Psichiatrijos profesorius Viktoras Franklis, daugeliui žinomas kaip knygos „Žmogus ieško prasmės“ autorius, dar prieš kelias dešimtis metų rašė, kad vis daugiau jo pacientų skundžiasi išgyvenantys egzistencinę tuštumą. Rodos, šiandien nelabai kas pasikeitė – ant Vilniaus senamiesčio asfalto užrašyta M. Martinaičio citata „Tokie geri laikai – tokie liūdni vaikai“ tiksliai atspindi paradoksalią pertekliaus ir tuštumos laiko dvasią. Anot Franklio, egzistuoja dvi  egzistencinės tuštumos priežastys. Visų pirma tai, kad instinktai, kitaip nei gyvuliui, žmogui nenurodo, ką jis turi daryti ir kaip elgtis. Visų antra, tradicinės ankstesnių laikų vertybės tampa vis mažiau svarbios šių dienų žmogui. Dažnai žmogus iš tiesų net nežino, ko jis trokšta. Neturėdamas į ką atsiremti, nežinodamas, kur ieškoti atsakymų, jis žiūri į kitus ir daro tai, ką daro kiti, arba daro tai, ką kiti nori, kad jis darytų. Tad nenuostabu, kad lengvai pasiklystama prasmėje, tačiau, nepaisant to,  kiekvienas trokšta, kad jo gyvenimas būtų prasmingas.

Prasmės troškimas yra susijęs su savęs realizavimu įgyvendinant asmeninius tikslus ar atrandant save susitikimo su kitu būdu. Tai gali būti ir susitikimas su Dievu. Svarbu pabrėžti, kad, anot V. Franklio, tikslas suteikiantis gyvenimui prasmę, nėra, kaip daugeliui žmonių atrodo, laimė. Pasak Franklio, tai, ko žmogus ieško ir tai, ko jis nuolat ilgisi, yra ne laimė pati savaime, bet buvimo priežastis, t. y., prasmė. Tad šiuo atveju laimė yra ne tikslas, bet prasmės atradimo rezultatas.

Franklis, kaip psichiatrijos atstovas, susitikimų su pacientų metu taikydavo logoterapijos metodą, kurio esmė – padėti žmogui susivokti gyvenimo prasmėje. Logoterapija daugiausiai dėmesio skiria ne gydymo tehcnikai, bet gydytojo ir paciento santykio kokybei. Įdomu tai, kad V. Franklis neįstato šio santykio į gydytojo ir paciento santykio rėmus, bet vadina šį susitikimą asmeniniu ir egzistenciniu. Anot V. Franklio, šio susitikimo metu gydytojo ir paciento santykis turėtų kristalizuotis į Aš ir Tu susitikimą. Todėl labai svarbu dėmesį sutelkti į patį pacientą, o ne į gydymo techniką, kad pacientas nebūtų tik mokslo objektas, kuriuo manipuliuojama skirtingoms gydymo technikoms atrasti ar jau esamas pateisinti.

Logoterapeutas turi padėti susiorientuoti žmogui prasmėje, ir šiuo atveju labai svarbu atkreipti dėmesį į žodį „susiorientuoti“. Logoterapeutas neturi primesti pacientui gyvenimo prasmės. Kadangi prasmė yra tai, ko ieškome, ji turi būti atrasta. Ir ne kieno nors kito, bet mūsų pačių. Logoterapeutas gali padėti žmogui nurodyti kryptį ar padėti pamatyti, kad jo gyvenimas turi prasmę, vadovaudamasis šiais klausimais: Jei ne aš, tai kas? Jei ne dabar, tai kada? Jei tai, ką darau, darau tik dėl savęs, kokia to prasmė? Šie klausimai itin svarbūs ir švietimo darbuotojams. V. Franklis atkreipia dėmesį, kad labai daug jaunų žmonių išgyvena egzistencinę tuštumą, ir būtina, kad mokymo įstaigos, užuot teikusios vien žinias ar kalbėdamos apie tradicijų svarbą, įsiklausytų į kartą, su kuria dirba, ir padėtų jai susiorientuoti prasmės klausimuose. Tai nėra paprasta, nes nėra tokio dalyko kaip universali gyvenimo prasmė. Tiesa, kad žmones gali vienyti tos pačios vertybės, vedančios panašaus suvokimo apie prasmę link, tačiau netgi tos pačios vertybės skirtingų žmonių gyvenimuose reikšis skirtingai, priklausomai nuo to, kokią reikšmę toms pačioms vertybėms skirtingi asmenys suteikia, atsidūrę tam tikrose situacijose, verčiami aplinkybių Tad net jei mums atrodo, kad aš ir, pavyzdžiui, mano tėvai vadovaujamės tomis pačiomis vertybėmis, tai nėra iki galo teisinga.

Vertybių reliatyvumui iliustruoti Franklis pasitelkia pavyzdį. Jis liepė visiems savo studentams žiūrėti į tą pačią koplyčią. Franklis kalbėjo studentams: „Kiekvienas iš jūsų mato koplyčią iš skirtingų perspektyvų. Kiekvieno matymo perspektyva priklauso nuo kiekvieno iš jūsų pozicijos. Jei kuris nors pasakytų, kad koplyčią mato tokią pačią, kokią ją mato kaip šalia jo stovintis draugas, pasakyčiau, kad kažkuris iš jūsų patiria haliucinaciją.“ Tiesa, nereikėtų neteisingai suprasti šios Franklio minties. Jis priduria, kad skirtingos perspektyvos nekeičia fakto, kad prieš studentus stovi koplyčia. Vadinasi, net jei ir prasmę suvokiame skirtingai, vis tiek esame vienijami supratimo, kad ji egizstuoja, kad ji turi egzistuoti. Tačiau net jei esame laisvi pasirinkti, svarbu nepamiršti, kad esame atsakingi už savo veiksmus.

Tačiau gyvenime būna situacijų, kai pasirinkimas yra labai ribotas. V. Franklis pasakoja, kad Aušvico stovykloje atsidūrusi pora pateko į situaciją, kurioje jiems teko rinktis tarp svetimavimo ir mirties. Moteris buvo priversta atsiduoti esesininkams. Nepaklusus jai grėsė mirtis. Tai buvo tikinti šeima, gyvenime besivadovaujanti Dešimt Dievo įsakymų. Tačiau vyras, puikiai suprasdamas, kad verčia žmoną nusižengti svetimavimo įsakymui, vis tiek ją pastūmėjo atsiduoti esesininkams. Kodėl? Vyras pasirinko pažeisti šį Dievo įsakymą kito įsakymo – nežudyk – kaina. Jei jis būtų atsisakęs leisti žmonai svetimauti su esesininkais, jie būtų ją nužudę. Tokiu būdu vyras būtų tapęs žmonos nužudymo bendrininku.  Žinoma, tai ekstremalus pavyzdys, tačiau jis puikiai parodo, kad kontekstas yra svarbus ne tik tekstuose. Juk jei išgirstume faktą, kad moteris svetimavo esesininkams, jos vyras tai žinojo, bet jų nesustabdė, ar reaguotume taip pat? Galbūt turėdami omeny koncentracijos stovyklos kontekstą reaguotume atlaidžiau, bet išgirdę panašius dalykus savo kasdienybėje, greičiausiai suskubtume teisti.

Pasigilinus į kai kurių situacijų kontekstą, pradedi geriau suprasti ir tai, ką A. Camus turėjo omeny rašydamas, kad nėra blogų žmonių, bet yra akimirkų, kai prarandame šviesą. Nebūtinai ekstremaliose situacijose, bet visi gyvenimuose susiduriame su šviesos praradimo ar sąmoningo jos atsižadėjimo momentais. Į galvą ateina dar vienas pavyzdys iš seno amerikečių serialo „Tvin Pyksas“, kurio didžiąją dalį užima paslaptingai nužudytos Lauros Palmer žudiko paieška. Šią bylą sprendžiantis agentas Kuperis, sapnuose kalbinamas mistinio personažo, gauna nuorodas, kurias sekdamas išsiaiškina, kad žudikas yra mistinis personažas Bobas. Bobas pasirenka skirtingus žmones – įrankius, kuriuose įsikūnydamas žudo ir skleidžia blogį. Lauros Palmer atveju Bobas buvo apsigyvenęs jos tėvo Lelando sieloje. Tad fiziškai Laurą nužudė pats jos tėvas, bet iš tiesų tai paslaptingojo Bobo darbas. Agento Kuperio kolegos sunkiai tikėdami Bobo egzistavimu, jo įsikūnijimu Lelando sieloje, Kuperio prašo įtikinamesnių įrodymų. Tuomet Kuperis paklausia: „Vadinasi, jums lengviau patikėti, kad tėtis galėjo nužudyti savo dukrą?“ Net jei fiziškai galima įrodyti, kad Lauros tėtis yra žudikas, Kuperis jo nenuteisia. Kuperis tiki, kad Lelandas paprasčiausiai tuo metu, A. Camus žodžiais kalbant, buvo praradęs šviesą, kad tai buvo ne jis, ir, glostydamas verkiančio ir besigailinčio Lauros tėvo galvą, jam sako: „Lelandai, dabar tau laikas surasti savo kelią. Tavo siela akis į akį tave pastatė prieš ryškią šviesą, ir dabar tu patirsi tikrąją jos reikšmę. Lelandai, šią akimirką pažink save ir tvirtai laikykis šios būklės. Žvelk į šviesą, Lelandai. Surask šviesą. Eik į šviesą, Lelandai. Eik į šviesą. Nebijok.“

Anot Franklio, egzistencinė tuštuma nėra gėdingas dalykas ir, beje, nereikia ieškoti egzistencinės tuštumos ir tikėjimo sąsajų. Jei žmogus yra tikintis, tai dar nereiškia, kad jį aplenks egzistencinės tuštumos patirtys, tačiau tikėjimas gali padėti ramiau į tokias situacijas reaguoti. Kartą jis sutiko sesę karmelitę, kuri sirgo depresija. Situaciją apsunkino tai, kad vienas kunigas jai pasakė, kad tikra karmelitė turi išgyventi depresiją viena, net jei ši kova truktų ilgą laiką. Anot kunigo, ji, kaip karmelitė, apskritai negali pasiduoti depresijai. Tačiau V. Franklis paprieštaravo, sakydamas, kad būtent dėl to, jog ji yra karmelitė, ji yra pajėgi prisiimti ypatingą laikyseną depresijos atžvilgiu. Ši laikysena paaiškinama pateikiant sesės karmelitės dienoraščio ištrauką: „Depresija yra mano ištikima draugė. Ji slegia mano sielą ir ją naikina. Kurgi dingo mano idealai, kur ta dieviškoji didybė ir grožis, kuriems paskyriau visą savo gyvenimą? Neliko nieko, išskyrus nuobodulį, ir aš esu jame įkalinta. Jaučiuosi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Net Dievas tyli. Todėl noriu mirti. Ir kuo greičiau. Jei neturėčiau tikėjimo, jau būčiau nutraukus savo gyvybę. Tačiau tikėjimas man padeda šitą kančią priimti kaip dovaną. Tie žmonės, kurie galvoja, kad gyvenimas turi būti karūnuotas sėkme, turėtų prisiminti vieną dalyką – prieš pradedant statyti katedrą, pirmiausia reikia iškasti pamatus. Dievas įkūrė katedrą kiekvienoje sieloje. Jis šiuo metu kasa mano katedros pamatus. Šiuo atveju man turi rūpėti tik vienas dalykas: laikytis tvirtai kaskart, kai Jo kastuvas drebina  mano katedros pamatus.“

Franklis, kalbėdamas apie nervinių ligų ir religijos santykį, ryšio tarp tikėjimo ir nervinių sutrikimų nebuvimą aiškina dar vienu pavyzdžiu. Vienas šešiasdešimtmetis į jį kreipėsi dėl to, kad buvo slegiamas haliucinacijų ir aplinkinių laikomas idiotu. Anot Franklio, iš to žmogaus buvo likę kone griuvėsiai. Ligonio sesė Frankliui pasakojo, kad jos brolis visą gyvenimą buvo kamuojamas nervinių sutrikimų. Jis norėjo tapti kunigu, tačiau dėl ligos vienintelis jam tekęs džiaugsmas buvo dainavimas chore. Anot sesės, dainavimas chore yra vienintelė situacija, kurioje jos brolis sugeba valdyti nervinius sutrikimus ir, beje, tais momentais būna nepaprastai laimingas. V. Franklį, kaip psichiatrą, sudomino ir nustebino šis fenomenas. V. Franklis, siekdamas suprasti, kaip šitai nutinka, paklausė ligonio: „Dėl kokios priežasties tu dainuoji chore?“ Ligonis atsakė: „Darau tai dėl Dievo.“ Kitais žodžiais tariant – dainuoju, kad patikčiau Dievui. Apibendrindamas šį pavyzdį, V. Franklis teigia, kad net nerviniai sutrikimai negali išjudinti tikėjimo ir atvirkščiai – tikėjimas padeda nebūtinai įveikti, bet ramiau priimti psichologiškai varginančią būseną.

Tiesa, kad tikintiesiems yra lengviau išgyventi sunkumus, nes jie jau gyvena prasmės perspektyvoje. Net jei nepavyksta savęs realizuoti taip, kaip norisi, ar griūna santykiai su žmonėmis, juos lydi viltis ir žinojimas, kad jei ne čia, tai po mirties bus atlyginta. Tačiau Franklis ne veltui kalbėjo apie tai, kad tie, kurie dirba su jaunais žmonėmis, turi ieškoti alternatyvų, kaip kalbėtis su jais prasmės klausimais. Tiesa, kad mums, tikintiesiems, atrodo svarbu nukreipti netikintįjį tikėjimo link, tačiau jeigu netikinčiam žmogui sakysi „laikykis Dievo įsakymų“, vargu, ar tai ką nors pakeis. Jei primetimo būdu netikinčiam žmogui kalbi apie Dievą, dažniausiai jis užsiblokuoja ir nebenori klausytis. Tačiau įmanoma atrasti kitų būdų, kuriais galima padėti ir vienas iš jų, kurį naudojo Franklis logoterapijos metu – klausinėjimas ir išklausymas. Kai klausi ir klausaisi žmogaus, nebandydamas primesti savo pažiūrų, žmogus tau, nors iš tiesų pirmiausiai sau, atsako, kur jis yra ir kur eina. Pavyzdžiui, V. Franklis turėjo pacientę, Dailės akademijos studentę, kuri nebematė prasmės savo kūryboje. V. Franklis klausė jos tokių klausimų, kurie padėjo merginai atgauti prarastą savivertę ir vėl imtis tapybos. Kitais žodžiais tariant, jis padėjo merginai patikėti tuo, kuo ji iš tiesų visą laiką tikėjo – kad ji unikali, kad net jei yra daugybė kūrėjų, jos kūrinių niekas negali pakartoti. Tačiau, pavyzdžiui, kalbėdamas su egzistencinę tuštumą išgyvenančiais tikinčiaisiais, V. Franklis bando jiems padėti iš naujo patikėti gyvenimo prasme iš tikėjimo į Dievą perspektyvos.

Metus praleidau Prancūzijoje. Kadangi tuo metu, kai vykdavo tikinčiųjų grupių susitikimai, dirbdavau, neteko susipažinti su tikinčiu jaunimu, todėl daug laiko leisdavau su žmonėmis, kurių pažiūros visiškai priešiškos manosioms. Pamačiau, kad tai yra visai kitas pasaulis ir kad tai mano pasirinkimas – užtrenkti duris arba žengti pro jas. Niekada nemėgau statyti sienų, todėl pasirinkau būti šių žmonių draugijoje. Būdavo akimirkų, kad nesusikalbame, ir ne tik dėl kalbos. Būdavo akimirkų, kad ir aš juos, ir jie mane stebindavo. Žinoma, kad daug paprasčiau būtų buvę leisti vakarus tikinčiųjų bendruomenėse, bet, kita vertus, supratau, kad mano gyvenimą daro gražų tai, kad atsisakau kelti sąlygą sutiktiems žmonėms – arba tu tiki į Dievą, arba nesi mano draugas. Atvirkščiai – aš tikiu, todėl būsiu tavo drauge. Ir kai žmonės man šypsojosi, sakydami, kad atnešiau šviesos į jų gyvenimus, supratau, kad tai yra tiek daug, kad taip ir turi būti gyvenime. Pabaigai pateiksiu dar vieną Franklio minėtą pavyzdį, kuriuo parodo, kad kiekvienas mūsų empatijos ir kantrybės lydimas gestas gali kitam reikšti labai daug.

Kartą, trečią valandą ryto, V. Frankliui paskambino viena pacientė, kuri norėjo nusižudyti, bet prieš tai jai rūpėjo išgirsti, ką gydytojas galvoja apie tokį sprendimą. V. Franklis kalbėjosi su ja pusvalandį. Galų gale moteris persigalvojo ir susitarė atvažiuoti su juo susitikti. Jiems susitikus, moteris prisipažino, kad nė vienas V. Franklio argumentas prieš savižudybę jai neatrodė pakankamai įtikinamas, kad pakeistų jos sprendimą. Tai, kas ją įtikino vis dėlto nenusižudyti, buvo pats faktas, kad, štai, vidury nakties atsirado žmogus, kuris, užuot supykęs ant moters dėl vėlyvo skambučio, sutiko su ja pasikalbėti. Faktas, kad ji gyvena pasaulyje, kuriame gali nutikti tokie dalykai,  atgaivino moters norą jame pasilikti.

Nebūtinai pamesta šviesa yra prarasta – gal pasislėpus, gal pasiklydus ir laukianti momento, kol ja įtikėsime ir leisimės būti jos surasti. Ir kas jei ne aš, kada, jei ne dabar, padėsiu šalia esančiam mus vėl ir vėl mus surandančia šviesa patikėti?

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *