Po atostogų užpuola klausimai „kaip sekasi?“, visi laukia įspūdžių ir rungtyniauja, kurio nuotykiai spalvingesni, įdomesni, kuriam labiau pasisekė. Net tą laiką praleidus prie darbų, vis tiek šioks toks spaudimas jaučiamas, kad reiktų paatostogauti, pasidalinti bent pora nuotraukų paplūdimyje, žolės žalume ar kažkur egzotiškiau. Ir po laisvadienių tie „kaip gyveni?“ padažnėja dar labiau, net iš tolimesnių kolegų ar bendrakeleivių, kurie įprastai tuo tikrai nesidomėtų.
Tada atliekame pagal visas etiketo taisykles surepetuotus veiksmus – padėkojame, pasakome, kad gerai, galbūt pridedame kokią abstrakčią informaciją, kaip kad „teko keliauti“ ar „pailsėjau“ ir perleidžiame mandagumo frazę atgal, tartum ji būtų bumerangas. Visi tie nevaisingi pokalbiai mūsų nesuartina, bet panaikina spaudimą iš aplinkos, kad turėtume labiau vieni kitais domėtis ar bendrauti, socializuotis. Varnele darbų sąraše pažymime „domėtis aplinkiniais“ punktelį, pasijaučiame savimi patenkinti, altruistiški ir dvasiškai augantys. Nes pagaliau nusikratėme vienos iš pareigų, kaip kad neišplautų indų.
Tik kartais juk sekasi ne visai pagal griežtai apibrėžtas taisykles. Juk gali sėdėti apsikrovęs popieriais, knygomis visą laiką ir jaustis tikrai gerai ir darantis būtent tai, ką nori. O gali nuvykti ir fotografuotis prie Gizos piramidžių ir jausti tokią tuštumą viduje, apie kurią niekas net neįtaria. Nes „kaip sekasi?“ nėra visai tolygus „kaip jautiesi?“. Kartais tave išmeta iš darbo ir pajauti tokią vidinę laisvę, tarsi pagaliau būtum išlindęs į šviesą iš platoniškos olos kalėjimo. Arba gauni paaukštinimą, susituoki ar laimi loterijoje – bet vidiniai drakonai spjaudosi ugnimi ir nebyliai klyki iš skausmo.
Ta siekiamybė dažniausiai ir būna, kad sektųsi išoriškai, o ne vidiniuose plotuose. Tartum būtum vien dėl kitų, dėl savo įvaizdžio. Kiti bus patenkinti, kai tau seksis, o sėkmė atrodo tokia apibrėžta ir aiški, apipinta tam tikrais titulais, postais, pinigų ryšulėliais, reputacija, fiziniu grožiu, pripažinimu ar turimais mylimaisiais, gerbėjais, pavydinčiais… Nes reikia to norėti ir daryti viską, kad prie to artėtum. Nes taip atrodo sėkmingas žmogus. Nelabai kam rūpi, ar jis laimingas. Niekas neklausia, kaip sėkmingas žmogus jaučiasi. O jei palenkęs sėkmę savon pusėn nesugebi ja džiaugtis – esi nedėkingas, išlepęs ir nevertinantis turimo turto. Prisipažinti, kad blogai jautiesi, kai turi išoriškai daug, yra labai gėdingas visuomenės akimis aktas, kurio reiktų vengti visomis išgalėmis. Nebent turint omenyje smulkias išimtis, kaip kad „turtuoliai irgi verkia“, kurios naudojamos žiniasklaidoje ar rinkodaros triukuose, kad mažiau turintys pasijaustų geriau ir galėtų pasidžiaugti svetimom nelaimėm.
Kartais žmonės slepiasi po tokiomis kaukėmis, manydami, kad verta aukoti savo laimę vardan kitų džiaugsmo, pritarimo ir ramybės. Nes gerai, kai pavyksta būti tokiu, kokio tavęs kitiems reikia. Bet dalis tai daro ir visai nesąmoningai – pasiekia labai daug ir sėdi ant skardžio susiėmę už galvos, nesuprasdami, kodėl nuo visko šitaip bloga. Jie mano, kad tai jie yra brokuoti, ydingi ar tiesiog jiems nelemta būti laimingiems. Nes laimė – tai fiksuotas tikslas, kurį pasiekti reikia taikant vieną konkrečią formulę. Ir nekvestionuojama, ar ji tikrai visada veikia.
„Kaip sekasi?“ – tas klausimas taip erzina, kad formaliai kažką numykti yra paprasta. Bet po to kažkaip pasidaro taip negera ir pasijauti kaip turintis kažkokią gėdingą paslaptį, kurios niekam negali išduoti…
Pagalvojus, juk gražu, kad dar klausia išvis. Kartais matom nuotraukas, visokius kuriamus žmogaus įvaizdžius, tad matome puikiai žinantys, kaip jam sekasi. Juk būna – sutinki seniai matytą ir gauni „bet wow, kaip tau puikiai einasi, ką tu..“. Koks skirtumas, kad metus nekalbėjot, o tik spaudinėjot „patinka“ viena po kitos nuotraukomis. Tad gal dar gražu, kad paklausia.
Bet norisi kartais pasakyti „žinai, nelabai gerai“. Ne tam, kad pasiskųstume ar sutrikdytume, bet tiesiog nuoširdžiai pasakyti, kaip jautiesi. Galbūt tikrai ne su visais norėsis tą etiketo maketą laužyti, gal ne su visais ir reiktų.
Bet yra žmonių, kurie vertins tą tikrą atsakymą. Galbūt net tie žodžiai jiems sugriaus popierines sienas ir parodys, kad įmanomi kiti variantai. Kad brokas ne juose, o taisyklėse.
Atrodo, kad nuolatos kartoji vieną ir tą patį – kalbėkitės! Dėl savęs ir kitų. Nes esam paslaptys, kurios dažnai rodo vieną pusę, o išgyvena kitą. Ir sveika susimąstyti, ar tikrai visi tie spindintys veidai tokie besimaudantys laimės šaltiniuose. Dažnai žmonės, kuriems reikia pagalbos, atrodo kaip tie, kuriems jos visai nereikia.
Suprantama, kad negali per vieną dieną pasiversti sielų chirurgu ar užsiimti visų artimųjų emocine ekologija. Bet tas mažas „kaip jautiesi?“, po jo sekantis „kaip iš tikrųjų?“ ir laukimas ne kuo įdomesnės istorijos, o nuoširdaus pasidalijimo yra labai reikšmingas. Toks klausimas svarbus ne tik adresuojant jį esančiam šalia, bet ir sau pačiam.
Kai nutinka tragedija – tarkim, žmogus „netikėtai“ nutraukia savo gyvybę – visi skausmingai ieškome ženklų, kurie pasirodo labai ryškūs, vis kartojame, kiek daug galėjome padaryti, pakoreguoti situaciją, padėti. Ir galbūt tokiu atveju tie klausimai prasmės jau nebeturi, kadangi nesugrąžins to, kuris jau išėjo amžiams. Bet tie klausimai nėra bereikšmiai iš esmės, nes būtent jie gali padėti mums išmokti pastebėti vis dar esančius šalia ir bandyti imtis veiksmų, kol galime. Kartais taip širstame ant savęs, kad kažko nepadarėme, kad apimti pykčio nepastebime, jog galėtume, pasimokę iš klaidų, dabar elgtis kitaip ir daryti, ką reikia, santykyje su kitu žmogumi, kuriam tai reikalinga.
Žurnalas „Ateitis“
