirtis, kai Jis dovanoja save ir kantriai laukia, kad aš taip pat atsakyčiau į Jo dovaną.

Šventosios Dvasios krikšto patyrimas veda į naują Dievo pažinimą, bendrystės su Juo išgyvenimą. Kas šioje patirtyje Jums buvo svarbiausia?

Dievas labai aiškiai man kalbėjo apie teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Ir kalbėjo ne viduje, bet per aiškius nutikimus. Supratau, kad viskas, kas vyksta mano gyvenime, yra Dievo kalbėjimas, ir jis nori kažką man labai svarbaus pasakyti.

Savo gyvenime realiai patiriate Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje vaisius. Gal galėtume daugiau pažvelgti į Atsinaujinimą Lietuvoje, jo pradžią ir kaip tai vyksta dabar?

Kažkada buvo laikas, kai charizminės grupės rinkdavosi ir kartu giedodavo giesmes, grodami gitaromis, melsdavosi, iškėlę rankas. Tai buvo paribio reiškinys, į kurį daugelis žiūrėjo kaip į pavojingą Katalikų Bažnyčiai. Tais laikais buvo neįprastas dalykas taip giedoti, neįprasta buvo ir Šventojo Rašto skaitymo kultūra, iki tol nedaug kas nuosekliai gilinosi į Šventąjį Raštą. Neįprasta buvo melstis už žmones betarpiškai, dedant rankas, ir daugelis kitų dalykų atrodė naujiena, nors pasaulyje tai buvo žinoma jau porą dešimtmečių. Tik tuomet, kai atsivėrė sienos ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pamatė, kas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje, dingo skepsis, nors kartais nuomonių, kad Atsinaujinimas nėra visiškai katalikiška, galima išgirsti ir šiandien.

Vėliau atsivėrė galimybės kviestis atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje dalyvius iš užsienio ir patiems vykti ten, susipažįstant su jau egzistuojančiomis bendruomenėmis, jų vykdomomis misijomis. Katalikiškuose universitetuose, kurie priklausė atsinaujinimui Šventojoje Dvasioje, galėjome matyti kaip dėstytojai ir studentai kasdien kartu dalyvauja Šventosiose Mišiose, ryto ir vakaro maldoje, dega uolumu ir noru pažinti tikėjimą. Taip pat iš užsienio į Lietuvą atvykdavo misionieriai, pasakodavo apie savo patirtį. Atsirado daugiau maldos grupių, daugiau renginių ne tik didžiuosiuose miestuose, įsikūrė katalikiškos charizminės bendruomenės. Visi priprato prie naujų giesmių ir giedojimo būdo. Įprasta tapo giedoti laiminant ištiesus rankas, melstis užtarimo malda, drauge skaityti ir maldingai apmąstyti Šventąjį Raštą, drąsiai ir džiaugsmingai skelbti Evangeliją, bendradarbiauti tai darant su kitais krikščionimis. Džiugu, kad ne vienas kunigas ir vyskupas turi atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje patirtį, kad vyrų ir moterų vienuolijos atnaujinamos šios Dievo malonės. Visa tai būtų galima pavadinti Sekminių kultūra.

Tačiau svarbu, kad ši Sekminių kultūra paliestų ne tik išorinį gyvenimą bei veikimą, bet taptų kiekvieno gilia asmenine patirtimi. Prie to labai prisideda Lietuvoje jau įprasta tikėjimo atradimo ir pagilino forma tapęs „Alfa kursas“. Jo metu rengiamo „Šventosios Dvasios savaitgalio“ tikslas – Šventosios Dvasios krikšto patirtis. Tai veda į parapijų atgimimą, kad kiekviena parapija būtų ne tik formali, kur žmonės susirenka per šventes, bet gyva bendruomenė. Manau, kad tai, ką dabar daro Šventoji Dvasia – parapijų atgimimas, tikrų krikščioniškų bendruomenių kūrimasis jose.

Šventoji Dvasia yra ta, kuri atnaujina ir kartu vienija tikinčiuosius. Kokius vienybės ženklus Bažnyčioje galima pastebėti per Jos veikimą?

Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje nėra tik džiaugsmingesnis tikėjimo būdas, bet tarnavimas bendram gėriui gautomis Šventosios Dvasios dovanomis. Charizminis judėjimas išugdo žmones, kad jie galėtų tarnauti ne tik savo bendruomenėse, bet visai Bažnyčiai svarbiose srityse. Mane ir daugelį kitų Šventosios Dvasios patyrimas išmokė, kad krikščionio gyvenimas yra neatsiejamas nuo tarnystės, krikščionis nėra tikėjimo vartotojas, kuris tik sekmadienį nueina į Mišias ir paskui gyvena savo gyvenimą. Aišku, dorai, pavyzdingai dirbti ir gyventi – svarbu, bet daugelis ieško kažko daugiau – krikščioniškos bendruomenės, tos grupės žmonių, su kuriais gali kartu melstis, su kuriais gali vykdyti kokią nors bendrą misiją.

Kalbate apie šiuos Dvasios vaisius, kaip svarbią krikščioniško gyvenimo dalį. Taigi, Šventosios Dvasios krikštas yra skirtas kiekvienam krikščioniui?

Šventoji Dvasia, jos patyrimas, yra malonė visiems. Tai nėra skirta tik grupelei žmonių, kuriuos galima vadinti charizmininkais. Visi krikščionys yra ir Eucharistijos krikščionys, ir Šventojo Rašto krikščionys, taip pat krikščioniškojo gyvenimo dalis yra Šventosios Dvasios dovanos, kurios reikalingos tarnystėje. Vieną elementą išėmus kažko trūksta. Juk reikia ir liturgijos, ir karitatyvinės veiklos, ir ugdomosios veiklos, ir Evangelijos skelbimo, ir liudijimo, ir užtarimo maldos. Tikrai brandus krikščionis turėtų būti įvairiapusė asmenybė. Negali sakyti, kad svarbus tik kuris nors vienas krikščioniškojo gyvenimo aspektas.

Gyvenimas Šventojoje Dvasioje skirtas kiekvienam krikščioniui. Paulius savo laiškuose labai dažnai kalba apie gyvenimą Dvasioje, gyvenimą Kristuje, vaikščiojimą šviesoje. Tai žodžiai, kurie nusako gyvenimą Dievo Karalystėje. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas įžengti į ją. Dvasios krikštas yra ta patirtis, kai pasineri į Šventosios Dvasios tikrovę, ir tau su visa jėga atsiveria Dangaus Karalystės vartai. Tai yra tik pradžia. Įžengimas. Būna, kad ta ugnis užsidega, prigesta, tenka vėl įžiebti… Bet tai patirtis, kai supranti, kad sakramentai, maldos gyvenimas, Šventasis Raštas, krikščioniškasis skelbimas, bendruomeniškumas, misija yra veiksmingi.

Kalbino s. Faustina Andrulytė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *