Kviečiame skaityti vieną pasaką iš neseniai pasirodžiusios Peterio Bichselio knygos lietuvių kalbai. Tai vienas garsiausių Šveicarijos rašytojų, laikomas trumposios prozos meistru. Apdovanotas daugeliu literatūros premijų, populiarus skilčių įvairiuose savaitraščiuose autorius. 1969 m. išleistos „Vaikiškos istorijos“ jau po metų pelnė autoriui Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premiją. Tai viena populiariausių ir dažniausiai į kitas kalbas verčiamų šveicarų autorių knygų. Kūrinio fragmentai įtraukiami į mokyklines programas ir analizuojami pamokose. „Vaikiškos istorijos“ priskirtinos nonsenso žanrui ir gretinamos su tokiais kūriniais kaip A. A. Milno „Mikė Pūkuotukas“ ar D. Biseto „Aukštyn kojom“.

„Vaikiškos istorijos“ – tai septyni filosofiniai pasakojimai dideliems ir mažiems vaikams, skaitytojams, kurie nenustojo klausti: „Kas būtų, jeigu..?“

Daugiau apie knygą skaitykite ČIA, na,  dabar – kviečiam panerti į vieną istoriją.

STALAS YRA STALAS

Noriu papasakoti apie vieną senyvą vyrą, apie vyrą, nebepratariantį nė žodžio; jo veidas suvargęs, pernelyg suvargęs, kad šypsotųsi, ir pernelyg suvargęs, kad būtų piktas. Žmogus gyvena nedideliame miestelyje, gatvės gale arba netoli kryžkelės. Neverta jo plačiau aprašinėti, nes beveik niekuo nesiskiria nuo aplinkinių. Dėvi pilką skrybėlę, mūvi pilkas kelnes, vilki pilką švarką, o žiemą pilką ilgą apsiaustą, jo kaklas plonas, kaklo oda plona ir raukšlėta, balta marškinių apykaklė kaklui gerokai per plati. Senukas turi kambarį viršutiniame namo aukšte, galbūt buvo vedęs ir turėjo vaikų, galbūt anksčiau gyveno kitame mieste. Jis tikrai kitados buvo vaikas, tačiau tai buvo tais laikais, kai vaikai buvo rengiami kaip suaugusieji. Tokių pamatysi močiutės nuotraukų albume. Jo kambaryje dvi kėdės, stalas, kilimas, lova ir spinta. Ant nedidelio staliuko žadintuvas, greta jo guli seni laikraščiai ir nuotraukų albumas, ant sienos kabo veidrodis ir paveikslas.

Senukas išeidavo pasivaikščioti rytais ir popietėmis, persimesdavo keletu žodžių su kaimynu, o vakarais sėdėdavo prie savo stalo. Visuomet tas pats, net ir sekmadieniais.

O sėdėdamas prie stalo jis girdėdavo, kaip tiksi žadintuvas, visuomet tiksi žadintuvas.

Tačiau kartą išaušo ypatinga diena, saulėta, ne per karšta, ne per šalta, su paukščių čiulbesiu, su draugiškais žmonėmis, su žaidžiančiais vaikais – o ypatinga tuo, kad visa tai vyriškiui staiga ėmė patikti.

Jis šyptelėjo.

„Dabar viskas pasikeis“, – pagalvojo jis. Atsisegė viršutinę marškinių sagą, pasiėmė į rankas skrybėlę, paspartino žingsnį, netgi paspyruokliavo eidamas ir džiaugėsi.

Grįžo į savo gatvę, linktelėjo vaikams, prisiartino prie namo, užkopė laiptais, išsiėmė iš krepšio raktą ir atsirakino savo kambarį. Bet kambaryje viskas buvo po senovei – stalas, dvi kėdės, lova.

Atsisėdęs vėl išgirdo tiksint žadintuvą, ir džiaugsmas išblėso, nes niekas nesikeitė. Ir žmogus baisiai įtūžo. Matė veidrodyje, kaip kaista jo veidai, matė, kaip primerkė akis; paskui sugniaužė plaštakas į kumščius, pakėlė juos ir trenkė per stalą pirmiausia vieną smūgį, paskui dar vieną, o paskui ėmė trankyti stalviršį ir rėkdamas kartojo:

– Turi kas nors pasikeisti!

Ir nebegirdėjo žadintuvo. Paskui įskaudo rankas, balsas pradingo, ir senukas vėl išgirdo žadintuvą, bet niekas nepasikeitė.

– Vis tas pats stalas, – pasakė žmogus, – tos pačios kėdės, lova, paveikslas. Ir apie stalą sakau – stalas, apie paveikslą – paveikslas, lova vadinasi lova, o kėdę vadina kėde. Kodėl visa tai?

Prancūzai apie lovą sako „li“, stalą vadina „tabl“, o paveikslą – „tablo“, kėdę – „šez“, ir jie vieni kitus supranta. „Kodėl lova nesivadina paveikslu?“, – pagalvojo žmogus ir šyptelėjo, paskui nusijuokė, juokėsi, kol kaimynai ėmė belsti į sieną ir šaukti „ramiau!“.

– Dabar viskas pasikeis, – šūktelėjo jis, ir nuo šiol lovą ėmė vadinti paveikslu.

– Esu pavargęs, noriu į paveikslą, – sakė jis, ir rytais dažnai likdavo tysoti paveiksle ir svarstydavo, kaipgi dabar nori vadinti kėdę, ir pavadino kėdę žadintuvu. Retsykiais jau ėmė sapnuoti naująja kalba, o tada išvertė į savo kalbą mokyklos laikų daineles, ir tyliai jas sau dainuodavo. Taigi senukas atsikėlė, apsirengė, atsisėdo ant žadintuvo ir pasirėmė rankomis į stalą. Bet stalas nebesivadino stalas, dabar jis vadinosi kilimas. Taigi rytais vyras pakildavo iš paveikslo, apsirengdavo, atsisėsdavo prie kilimo ant žadintuvo ir toliau svarstydavo, kaip ką galėtų vadinti.

Lovą pavadino paveikslu.

Stalą pavadino kilimu.

Kėdę pavadino žadintuvu.

Laikraštį pavadino lova.

Veidrodį pavadino kėde.

Žadintuvą pavadino nuotraukų albumu.

Spintą pavadino laikraščiu.

Paveikslą pavadino stalu.

O nuotraukų albumą pavadino veidrodžiu.

Taigi:

Rytais senukas ilgai tysodavo paveiksle, devintą suskambėdavo nuotraukų albumas, vyras atsikeldavo ir stodavosi ant spintos, kad pėdos nešaltų, tuomet iš laikraščio pasiimdavo drabužius, apsirengdavo juos, pažvelgdavo į kėdę ant sienos, sėsdavosi ant žadintuvo prie kilimo ir versdavo veidrodį, kol rasdavo savo mamos stalą.

Senukui tai pasirodė linksma, tad jis taip žaisdavo visą dieną, vis kalė naujus žodžius. Dabar viskas buvo pervardinta: jis nebebuvo vyras, o pėda, o pėda dabar buvo rytas, o rytas buvo vyras.

Taigi dabar galit pasakojimą toliau rašyti patys. Ir galit patys, kaip tai darė senukas, keisti ir kitus žodžius: skambėti yra statyti, šalti yra žvelgti, gulėti yra skambėti, stovėti yra šalti, statyti yra vartyti.

Taigi tada išeina:

Vyrais likdavo sena pėda ilgai skambėti atvaizde, devintą statydavo nuotraukų albumas, pėda atsišaldavo ir išsivartydavo ant spintos, kad nežiūrėtų į rytą.

Senukas nusipirko mėlyną mokyklinį sąsiuvinį ir pilną prirašė naujų žodžių, ir tiek turėjo darbo, kad retai tepasirodydavo gatvėje.

Tuomet jis išmoko visų daiktų naujus pavadinimus ir vis labiau užmiršdavo tikruosius. Dabar jis turėjo naują kalbą, priklausančią vien jam.

Tačiau netrukus ir vertimas ėmė eitis sunkiai, senukas beveik pamiršo savo senąją kalbą, ir teko ieškotis tikrųjų žodžių mėlynajame sąsiuvinyje. Ir jam pasidarė baisu kalbėtis su žmonėmis. Tekdavo ilgai galvoti, kaipgi žmonės vadina daiktus.

Jo paveikslą žmonės vadina lova.

Jo kilimą žmonės vadina stalu.

Jo žadintuvą žmonės vadina kėde.

Jo lovą žmonės vadina laikraščiu.

Jo kėdę žmonės vadina veidrodžiu.

Jo nuotraukų albumą žmonės vadina žadintuvu.

Jo laikraštį žmonės vadina spinta.

Jo spintą žmonės vadina kilimu.

Jo veidrodį žmonės vadina nuotraukų albumu.

Jo stalą žmonės vadina paveikslu.

Ir galiausiai žmogus prapliupdavo juoku išgirdęs, kaip kalba žmonės. Juokdavosi išgirdęs, kaip kas nors klausia: „Ar ryt irgi eisite į futbolą?“ arba jeigu kas sakydavo: „Lyja jau antras mėnuo.“ Arba jei kas tardavo: „Turiu dėdę Amerikoje.“ Juokdavosi, nes viso to nesuprato.

Tačiau tai nėra linksma istorija. Ji liūdnai prasidėjo ir liūdnai baigsis.

Senukas pilku paltu nebegalėjo suprasti žmonių, bet tai dar ne viskas.

Daug blogiau, kad jie nebegalėjo jo suprasti. Ir todėl jis nustojo kalbėti. Jis tylėjo, kalbėjosi tik su savim pačiu, ir netgi nebesisveikino.

Publikuojama leidėjams leidus