1990 m. žymiausia visų laikų britų politikė – labai populiari už savo Tėvynės sienų ir itin daug kritikų turėjusi šiapus – Margaret Thatcher paliko britų Konservatorių partijos pirmininkės pareigas, užleisdama jas Johnui Majorui, kuris savo charizma toli gražu neprilygo pirmtakei. Kartu baigėsi ilgas, svarbus, nors ir kontraversiškai vertinamas Didžiosios Britanijos politinio gyvenimo etapas. Tiesa, Thatcher dar ilgai šmėžavo televizorių ekranuose, skaitė pranešimus konferencijose, tačiau jos aktyvi politinė karjera buvo baigta. Na, o žemiškoji Margaretos Thatcher kelionė pasibaigė dar po trylikos metų Londone.

Pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė šias pareigas ėjo ilgiau nei bet kuris kitas šios valstybės politinis vadovas (1979-1990 m.) Tarpukariu Linkonšyro grafystėje gimusi Margaret į politiką įsijungė jau sukaupusi nemažą patirtį. Jaunystėje ji studijavo chemiją, vėliau susidomėjo teise ir  pasiekė leidimo dirbti advokate. Jai jau buvo gerokai virš trisdešimties, kai tapo konservatorių partijos atstove Bendruomenės rūmuose, Dar po penkerių metu ji tapo partijos spaudos atstove statybos ir žemės reikalais. Po sėkmingai konservatoriams susiklosčiusių rinkimų ji tapo ekonomikos bei švietimo ministrė.

Politinės karjeros ji siekė ryžtingai ir kartu nuosekliai. Kai Thatcher išsikovojo Konservatorių partijos lyderės pareigas, jai buvo penkiasdešimt. Pirmiausia, ji pagarsėjo kaip puiki oratorė ir labai griežta gerovės valstybės kritikė. Politikė tvirtino, kad  ne dosni, bet leidžianti žmonėms uždirbti politinė valdžia gali susidoroti su svarbiausiomis ekonominėmis problemomis. Iš tiesų, politikei pavyko įveikti ekonominį nuosmukį, įvykdyti monetarinę reformą, privatizuoti strateginius objektus, už kuriuos iki tol atsakomybę buvo prisiėmusi valstybė. Laisvosios rinkos šalininkams ji iki šiol yra vienas iš  politikos idealų. Kita vertus, kritikai ją kaltina tuo, kad ji esą tarnavo stambiojo verslo interesams, kad Britanijoje per jos valdymą labai padidėjo socialinė nelygybė.  Kritiką valstybės viduje kiek neutralizavo ryžtinga Thatcher užsienio politika. Pavyzdžiui, 1982 m. ji labi ryžtingai elgėsi Folklendo salų karo su Argentina metu.

Thatcher buvo perrinkta vyriausybės vadove tiek 1983, tiek 1987 m. Tačiau paskui jos autoritetas Britanijoje  gerokai smuko. Viena vertus, dėl to, kad ji ir toliau griežtai mažino socialines programas, įvedė „pagalvės“ mokestį,  Kita vertus, jos pačios veiksmuose neliko būto entuziazmo ir politinės jėgos. Politikė mieliau bendravo su JAV nei su Europos valstybėmis, užėmė griežtai neigiamą poziciją Europos Sąjungos atžvilgiu. Tądien, kai Thatcher, pelnytai vadinta „geležine ledi“, pasitraukė iš premjero posto, dauguma Britanijos gyventojų džiūgavo. Beje, pati Thatcher politinės karjeros pabaigoje buvo nusivylusi bendrapartiečiais ir buvo įsitikinusi, kad yra išduota. Ji tvirtino, kad po jos pasitraukimo Konservatorių partija sugrius. Tačiau ši prognozė nepasitvirtino ir Johno Mayoro vadovaujama partija net gi sugebėjo laimėti 1992 m. rinkimus.

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *