XX amžius Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, paženklintas daugelio tvirtų tikėjimo liudytojų kankinystės. Ypač ryškia šviesa spindi Kaišiadorių vyskupijos ganytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Prelato Stanislovo Kiškio prašymu 1989 m. Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis ėmėsi iniciatyvos pradėti arkivyskupo T. Matulionio pripažinimo šventuoju procesą. Per 1990–2008 m. laikotarpį Dievo tarno T. Matulionio Kaišiadorių vyskupijos beatifikacijos bylos komisija surinko dokumentus, apklausė liudytojus ir istoriškai bei teologiškai įvertino arkivyskupo asmens šventumą, istorines kankinystės aplinkybes.

Peterburgo kunigų seminarijos klierikas, apie 1895 m.

2008 m. gegužės 1 d. Kaišiadoryse buvo užbaigtas beatifikacijos procesas vyskupijos lygmeniu. Šventumo bylos tyrime prasidėjo lemiamoji fazė, kai buvo rengiamas „Positio“ dokumentas. Šioje virš 800 puslapių italų kalba publikuotoje knygoje yra moksliškai pagrįstai pateikiami garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės faktai, jo gyvenimo šventumo ženklai.

2016 m. gruodžio 1 d. Popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. 2017 m. birželio 25-oji Lietuvos tikintiesiems buvo neeilinė diena, nes pirmą kartą mūsų tautos istorijoje vyko beatifikacijos iškilmė: Vilniuje palaimintuoju buvo paskelbtas garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jis šventuoju Dievo akyse visada buvo ir yra, tačiau Bažnyčia, paskelbdama palaimintuoju pripažįsta, jog palaimintasis realiai gali kiekvienam tikinčiajam, kuris į jį kreipiasi vargų ištiktas, padėti.

Biografijos štrichai

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. Kudoriškių vienkiemyje, Alantos valsčiuje. Anksti neteko mamos. Mokėsi Antalieptės mokykloje, Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) kunigų seminarijoje. Po kunigystės šventimų (1900 m.) darbavosi Varaklianų, Bikavos parapijose (Latvija). Į aktyvų ir tikinčiųjų mylimą sielovadininką carinės Rusijos policijos pareigūnai atkreipia dėmesį 1909-aisiais. Po metų jį nubaudžia už sergančio kūdikio pakrikštijimą; bausmę turi atlikti vienuolyne Petrapilyje. Jaunas kunigas pagelbsti didžiausios Šv. Kotrynos katalikų parapijos sielovadoje. Jo sugebėjimai greitai buvo pastebėti. Kun. Teofiliui pavedama Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Petrapilyje statyba. Nutolusi nuo miesto centro darbininkų parapija išgyveno nelengvus kūrimosi rūpesčius, tačiau darbštaus ir atsidavusio Bažnyčios tarnybai klebono pastangų dėka iškyla nauja neogotikinė šventovė.

Po revoliucijos į valdžią atėję bolševikai ima visaip trukdyti pastoracinei veiklai. Naujieji „ponai draugai“ panoro nacionalizuoti Bažnyčios pastatus ir liturginius indus.

Tarp benediktinių

Kun. Teofilius drauge su Pet­ra­pi­lio kunigais ryžtingai priešinosi naujiems valdžios potvarkiams ir dėl to nuteisiamas trejiems metams laisvės atėmimo (1923 m.). Šį baudžiamąjį procesą plačiai aprašė komunistų spauda, mat norėta pamokyti nepaklusnius dvasininkus. Iškalėjęs dvejus metus Maskvos Butyrkų kalėjime, 1925 m. kun. Teofilius grįžo į Jėzaus Širdies parapiją.

Bažnyčia Rusijoje bolševikų vis stipriau spaudžiama, todėl siekiama sunkiomis sąlygomis išlaikyti jos hierarchinę struktūrą. 1929 m. vasario 9 d. Leningrade vyskupas A. Maleckis kun. Teofilių slapta konsekruoja vyskupu. Naujasis vyskupas pasirenka šūkį: „Per crucem ad astra“ (Per kryžių į žvaigždes), kuris tapo jo gyvenimo programa. Tų pačių metų rudenį vysk. Matulionis suimamas, vienuolika mėnesių tardomas ir be teismo ištremiamas dešimčiai metų į Solovkų priverstinių darbų stovyklą.

Viešnagės Amerikoje metu, 1935 m.

Kaliniai kasdien ant savo pečių iš miško privalėjo ištempti į kelią apie 12 kubinių metrų malkų. Sunkus medkirčio darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto Teofiliaus sveikatą. Lageryje vyskupas su kitais kunigais susibūrė į kunigų bendriją, kuri net ir tokiomis sąlygomis rūpinosi šv. Mišių aukojimu, teikė patarnavimus kaliniams. Apie tai sužinojus lagerio vadovybei, T. Matulionis pakartotinai teisiamas ir pervežamas į Leningrado kalėjimo baudžiamąjį izoliatorių.

Ši vyskupo kankinystė tikriausiai būtų pasibaigusi taip, kaip ir daugeliui kalinių, jeigu ne 1933 m. įvykęs pasikeitimas politiniais kaliniais tarp Rusijos ir Lietuvos valstybių. Be vyskupo, dar devyniems lietuviams kunigams ir trims pasauliečiams nušvito viltis išgyventi. Suvargę dvasininkai džiaugsmingai sutikti prie Latvijos pasienio, o Matulioniui Rygos vyskupas J. Rancans uždėjo pijusę ant galvos ir pirmą kartą viešai pavadino vyskupu. Tai pamatę kunigai nustebo, nes nežinojo tarp jų buvus vyskupą.

Vyskupas Teofilius giminės susitikimo metu, 1936 m.

Ištrūkęs iš pragariško kalėjimo vysk. Matulionis kviečiamas supažindinti pasaulį su komunizmu „iš vidaus“. Pirmiausia aplanko popiežių Pijų XI. Kai vyskupas priklaupė prieš popiežių ir paprašė palaiminimo, Šventasis Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“ Tik palaiminęs popiežių, Matulionis gavo jo palaiminimą. Pijus XI vienai jį aplankiusiai lietuvių grupei pakylėtai kalbėjo apie vyskupo Matulionio didvyriškumą, pavadindamas jį visos lietuvių tautos garbe.

1934 m. vyskupas Teofilius, lankydamasis Amerikoje pas tenykščius lietuvius, daugelyje susitikimų kalbėjo apie krikščionių persekiojimus Rusijoje. Jo pasakojimuose atsispindėjo užuojauta rusų liaudžiai, o areštus, kratas, naktinius tardymus ir kalinių vargą prisiminė su atlaidžiu šypsniu. Jis džiaugėsi net ir tarp komunistų radęs gerų ir jautrių žmonių. Grįždamas iš Amerikos apsilankė Šventojoje Žemėje. Čia padėkojo Dievui už siųstus išbandymus ir prašė duoti ištvermės ateityje. Tai buvo vysk. Teofiliaus dvasinė žemiškosios piligrimystės viršūnė. Melsdamasis prie tuščio Kristaus kapo jis sustiprino savo krikščionišką viltį ir atnaujino pasiryžimą sekti Kristumi ne tik džiaugsme, bet ir kančioje.

1936 m. vyskupas Matulionis apsigyveno Kaune, benediktinių vienuolyne. Dirbo Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi, talkino Kauno arkivyskupui pastoracijos darbuose, kurį laiką ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas.

Kauno arkivyskupijos vizitacijos metu, 1937 m.

1938 m., grįžus iš tarptautinio Eucharistinio kongreso Budapešte ir švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, jam kilo sumanymas Kaune įkurti nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Šis pastoracinis rūpestis, paskatintas Europoje prasidedančios maldingos tradicijos, tapo pirmuoju tokiu įvykiu Katalikų Bažnyčios gyvenime Lietuvoje. Kad šventovė tam būtų tinkamai įrengta, prireikė poros metų darbo. Pasitelkus dailininką L. Truikį, jos interjeras įgijo iki šiol išlikusią išvaizdą.

Prasidėjusi rusų, o vėliau vokiečių okupacija neleido iki galo išskleisti ganytojiškos veiklos. Mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai, į jo vietą 1943 m. paskiriamas Teofilius Matulionis. Sunkūs karo metai ir ypač komunistų siautėjimas pokaryje neišgąsdino vyskupo, gerai žinojusio apie jų veiklos brutalumą ir jiems nenuolaidžiavusio. Ganytojiškuose raštuose bei aplinkraščiuose kunigams vyskupas aiškino apie bažnyčių uždarymo ir koplyčių naikinimo neteisėtumą, tikinčiųjų teisių suvaržymą ir panašiai.

Tremtyje Mordovijos lageryje, 1955 m.

Tokios laikysenos komunistų valdžia negalėjo ilgai pakęsti. 1946 m. Kaišiadorių vyskupas suimamas ir nuteisiamas septyneriems metams laisvės atėmimo. Didžiąją bausmės dalį atliko Vladimiro griežtojo režimo kalėjime, kuriame kankiniu mirė vyskupas Mečislovas Reinys.

Paskutinį įkalinimo mėnesį vyskupas Matulionis perkeliamas į vienutę, kur sunkiai pasiligoja. Visiškai išsekęs jis išvežamas iš lagerio ir uždaromas invalidų namuose Mordovijoje. Tik 1956-aisiais jam leidžiama grįžti į Lietuvą.

Tėvynėje apsigyvena pas Birštono parapijos kleboną, artimą bičiulį ir pagalbininką kun. J. Jonį. Po metų iš valdytojo kanauninko J. Stankevičiaus perima Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Birštone vyskupas Teofilius savo įpėdiniu pasirenka ir 1957 m., per šv. Kalėdas, slapta pašventina vyskupu Vincentą Sladkevičių. Tačiau sovietų valdžia nė vienam iš jų neleido eiti savo pareigų vyskupijoje. Matulionis ištremiamas į Šeduvą, o Sladkevičius į Nemunėlio Radviliškį.

1962 m. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ Teofiliui Matulioniui suteikė arkivyskupo titulą. Tačiau ir tai nepadėjo jam grįžti į savo vyskupiją. Savo žemišką kelionę Teofilius Matulionis baigia Šeduvoje 1962 m. rugpjūčio 20 dieną. Sovietų valdžia iki pat paskutinio atodūsio nepaliko jo ramybėje. Vysk. Teofiliaus kambaryje buvo slaptai įmontuota aparatūra klausytis pokalbių, nuolat buvo atliekamos kratos. Paskutinė iš jų vyko kelios dienos prieš vyskupo mirtį. Labai tikėtina, kad saugumiečių elgesys ir vyskupui jų sušvirkšti vaistai, jog šis netrukdytų jiems viską jaukti, buvo paskutinis smūgis silpstančiai jo sveikatai.

Palaidotas Teofilius Matulionis Kaišiadorių katedros kriptoje, greta kito Kaišiadorių vyskupo – J. Kuktos.

Pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai

Peržvelgus ilgą, beveik devyniasdešimties metų, ir sunkių išmėginimų kupiną Dievo tarno gyvenimo kelionę, nejučia kyla klausimas, iš kur tiek stiprybės, padėjusios jam išlikti gyvu Bažnyčios apaštalu? Dažnai sakoma, kad tai lemia prigimtiniai žmogaus būdo bruožai, tačiau šį kartą norisi pabrėžti gilaus ir gyvo tikėjimo praktikos reikšmę, tiksliau – vyskupo Teofiliaus pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai.

Rankraštinė vysk. Teofilio maldaknygė

Jam šis pamaldumas buvo išugdytas šeimoje dar vaikystėje. Su dėkingumu Teofilius prisimindavo, kaip jo motina, jausdama, jog artinasi mirtis, pavedė tris savo sūnus Švč. Jėzaus Širdies globai. Vyskupas tvirtino, kad šią globą akivaizdžiai jautė per visus išbandymus.

Sugrįžęs iš Rusijos vyskupas Matulionis laikraštyje „Žvaigždė“ ragina Lietuvoje plėsti pamaldumą Jėzaus Širdžiai, kviesdamas kitų Europos valstybių pavyzdžiu visai mūsų šaliai pasiaukoti Išganytojo Širdies globai. Šis kvietimas buvo įgyvendintas 1934 m., pirmame Lietuvoje Eucharistiniame kongrese.

1943 m. pirmajame pastoraciniame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems vyskupas Matulionis primena tautos pasiaukojimą Švč. Jėzaus Širdžiai ir iškelia pasitikėjimo Dievu bei maldos svarbą: „Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.“ Tų pačių metų gruodžio 9 d. ganytojiškame laiške jis rašo: „Nuo pasiaukojimo dienos mūsų valstybė yra Geriausios Jėzaus Širdies nuosavybė: mes visi esame Jo, o Jis – mūsų. Iki šiam laikui Lietuva buvo vadinama „Marijos žeme“, nuo 1934 m. liepos 1 d. mes galime vadintis ir „Jėzaus Širdies tauta“. Šis maldingumas vyskupo vadinamas šiuolaikiška tvirto tikėjimo, prisirišimo prie Jėzaus išraiška.

Teksto autorė yra teologijos mokslų daktarė, Birštono sakralinio muziejaus vadovė. Jos disertacija buvo skirta arkivyskupui Teofiliui Matulioniui.

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Birštono sakralinio muziejaus archyvo

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.