1915 m. lapkričio 25 dieną gimė Augusto José Ramón Pinochet Ugarte, XX amžiaus antroje pusėje išgarsėjęs kaip Čilės diktatorius.
Augusto gimė Čilėje, vidurinei klasei priklausančioje šeimoje. Tuo metu geriausią karjerą žadėjo tarnyba kariuomenėje, kurią jis ir pasirinko. Nuo 17 metų jis tarnavo įvairiuose kariniuose daliniuose, o 1948 m. įstojo į Aukštąją karinę akademiją. Tai jam garantavo mažiausiai karininko laipsnį. Pinochetas nebuvo tipinis kariškis, kuriam rūpėtų tik karo reikalai. Jis daug skaitė ir kūrė. 1953 m. pasirodė pirmoji jo knyga „Čilės, Argentinos, Bolivijos ir peru geografija“. 1956 m. jis buvo išsiųstas į Ekvadorą įkurti karinę akademiją.
1959 m. Pinochetas grįžta į Čilę ir jau gali pasigirti solidžiu autoritetu ne tik tarp kariškių. Jis ne tik vadovauja visai brigadai, bet ir dėsto Karo akademijoje bei rašo naujas knygas geopolitikos temomis.
1971 m. Čilę valdė Liaudies vienybės vyriausybė, kuri patikėjo Pinochetui vadovauti svarbiam daliniu Santjago mieste, o netrukus jis tapo ir Vidaus reikalų ministro pavaduotoju. Teigiama, kad jis, kartu su kitais kariškiais tiesiog išgujo Vidaus reikalų ministrą iš pareigų, kad perimtų jas pats.
1973 m. rugsėjo 11 dieną Čilėje įvyko karinis perversmas, kurio vienu iniciatoriumi ir buvo Ponochetas. Tai buvo labai gerai suplanuota karinė operacija, kurios metu buvo nuversta Salvadoro Aljendės Vyriausybė.
Buvo suformuota Karinė Chunta, į kurią įėjo Pinochetas ir dar keturi asmenys. Po perversmo Pinochetas viešai pareiškė, kad kariuomenė įsikišo tik todėl, kad negalėjo leisti, jog valstybėje įsivyrautų visa griaunantis marksizmas. Jis net nurodė, kad nepaprastoji padėtis Čilėje įvesta dvidešimčiai metų, po kurių vėl sugrįš demokratija.
Jau 1974 m. Pinochetas tampa vienvaldžiu Čilės vadovu.
Pinocheto režimas buvo ypač ilgalaikis ir tęsėsi net iki 1990 metų. Jis vertinamas labai prieštaringai. Viena vertus, ypač Sovietų Sąjungos propagandos dėka, Pinochetas vaizduotas kaip kraugerys ir tironas. Kita vertus, niekas negalėtų paneigti, kad per jo valdymo laikotarpį Čilėje įvyko tikrasis ekonominis stebuklas ir valstybė ne tik atsigavo, bet netgi ekonomiškai suklestėjo. Pinochetas sukvietė profesionalų patarėjų ekonomikai korpusą, į kurį įtraukė specialistus, kurie baigė mokslus geriausiuose pasaulio universitetuose, jie ir parengė ekonominių reformų programą. Net ir pats Miltonas Friedmanas, vienas žymiausių XX amžiaus ekonomistų, labai vertino „čilietišką eksperimentą“ ekonomikoje.
1978 m. Pinochetas surengė Pasitikėjimo referendumą, kuriame jį palaikė net 78 proc. gyventojų. 1980 m. surengtas plebiscitas Pinocheto parengtai Konstitucijai priimti. Už Konstituciją balsavo 67 proc. gyventojų.
1986 m. buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš Pinochetą. Pastarasis tvirtino, kad pats Dievas jį apsaugojo.
1988 m. įvyko Konstitucijoje numatytas plebiscitas, kuriame, kaip žadėjo Pinochetas, galės dalyvauti visos opozicinės jėgos. Iš tiesų, į Čilę leista grįžti tremtyje gyvenusiems politiniams veikėjams. Pinochetas, matydamas, kad opozicija prieš jį stiprėja, ėmėsi populistinių veiksmų: paskelbė apie pensijų ir atlyginimų pakėlimą 100 procentų, reikalavo, kad verslininkai mažintų kainas. Tačiau 1988 m. plebiscite 55 proc. dalyvių balsavo prieš diktatorių. Tik 43 proc. plebiscito dalyvių norėjo, kad Pinochetui būtų suteikta galimybė dar 8 metus būti valdžioje.
Reaguodamas į tokius rezultatus, Pinochetas radikaliai „išvalė“ Vyriausybę ir kreipėsi per radiją ir televiziją į Čilės gyventojus. Jis teigė, kad Čilės gyventoja padarė klaidą, bet jis ją gerbs.
Simboliška, kad naujoji, demokratinė Vyriausybė, kuri užbaigė Pinocheto diktatūros laikotarpį, atėjo į valdžią 1990 m. kovo 11 dieną. Beje, nors Pinochetas pasitraukė iš prezidento pareigų, jis liko sausumo kariuomenės vadu. Šiame poste jis liko iki 1998 metų.
1998 m. Pinochetas atsigulė į vieną iš privačių Londono klinikų, kur jam buvo atlikta operacija. Po jos jam buvo pateiktas arešto orderis. Ispanijos valdžia jį kaltino dėl valdymo metais Čilėje be žinios dingusių didelio skaičiaus Ispanijos piliečių. Ispanija reikalavo išduoti Pinochetą jai. Londono teismas atsisakė. Tačiau įsikišo Lordų Rūmai, kurie pareikalavo, kad būtų vykdomi Ispanijos reikalavimai. Prieš tai garsiai protestavo Čilės valdžia. Pinochetui teko ilgai būti namų arešto sąlygomis Londone, kol pagaliau jam buvo leista išvykti gydytis į Čilę.
Tačiau ir čia 2000 m. prieš jį pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Jis buvo kaltinamas sankcionavęs žmonių grobimus ir kankinimus. Visgi teismas pripažino, kad diktatorius kenčia nuo senatvinės demencijos ir nebegali atsakyti prieš teismą. Nepaisant to, prieš Pinochetą buvo keliamos vis naujos bylos, pateikiama naujų kaltinimų.
2006 m. gruodį Pinochetas patyrė sunkų infarktą ir dar po savaitės mirė Santjago ligoninėje. Jo palaikai buvo sudeginti, valstybinės laidotuvės nebuvo rengiamos. Jo mirtis parodė, kad Čilė labai susiskaldžiusi. Didelė dalis čiliečių džiūgavo, kad diktatorius mirė, o kiti tvirtino, kad tai buvo iškiliausias Čilės politikas per pastaruosius šimtmečius.
