Kaip manote, kas yra didžiausia vertybė žmogui? Pagalvoję, o gal net ekspromtu, atsakytume: šeima, tarpusavio ryšys, namai. Daugeliui mūsų šeima – tai artimi žmonės, giminaičiai, tačiau kas yra namai? Namai – tai ne tik vieta, kurioje užaugome. Tai visa mums artima aplinka, mūsų gimtasis kraštas, kuris mus išaugino kaip žmones, asmenybes, kuris padėjo pamatus mums tapti tokiais, kokie šiandien esame. Negalime paneigti, kad morališkai dėl to virsmo į „aukštesnį“, sąmoningesnį žmogų iš dalies esame skolingi savo kraštui. Pamatinės vertybės ir kasdienio gyvenimo samprata atėjo būtent iš čia, o viskas prasidėjo nuo „pirmosios“ kalbos, nuo pirmųjų – lietuviškųjų – žodžių. Kas, jei ne mes patys, turime saugoti savo krašto išskirtinumą – kalbą, vertybes, papročius? Kas, jei ne mes, turime visa tai puoselėti ir palikti tiems, kurie ateis po mūsų?

Visgi nūdieną visi vertybiniai niuansai nublanksta, ypač kai šnekame apie kalbą, jos puoselėjimą, išsaugojimą. Ir nereikia žiūrėti labai toli. Net čia, vietoje, Lietuvoje, gyvenantys žmonės neteikia kalbai didelės reikšmės ar svarbos. Vertalai, įvairiausi anglicizmai darko vieną svarbiausių tautos pamatų, griauna, ir nė vienas apie tai nesusimąstome. O jei pažvelgtume tolėliau, atkreiptume dėmesį į išvykusių žmonių kalbos vartojimo įpročius, taip pat pastebėtume tą kalbos „disbalansą“. Tik ar verta šiuo atveju pernelyg griežtai vertinti ir kritikuoti? Kitakalbė aplinka daro įtaką, nori to ar ne, keičia savos, gimtosios, kalbos sampratą, žaloja, tik neretai nesąmoningai, nes žmonių širdyse ir galvose būna išlikęs didžiulis troškimas kalbėti sava kalba, perduoti ją, nors ir sekasi tai daryti, toli gražu, ne visada sėkmingai. Bet juk pastangos svarbiausia, tiesa?

Ar įmanoma – sąmoningai ar nesąmoningai – išsižadėti gimtosios kalbos? Kokios pasekmės laukia žmonių ir pačios lietuvių tautos jos išsižadėjus ar nuo jos atsiribojus? Koks šiuo atveju emigravusio žmogaus vaidmuo, jo indėlis?

Atsiriboję nuo gimtojo krašto kalbos, jos papročių žmonės neišvengiamai įsilieja į kitos šalies kultūrą. Pirmiausia žmogus, išsižadėjęs gimtosios kalbos, praranda dalį savo šaknų ir savasties. Jis ima blaškytis, nes nebežino, kam priklauso, kur yra jo „prigimtiniai“ namai, pagaliau – kokia jo tautybė. Jei žmogus atsisako kalbėti sava kalba, jis atsisako ir būti gimtosios šalies patriotiškumo simboliu. Jis paprasčiausiai atsižada savęs kaip savos tautos dalies. Tai kiekvieno žmogaus laisvas, nesuvaržytas ir neapribotas pasirinkimas. Tačiau atsiskyręs nuo savos tautos žmogus nebūtinai pritampa prie svetimos. Skirtinga kalba, kuri ne visada tampa „artima širdžiai“, skirtinga kultūra, net mąstymas. Tuomet žmogus rizikuoja tapti žmogumi be tautybės, mat kalba – tai ta jungtis, kuri leidžia išsaugoti savo tapatybę. Atvykęs žmogus, imigrantas, ne visada prisitaiko prie kitos šalies visuomenės ir tradicijų, ir ne tik dėl pernelyg didelio tautinio atotrūkio, bet ir dėl savęs paties. Kartais iš tiesų sunku perprasti ir išjausti tai, kas nesava.

Emigracija – ne išimtinis, o nuolatinis reiškinys, besitęsiantis nuo senovės. Anksčiau žmonės emigruodavo dėl priverstinės vergovės, mokesčių, epidemijų, stichinių nelaimių. Dabar daugiausia dėl ekonominių priežasčių – žmogus ieško išeičių, sotesnio gyvenimo galimybių, jis nori jaustis tvirčiau. Žmogus atsisako galimybės kalbėti lietuviškai – didžiausio turto, įteikto savo tėvų, artimųjų, bendruomenės. Visgi šis procesas vyksta natūraliai: norėdamas būti suprastas, jis privalo bendrauti svetima kalba, gimtosios kalbos šaknys ima trūkinėti, ir tik nuo valios pastangų ir noro priklauso savos – gimtosios kalbos – likimas.

Kiekvienai tautai, kiekvienam lietuviui, kad ir kur nublokštų jį likimas, svarbu išsaugoti savo kalbą, išlaikyti tradicijų savitumą, puoselėti ir perduoti papročius. Šiandien mus visus veikia ypač greitas gyvenimo tempas, kultūrų, tautų asimiliacija. Kiekvienas mūsų turime gerbti ir saugoti šį brangų „palikimą“, nepamiršti skausmingos savos šalies istorijos, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių tai ne visada pavyksta. Visgi yra ir abejingų žmonių, kuriems visa tai nieko nereiškia, ir nesvarbu, kur jie būtų – gyventų savoje ar svetimoje šalyje. Sunku tokiam žmogui, sudėtinga jam turėtų būti atrasti gyvenimo pilnatvę, nes viskas, kad ir kaip žiūrėsi, prasideda nuo kalbos, nuo požiūrio į ją.

Pražūtinga gimtajai kalbai ir globalizacija, kuri iš esmės sunkiai suderinama su tautiniu tapatumu ir savos kultūros išsaugojimu. Šiandien akivaizdus ir įprastas įvairių tautų, kultūrų ir kalbų asimiliacijos procesas. Viskas susimaišo ir nebelieka senųjų tradicijų, senosios kultūros. Šimtmečiais kurtas tautinis identitetas, tautų išskirtinumas, jų savitumas išnyksta. O nelikus kultūrinių, politinių ir ekonominių užtvarų, tautinės kultūros tapatumui iškyla rimtas pavojus – išnykimas. Visa tai gerokai paaštrina ir emigracija.

Turime nepamiršti, kad kalba – tokia pat svarbi Dievo dovana, kaip gyvybė, kaip gamta, kaip oras, kuriuo kasdien kvėpuojame. Kalba ir istorija – tai turtas, kuris neapčiuopiamas, neišmatuojamas jokiais materialiaisiais matais, be kurio ir mes neegzistuotume.

Gimtosios kalbos išsižadėjimas – tarsi bedugnė. Ir ne tik žmogui, bet ir pačiai tautai. Tauta egzistuoja tik iki tol, kol vartojama jos kalba. Ir jei žmogus išvyksta, pamiršta savo kalbą, jis nutraukia tą jį su sava tauta siejančią jungtį. Nutrūksta grandinė, kurią vėliau sujungti yra gana sudėtinga, o kartais – ir neįmanoma. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie mažas šalis. Ir mūsų šalis, Lietuva, yra tokia mažutė, jos likimas priklauso nuo mūsų pačių. Mes privalome išsaugoti šimtmečių paženklintą kultūrą, nuo kurios prasidėjo graži istorija, mūsų protėvių ir tėvų gyvenimas. Kalbėdami viena seniausių ir gražiausių kalbų mes galime ir turime didžiuotis. Ir, žinoma, saugoti.

Džiugu, kad dauguma emigravusių žmonių visgi stengiasi išlaikyti tą jautrų ryšį su sava tauta, kalba, kultūra. Dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje, rengia ir inicijuoja susitikimus, mini valstybės, tautines šventes. Tai puikus savo krašto puoselėjimo būdas ir nuostabus priminimas pasauliui apie Lietuvą.

Kalba susiduria su didžiuliu spaudimu. Tačiau padėkime jai, padėkime sau išlikti savimi. Mes – lietuviai – stiprūs, negandų užgrūdinti, tačiau gilią istoriją saugojantys žmonės. Ir viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo, nuo mūsų tvirtumo ir noro išlikti tokiems, kokie atėjome – lietuviai…

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *