Danielis Natter į Lietuvą iš Austrijos kalnų pirmą kartą atvyko būdamas devyniolikos, 2001 metais, ir beveik metus dirbo socialinį darbą Vilniuje. Per tą laiką puikiai išmoko lietuvių kalbos, kurios nepamiršo iki šiol. Jo kelionių žemėlapyje Lietuva ir šiandien yra išlikusi kraštu, į kurį vis sugrįžta, kaip pats sako, ne tik aplankyti senų draugų bei mylimų vietų, bet stebėti, kaip viskas keičiasi ir atgauti ramybę civilizacijos mažai paliestame Lietuvos kaime.

Danielį Natter kalbina Gediminas Kajėnas.

Danieli, kelintą kartą esi Lietuvoje?

Galvoju, kad tai aštuntas kartas. Pirmą kartą čia atvykau 2001-aisiais ir devynis mėnesius savanoriavau. O visus kitus kartus atvažiuodavau atostogų.

Papasakok, kaip nutiko, kad prieš šešiolika metų savanorystei pasirinkai būtent Lietuvą?

Baigęs mokyklą atlikau alternatyvinę karo tarnybą „Raudonajame kryžiuje“. Po to galvojau, ką veikti gyvenime. Visada svajojau važiuoti į kokią užsienio šalį, kur galėčiau ne tik trumpai paturistauti, bet ir pagyventi su žmonėmis, pažinti šalį, jos kultūrą ir istoriją „iš vidaus“. Taip sužinojau apie Europos savanorių tarybą, per kurią atsirado galimybė įgyvendinti savo idėją. Pamenu, man davė sąrašą šalių, kur galėčiau važiuoti: tarp jų buvo Ispanija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Bet aš norėjau važiuoti ten, kur niekas nevažiavo, į šalį, apie kurią nieko nežinojau. Tarp variantų, apie kuriuos galvojau, buvo Portugalija ir Graikija. Bet kai tame sąraše pamačiau Lietuvą, pagalvojau – o, man reikia važiuoti čia.

Čepkelių raiste, 2002

Iki tol apie Lietuvą ne ką težinojai?

Labai nedaug – truputį istorijos ir kur ji yra (juokiasi). Žinojau Nemuną ir kad Lietuvos sostinė yra Vilnius. Kai nusprendžiau, kad važiuosiu į Lietuvą, pirmą mėnesį visiems sakydavau, kad važiuoju į Latviją – man tai skambėjo taip pat (juokiasi).

Tuomet tau buvo devyniolika metų. Ką apie tokį sprendimą galvojo tavo tėvai? Juk prieš šešiolika metų Lietuva ir jiems turėjo būti labai tolimas kraštas.

Mano senelis buvo kareivis Antrajame pasauliniame kare ir viskas, kas buvo rytuose, jam kėlė blogus prisiminimus. Jis visiškai nesuprato tokio mano pasirinkimo ir visą laiką galvojo, kad aš važiuoju pas komunistus (juokiasi). Žinoma, jis buvo paprastas žmogus ir nelabai ką žinojo apie pasikeitusią situaciją.

Tėvams ir kitiems giminaičiams irgi atrodė nesuprantama, kaip aš važiuoju kažkur dirbti, bet neužsidirbti pinigų – tai jiems buvo visiškai neaišku. Jie jaudinosi dėl mano saugumo, nerimavo, kad būsiu vienas, o kartu suprato, kad toks poelgis – tai tipiškas Danielis (juokiasi).

Gal pameni pirmuosius savo įspūdžius atvykus į Lietuvą?

Kas krito į akis? Aš atvažiavau lapkričio pradžioje. Buvo labai tamsu. Aš pats esu iš kalnų, tai man buvo keista, kad čia nieko negaliu toliau matyti – tik namai, gatvės. Aš buvau tikras kaimietis atvykęs į didelį miestą (juokiasi).

Apsigyvenau Vilniuje Savanorių prospekte. Į akis krito sovietinė architektūra, tie daugiabučiai, kiemai, laiptinė… Nežinau, kaip dabar, bet tada tai buvo labai keistas, truputį pavojingas rajonas.

Pirmą vakarą sustojau ir supratau: aš esu čia, mano namai labai toli ir man reikės čia gyventi… Buvo truputį liūdna. Baimės nebuvo, tik visiška tamsa ir nežinia. Juk aš tikrai nieko nežinojau nei apie žmones, nei kaip jie bendrauja, nemokėjau kalbos. Pirma mergina, kurią sutikau, – Brigita – ji kalbėjo labai labai greitai. Pagalvojau: o, jei čia visi taip kalba, man bus šakės (juokiasi). Bet jau kitą dieną nuėjęs į Visų Šventųjų bažnyčią, šalia kurios buvo vaikų dienos centras, pamačiau, kad viskas yra normaliai. Šio centro darbuotojai ir savanoriai buvo jauni žmonės, jie visi kalbėjo angliškai, vokiškai, prancūziškai arba rankomis, tad buvo aišku, kad kažkaip mes tikrai susikalbėsime.

O kaip su vaikais?

Su vaikais bendrauti irgi buvo paprasta – jų kalba paprasta. Mes kasdien valgydavome, žaisdavome, darydavome pamokas, eidavome į miestą, piešdavome, dirbdavome su moliu. Tiesiog būdavome. Tai irgi paprasta. O bendraujant su vaikais lengviau buvo mokytis ir lietuvių kalbos. Todėl mano lietuvių kalba iki šiol yra labai paprasta.

Su Visų Šventųjų vaikų dienos centro bei globos namų vaikais ant pačių pasidaryto plausto prieš išplaukiant Žeimena į Vilnių, 2002

Bet tai buvo vaikai iš stoties rajono. Šiandien situacija gal yra kiek pasikeitusi, bet prieš šešiolika metų…

Taip, aš iškart pamačiau, kad tų vaikų gyvenimas nėra paprastas. Nemaža dalis jų rūkė, o keikėsi tikrai visi. Ką iš jų išmokau jau pirmą dieną – tai rusiškų keiksmažodžių. Iki šiol jie iš galvos neiškrenta (juokiasi).

Man buvo šokas, kai matydavau aštuonerių metų berniukus, kurie iš cigarečių išimdavo filtrą, jį perkąsdavo per pusę ir įsidėdavo atgal, nes tos cigaretės jiems buvo per silpnos… Arba vaikai, kurie uostė klijus… Kartais jie būdavo agresyvūs ir pikti. Tai buvo tikrai labai stipru. Austrijoje tokių dalykų tarp vaikų nebuvau matęs, gal tik tarp paauglių. Todėl širdį skaudėdavo. Bet paskui, po Lietuvos, kai dirbau mokytoju savo slėnyje, savo šalyje, aš galėjau labiau suprasti savo vaikus, jų problemas, nors jos tikrai nebuvo tokios didelės, kaip dienos centro vaikų.

Bet žinai, kai aš čia gyvenau, kasdien būdavau su tais vaikais, man ta situacija neatrodė tokia baisi, kaip ji atrodo ir skamba dabar, praėjus šitiek metų. Tada tai buvo gyvenimas: aš dariau, ką galėjau, kad tų vaikų laikas dienos centre būtų truputį šviesesnis. Ir kad man pačiam būtų šviesiau. Mes daug juokdavomės, žaisdavome, darydavome nesąmones, važiuodavome į stovyklas, į gamtą.

O koks tavo gyvenimas buvo šalia darbo su vaikais? Juk čia praleisdavai 4–5 valandas per dieną. Na, o kitas laikas?

Visada buvo, ką daryti – mokytis kalbos, susitikti su žmonėmis, planuoti veiklą su vaikais dienos centre. Arba likti vienam – man tai irgi buvo labai svarbu. Aš pradėjau truputį piešti, rašyti – to niekada iki tol nebuvau daręs.

Ačiū Dievui, kad dienos centre buvo daug jaunų savanorių lietuvių, su kuriais greitai pradėjau draugauti, jie kviesdavosi mane į svečius, į renginius, į miestą, į keliones po Lietuvą.

Žinai, man buvo lengviau bendrauti su lietuviais, nei su kitais savanoriais iš užsienio, kurių tuo metu Vilniuje skirtingose vietose buvo gal apie dešimt. Mano kontaktai buvo daugiausia lietuviški. Man buvo svarbu, kad esu čia, todėl noriu išmokti su žmonėmis kalbėti jų kalba, valgyti tai, ką valgo jie, vaikščioti ten, kur vaikšto jie, mėgti tai, ką mėgsta jie. Ir tai nebuvo sunku. Aš mėgstu paprastą gyvenimą, o tokį čia ir radau. Paprasti jauni žmonės gyveno labai paprastai. Daugelis jų buvo studentai, todėl ir aš pamačiau ir pažinau Vilnių, Lietuvą jų akimis ir per juos.

Su Maryte prie Barstyčių akmens, 2002

Per tuos devynis mėnesius išmokai gan laisvai kalbėti lietuviškai. Įdomu, kaip tau tai pavyko?

Kalbėti man nebuvo sunku, gal kiek sunkiau su gramatika, jos iki šiol nemoku. Juokinga, bet mokykloje man blogai sekėsi ir anglų, ir prancūzų kalbos – visada gaudavau blogus pažymius. Tada galvojau, kad esu negabus kalboms. Bet Lietuvoje supratau, kad jei nori išmokti kalbos, turi nebijoti kalbėti. Gali daryti klaidų, gal iš to žmonės juoksis, bet kitą kartą jau žinosi, kaip pasakyti teisingai. Jau po mėnesio supratau, kad tai veikia. Ir, aišku, gerai, kad galėjau kalbėti su vaikais, nes tai buvo geriausia praktika.

Nemaža dalis savanorių iš užsienio, kelis teko pažinoti ir man, paprastai tenkinasi bendrinėmis frazėmis: „labas“, „ačiū“, „iki“, ir jie dėl to nemato problemos.

Aš norėjau išmokti kalbėti, suprasti, kas parašyta parduotuvėje arba mieste ant sienos. Juk jei aš gyvenau Vilniuje, tai ir norėjau kalbėti ta kalba, kuria čia kalba žmonės. Man tai visiškai aišku. Kai sužinojau, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, man buvo dar įdomiau. O kai įdomu, lengviau ir išmokti.

Bet tu iki šiol puikiai kalbi lietuviškai, nors čia negyveni jau šitiek metų. Kaip tau pavyksta nepamiršti šitos kalbos? Gal Austrijoje yra su kuo pasikalbėti lietuviškai?

Nebent su savimi – kartais tikrai taip darau… (juokiasi) Arba galvoju: kaip tu gali paaiškinti tai lietuviškai. Man tai kaip žaidimas. Bet ir pats nesuprantu, kaip nepamirštu lietuvių kalbos. Kai grįžau į Austriją, pirmą savaitę man buvo sunku, nes aš žinojau, kaip kai kuriuos žodžius pasakyti lietuviškai, bet buvau pamiršęs, kaip tai skamba mano dialektu (juokiasi).

Šalia Orvidų sodybos, 2002

Tuomet, 2001 metais, mes dar tik dešimt metų gyvenome nepriklausomoje šalyje, turėdami Vakarų Europos kryptį. Ar daug buvo kas tave čia stebino? O gal pasitvirtino tai, ką prieš išvažiuojant kalbėjo tavo senelis?

Aišku, buvo skirtumas nuo to, kaip aš gyvenau Austrijoje. Bet pamačiau, kad pas mus egzistavo ir žmonių įsivaizdavimas apie sovietinį ir postsovietinį laiką, kuris buvo nulemtas šaltojo karo propagandos, o taip pat ir naujųjų laikų televizijos bei radijo pasakojimų, ir tai mažai ką bendra turėjo su realybe.

Žinoma, Lietuvoje mačiau to sovietinio laiko ženklų, kurie man buvo sunkiai suprantami. Bet man buvo akivaizdu, kad tai nėra tik Lietuvos problema. Visur pasaulyje egzistuoja klišės apie kitas kultūras ir žmones. Taip pat visose šalyse, kur buvo komunizmas, buvo panašių problemų ir nesąmonių. Pavyzdžiui, vaikai, man sakydavo – tu užsienietis, tu turi daug pinigų – duok mums… Aš žinau, kad taip galvodavo ir kai kurie suaugę. Jiems atrodė, kad kitur pinigai ant medžių auga arba juos galima piešti (juokiasi). Dalis žmonių nesuprato, kad reikia daug dirbti, jei nori kažką turėti. Ir nelaukti iš kitų, bet daryti pačiam. Bet čia gal ne tiek sovietinės sistemos, bet švietimo, auklėjimo, to, ką gavai iš tėvų problema.

Dar mane stebino tai, kad Lietuvoje taip ilgai dirbo parduotuvės. Kai kurios jų ir dabar dirba visą laiką. Tai labai baisu. Nuo komunizmo – ant kapitalizmo…

Kas čia tau buvo įdomiausia, kas paliko didžiausią įspūdį?

Įdomiausia buvo pažinti istoriją. Ypač – senąją, pagonišką, etninę kultūrą. Mane sužavėjo dainos, ypatingai sutartinės – nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Taip pat labai patiko Lietuvos gamta ir kaimas. Per draugus lietuvius aš susipažinau ir su literatūra, menu, intelektualine kultūra. Austrijoje mano chebra buvo labai toli nuo tokių dalykų. Arba pankroko koncertai „Kably“ – tai visada buvo didelės šventės (juokiasi).

Šalia Giedriaus trobos Platelių miškuose, 2002

O kaip Vilnius?

Man tai labai didelis miestas ir pirmas miestas, kuriame aš gyvenau (juokiasi). Čia labai gražus senamiestis. Galėdavau čia vaikščioti kasdien ir visada atrasdavau kažką naujo. Gražu, kad Vilniaus centre tiek daug gamtos. Ir miesto architektūra labai dera su ja.

Turbūt svarbiausia man buvo tai, kad čia aš turėjau savo gyvenimą. Iki tol visada gyvenau su savo šeima – ėjau į darželį, mokyklą, bendravau su tais pačiais žmonėmis arba karvėmis, nes mano tėtis yra ūkininkas… (juokiasi) Lietuvoje gavau daug pamokų, juk man reikėjo išmokti gyventi savarankiškai, galvoti savo galva, spręsti savo problemas. Taip galėjau truputį augti. Lietuva yra mano gyvenimo nuotykis.

Šiandien galima skristi pačiomis įvairiausiomis kryptimis, keliauti po netikėčiausius kraštus. O tu nuolatos vis sugrįžti į Lietuvą. Kodėl?

Galvoju, kad mano širdis truputį ir lietuviška (juokiasi). Ir Lietuvos kaimas man yra kaip sugrįžimas į savo vaikystę. Dabar, ten kur gyvenu, šalia Alpių kalnų, slėnyje, daug civilizacijos, turistų, o pro mūsų namų langus visada važiuoja mašinos. Naktys pas mus šviesios, nes slėnyje ir kalnuose – labai daug namelių. Žinai, kiek lėktuvų kiekvieną dieną praskrenda virš mūsų slėnio? Maždaug 300 per dieną. O pamenu, kai buvome kaime, tavo dukra vieną dieną pasakė: „Žiūrėk, lėktuvas skrenda“. Tada supratau, kad Lietuvos kaimas yra tikras kaimas. Aš čia randu ramybę ir tylą. Čia labai daug erdvės, daug miško, laukų. Lietuvos gamta yra stebuklas. Gali važiuoti keliu, pamatai ežerėlį, sustoji ir šoki išsimaudyti. Viskas labai paprasta.

Jei tu į kokią nors šalį važiuoji vieną kartą, tu ir matai tai tik vieną kartą. Matai, bet nesupranti taip giliai. Tau tai tik vaizdas, kuris keičiasi pro langą. Tai visiškai ne tavo. O man įdomu žiūrėti, kaip viskas keičiasi, sutikti senus draugus ir matyti augančius jų vaikus, juos pačius su metais kitokius. Tai man labai svarbu. Per tai aš matau, kaip keičiuosi ir pats. Tai ir yra gyvenimas, kurį galiu pažinti.

Kažkur tarp Rudnios ir Lynežerio, 2002

Paprastai Lietuvą aplankantys turistai apsiriboja Vilniumi, Kaunu, Trakais ir Neringa. O tavo trajektorijos visiškai kitokios.

Kiekvieną kartą atvažiavęs į Lietuvą stengiuosi pamatyti vis kitą regioną. Dzūkijoje tais metais, kai čia gyvenau, daug keliavau ir traukiniu, ir mašina, ir dviračiu, ir kojomis. Čepkelių pelkė, Dzūkijos kaimai, samanė yra labai gerai. Paskui keliavau ir po Aukštaitijos Nacionalinį parką, ir po Žemaitiją – Platelius, Orvidų sodybą, ir palei Nemuną iki pat Kuršių Marių, ir po šiaurinę Lietuvą. Daugiau mažiau esu apvažiavęs visą Lietuvą.

Yra vietų, kur kiekvieną kartą atvažiavęs į Lietuvą būtinai nori apsilankyti?

Tavo troba (juokiasi).

Dar labai gerai Nida, bet ten dabar jau per daug žmonių – masinį turizmą turiu ir namuose… Aišku, niekada ten nebuvau rudenį ar žiemą, manau, kad tada viskas turėtų būti kitaip.

Jūra man yra svarbu, turbūt, kaip jums kalnai. Kai buvau vaikas, mes niekada nevažiuodavome atostogauti prie jūros, nes mums tai toli – iki artimiausios jūros, kuri yra Italijoje, reikia važiuoti maždaug 8 valandas. O mums visada reikėdavo dirbti, prižiūrėti mūsų karves, tad neturėjome tiek laiko. Pirmą kartą jūrą pamačiau gal penkiolikos.

Su bičiuliais „pasidaryk pats“ fiestoje vienkiemyje netoli Širvintų, 2004

Ar per tuos beveik dvidešimt metų daug pokyčių matai Lietuvoje?

Taip, čia labai daug kas pasikeitė. Gaila, kad daug žmonių, kuriuos aš pažinojau, išvažiavo iš Lietuvos ir gyvena įvairiuose pasaulio kraštuose. Su jais negaliu pasimatyti čia atvažiavęs. Na, bet toks yra gyvenimas.

Pastebiu, kad čia daug švariau, gražiau, tvarkingiau. Vilnius dar gražesnis nei buvo, ypač senamiestis. Aš atsimenu, kai Gedimino prospektu dar važiuodavau troleibusais, o dabar tai didelis ir labai gražus prospektas. Arba ūkiai, kuriuos mačiau, karvių fermos, šiltnamiai netoli Anykščių – tai labai rimtas darbas, aukštas standartas.

Prieš šešiolika metų čia nebuvo ir tokio turizmo. Austrijoje kelionių agentūros nesiūlydavo keliauti į Lietuvą ar Baltijos šalis. Dabar tai yra normalu ir tokių reklamų pas mus matau kiekvieną mėnesį.

Šiandien Austrijos ir Vokietijos, kuri yra visai netoli mano namų, parduotuvėse galiu rasti lietuviškų maisto produktų. O sunkvežimiai bei paprastos mašinos su lietuviškais numeriais Austrijoje bei Vokietijoje irgi tapo norma. Prieš dešimt metų pamatyti mašiną su lietuviškais numeriais buvo beveik stebuklas. Tai dabar Lietuva tikrai arčiau Austrijos.

Su mama ir broliu Kryžių kalne šalia paties padaryto kryžiaus, 2002

Kokių Lietuvoje gavai patirčių, kurios ir šiandien tau yra svarbios?

Aš pamačiau, kad galima gyventi ir paprastai. Aišku, per tuos 16 metų ir Lietuvoje atsirado daugiau materialistinės kultūros, daugiau parduotuvių, daugiau pirkimų, žmonės turiu daugiau pinigų, todėl daugiau visko ir nori. Bet vis tiek paprasto gyvenimo čia yra daugiau nei pas mus Austrijoje.

Čia aš pirmą kartą sodinau bulves ir tai man „nuplėšė stogą“… Savo žemėje galiu auginti daržoves, kurias paskui visą sezoną valgysiu aš ir mano šeima. Man tai buvo labai svarbus gyvenimo atradimas. Tai labai paprasta, bet pas mus jau buvo pamiršta – kam auginti pačiam, jei viską gali nusipirkti. Bet tai didelis skirtumas. Kai grįžau namo, kitą pavasarį sukasiau nedidelį žemės gabaliuką ir pasodinau visokių daržovių. Atsimenu, atėjo kaimynas ir pamatęs, ką darau, tik nusijuokė – jam tai atrodė visiška nesąmonė. O dabar pas mus tai yra mada (juokiasi). Man svarbu, kad savo darbu galiu užsiauginti sau maisto. Žemės darbas – man yra ne tik kaip terapija, bet ir gyvenimo mokslas. Dabar ir mano šeima džiaugiasi tuo daržu, kiekvieną pavasarį kaip šventės laukia pirmų salotų.

Dar čia pradėjau gerti daug arbatos, pažinau arbatos kultūrą, kurią ir Austrijoje tęsiu. Tai irgi paprasta – užsiaugini įvairių žolių arba pievose randu ir geriu visus metus.

Lietuva yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Be jos tikrai būčiau kitoks. Be jos, žmonių, kuriuos pažinau, kažko tikrai trūktų. Ir dabar čia visada atvažiuoju kaip į antrus namus.

Su veterinarijos gydytoju ir fotografu Algimantu Lūža Pašilių stumbryne Krekenavos apylinkėse, 2017

O kuo tu pats šiandien užsiimi Austrijoje?

Grįžęs iš Lietuvos maždaug metus dirbau statybose. 2003–2006 studijavau, baigiau mokslus ir tapau pradinių klasių mokytoju. Paskui dešimt metų dirbau keliose mažose mūsų slėnio mokyklose. Bet maždaug prieš metus labai pavargau. Supratau, kad reikia padaryti pertrauką. Todėl dabar padedu savo tėčiui su karvėmis – esu fermeris. Noriu išmokti tai, ką žino tėtis, perimti jo darbą ir išsaugoti mūsų šeimos tradiciją. Aš nežinau, kaip bus paskui, bet dabar turiu padėti tėčiui prie ūkio. Tai mano praktinė gyvenimo mokykla. Šitai fermerių kultūrai yra daugiau nei dešimt tūkstančių metų ir man įdomu ją pažinti ir suprasti, kaip daryti, kad būtų pieno, sūrio ir būtų laimingi ne tik žmonės, bet ir karvės (juokiasi). Man labai patinka, kad esu maža senos tradicijos dalis.

One Comment

  1. Ačiū už straipsnį! Ir nudžiugino ir sukėlė bangą malonių prisiminimų apie pirmuosius nedrąsius mano savanorystės metus. Iki šiol su džiaugsmu prisimenu Rudnios stovyklą su matės gėrimu prie laužo, skambant tuvių muzikai, vaikams sumigus. Ir iki šiol kartkartėm sugroju jūsų sukurtą tos stovyklos himną. Eik tu sau!!! Linkėjimai Danieliui, Gedui ir jūsų gražiai draugystei iš Čilės! 🙂

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *