Gerasis tėvas
1958 metų spalio 28 dieną Šv. Petro aikštėje susirinkusi minia išvydo naują popiežių – Joną XXIII. Pirmą kartą istorijoje popiežiaus kalbą išgirdo ir milijonai televizijos žiūrovų. Naujajam popiežiui buvo septyniasdešimt septyneri, jis kilęs iš kaimo, mėgo skaniai pavalgyti ir surūkyti cigaretę ar cigarą. Jono XXIII išvaizda, bendravimo būdas, aplinkinius net trikdantis paprastumas – visa tai buvo didžiulis kontrastas, lyginant su jo pirmtaku, kurio ilgas pontifikatas sukūrė asketiško, griežto, pagarbų atstumą nuo visų išlaikančio popiežiaus vaizdą.
Teigiama, kad kai būsimas popiežius kardinolas Angelo Roncalli konklavos metu pirmą kartą išgirdo, kad yra vienas iš favoritų, nuoširdžiai apstulbo ir teištarė: „Atsikvošėkite, esu jau senas ir iš kaimo kilęs kunigas, kuris tesvajoja dirbti parapijoje.“ Tai nebuvo dirbtinis kuklumas, kuris neretai ribojasi su puikybe. Kai kardinolas įsitikino, kad iš tiesų netrukus jam bus pasiūlyta tapti popiežiumi, Roncalli paniro maldon ir po jos tvirtu balsu pareiškė, kad, nors puikiai žino savo trūkumus ir tai, jog nėra vertas popiežiaus vardo, tačiau gerbia brolių kardinolų sprendimą ir yra pasiryžęs prisiimti atsakomybę. „Esu pasiruošęs išgerti iki dugno man skirtą kančios taurę ir kantriai nešti man uždedamą kryžių“ – sakė naujai išrinktas popiežius.
Jono XXIII nuoširdumas ir paprastumas užkariavo žmonių širdis ir labai greitai jis buvo pramintas geruoju tėvu. Būtent šis popiežius ir savo įpėdiniams parodė pavyzdį, jog keliauti pas žmones dera ne tik su enciklikomis ir bulėmis, bet svarbu fiziškai išsiveržti iš elitinės Vatikano aplinkos ir kalbėti su paprastais miestelėnais.
Popiežiaus „pokštas“
Jono XXIII pontifikatas tęsėsi 1680 dienų, tačiau jos labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Žurnalistai graibste graibstė jo sąmojingus posakius (pavyzdžiui, naujas popiežius paskelbė, kad pirmasis jo nurodymas bus pakelti atlyginimą popiežiaus neštuvų nešėjams, nes dabar jiems teks tampyti kelis kartus sunkesnę naštą nei popiežius Pijus XII), apie jį su meile buvo kuriami anekdotai. Šis popiežius viską, prie ko prisiliesdavo, pripildydavo šilumos ir jaukumo. Na, o didžiausiu jo „pokštu“ tapo sprendimas sukviesti Bažnyčios visuotinį susirinkimą.
Teprabėgus trims naujojo pontifikato mėnesiams, 1959 metų sausio 25 dieną, nedidelė grupė kardinolų kartu su Jonu XXIII susirinko švęsti Mišparų, užbaigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Visiškai netikėtai popiežius paskelbė, kad ketina sušaukti Romos vyskupijos sinodą, reformuoti Kanonų teisės kodeksą ir… sušaukti naują Visuotinį susirinkimą. Kardinolai šią žinią sutiko apstulbę.
Trikdė ne tik garbus Susirinkimo iniciatoriaus amžius bei žinios netikėtumas. Po XIX amžiuje vykusio ir formaliai nebaigto Vatikano susirinkimo, priėmusio popiežiaus neklystamumo dogmą, atrodė, kad tai buvo paskutinis Bažnyčios susirinkimas, o dabar svarbiausiais klausimais pakaks paties popiežiaus apsisprendimo. Tokią nuostatą sutvirtino ir labai pamaldaus, bet kartu turinčio autoritariškų bruožų, Pijaus XII pontifikatas. Be to, Kurijos kardinolai buvo įsitikinę, kad jie geriau nei bet kas kitas gali patarti popiežiui, ar pateikti atsakymus į Bažnyčiai kylančius klausimus. Susirinkimas? Juk jis gali virsti katastrofa, chaosu, kurio niekam nepavyks suvaldyti.
Kaip dienoraštyje rašė Jonas XXIII, po šio svarbaus pranešimo jam norėjosi sulaukti teigiamos kardinolų reakcijos, tačiau stojo akmeninė tyla. Galima tik įsivaizduoti, kaip maloniam ir jokių konfliktų, įtampų nepakenčiančiam popiežiui buvo sunku kas kartą aiškinti ir pagrįsti, kad jo sprendimas nėra vienadienė užgaida, jog tai nėra siekis susireikšminti ir siūlyti neįmanomą dalyką.
Sudėtinga kelionė tikslo link
Nepaisant priešiškų reakcijų, popiežius neketino trauktis. Dievo klausyti jis buvo pasiryžęs labiau nei žmonių. Tik tapęs popiežiumi, jis paskelbė, jog pirmiausia stengsis būti ne politiku, vadybininku, teologijos ekspertu, bet geruoju ganytoju. Per ilgą ganytojiško darbo patirtį įvairiose parapijose būsimasis Jonas XXIII matė didėjantį institucinės Bažnyčios ir eilinių tikinčiųjų susvetimėjimą ir negalėjo su juo taikstyis. Bažnyčia turi dovanoti žmonėms Jėzų, o ne grumtis su pasauliu dėl galios ar visą dėmesį sutelkti į institucijų stiprinimą.
Bažnyčia turi skelbti pasauliui Gerąją Naujieną, džiaugsmingai skelbti. Tačiau pirmiausia atėjo metas permąstyti bendrystę pačios Bažnyčios viduje, kiek čia viską persmelkia artimo meilė, kiek čia paprastumo, kuris padeda, o ne trukdo švytėti Šventajai Dvasiai? Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad atėjo metas Susirinkimui, kuris būtų skirtas ne dogmoms įtvirtinti, paskelbti galutinę nuomonę kuriuo nors ginčus keliančiu klausimu, bet būtų sielovadinis, padėtų Bažnyčiai atpažinti „laiko ženklus“ ir suteiktų gaires vaisingam atsinaujinimui.
Pasiruošimo Susirinkimui darbai buvo varginantys ir užsitęsė ilgiau nei popiežius tikėjosi. Taip pat ir pačiame Susirinkime būta daug aistrų ir net pykčio. Tačiau patį popiežių iš pusiausvyros išvesti buvo labai sunku. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas apie tai, kaip pas jį ateidavo įpykę kardinolai ir kritikuodavo Susirinkimo eigą ar kalbėdavo apie nederamą kurio nors dalyvio elgesį. Tuomet Jonas XXIII paprastai juos ramindavo ir sakydavo, jog nereikia bijoti diskusijų, tačiau didžiausias pavojus, išsiskiriant nuomonėms, pamiršti apie artimo meilės priesaką. Taip pat jis neretai primindavo, kad Tridento susirinkime du vyskupai buvo rimtai susikibę ir kumščiai buvo tapę argumentais, tačiau paskui kažkaip pavyko susitarti.
Likus mėnesiui iki oficialaus Susirinkimo atidarymo Jonas XXIII per radiją kreipėsi į viso pasaulio krikščionis, kviesdamas širdyje pasiruošti šiam svarbiam įvykiui. Pasak popiežiaus, svarbiausia, kad atnaujintume Bažnyčios, kaip Motinos, kuri šiandien visame pasaulyje girdi savo vaikų raudas, vaizdinį. Popiežius dar sykį pakartojo, jog tikisi, kad įvairių pasaulio vyskupų susitikimas Romoje visiems taps svarbiu atsinaujinimo impulsu.
Susirinkimas kaip kvietimas atsinaujinti
Ir štai atėjo 1962-ųjų spalio 11 diena, Susirinkimo pradžios iškilmės. Visi labiausiai laukė Jono XXIII kalbos, o šis laukimas truko net septynias valandas, kol tęsėsi įvairiausios ceremonijos.
Jau netrukus visiems klausytojams tapo aišku, kaip skiriasi šis popiežius nuo pirmtako Pauliaus XII, kuris stengėsi apgalvoti ir reglamentuoti kiekvieną detalę, duoti konkrečias direktyvas. Jonas XXIII aiškiai pasakė, kad nesiruošia primesti savo valios Susirinkimo dalyviams ir save suvokia ne kaip valdovą, kuris gali pateikti nurodymus kitiems, bet kaip vieną iš pasaulio vyskupų, brolį Kristuje, kuris tegali pasidalinti sava Susirinkimo vizija.
Svarbiausia, pasak popiežiaus, kad Susirinkimo branduoliu būtų Kristus, švytintis mūsų gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Susirinkimas turi nešti pasauliui Kristaus šviesą. Mums reikia atsinaujinti, o tai pirmiausia reiškia atsisakyti katastrofinės sąmonės ir polinkio matyti dabartyje tik neigiamus dalykus ir grėsmes. Tai nėra šuolis į optimizmo kraštutinumą, bet veikiau įtarumo ir baimės kultūros atsisakymas. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę.
Jonas XXIII teigė, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, teigiančios, jog Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl mes turime siekti ne restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: „aukso ir sidabro aš neturiu, bet duodu tau tai, ką turiu – Viešpaties Jėzaus vardu sakau – kelkis ir eik“ (Apd 3, 6). Taigi, Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, bet dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui – tai Geroji Naujiena.
Mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, spręsdami mūsų laikų problemas, čia ir dabar pasinaudodami paveldėtais dvasiniais turtais.
Tad ir Susirinkimo svarbiausias tikslas, kaip pabrėžė Jonas XXIII, – ne apsvarstyti vieną ar kitą dogmą, tačiau persmelkti visas Bažnyčios kerteles Šventosios Dvasios veikimu. Susirinkimas neturi skelbti pasmerkimo, nors Bažnyčia ir toliau nuosekliai priešinasi paklydimams. Daug svarbiau naujai atskleisti, ką reiškia būti krikščionimi, ką reiškia būti Bažnyčia. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistus. Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą nei smerkdama klystančiuosius.
Popiežius puikiai suprato, kad jo kalba nebus sutikta vienareikšmiškai. Tikrai buvo tokių, kurie skelbė pavojų, teigdami, kad popiežius griauna, o ne stato, tačiau jam rūpėjo Bažnyčia, o ne popiežiaus įvaizdis. Savo dienoraštyje jis rašė, kad Susirinkimo pradžia jam buvo didžiulis džiaugsmas, svajonės išsipildymas. Dabar jis buvo ramus. Pasirengimo darbų barjerai įveikti, ir Susirinkimas prasidėjo – dabar viskas Dievo rankose.
Dienoraštyje Jonas XXIII pranašiškai pabrėžė, kad veikiausiai jam nepavyks pabaigti šio Susirinkimo, ir tai jau bus jo įpėdinio reikalas. Kita vertus, tai nuspėti nebuvo labai sunku, nes popiežius pradėjo jausti vis didesnius skausmus. Jis jau kentėjo dėl skrandžio vėžio.
Popiežiaus dvasinis testamentas
Jonas XXIII net neįsivaizdavo, kad Susirinkimas tęsis ne kelis mėnesius, bet keletą metų. Jis nebandė smulkmeniškai kontroliuoti Susirinkimo proceso net tada, kai sveikata jam dar leido tai daryti. Popiežius buvo tvirtai įsitikinęs, kad tikrasis Susirinkimo režisierius yra pats Dievas ir pasitikėjo, kad viskas galiausiai baigsis taip, kaip geriausia.
Nors šiandien neretai mėgstama kalbėti apie Susirinkimo padarytas klaidas, neišmintingą kai kurių entuziastų skubėjimą, tačiau niekam nekyla abejonių dėl Susirinkimo svarbos ir to, kad šiam pavyko atidaryti langus ir įleisti į institucinę Bažnyčią gaivaus oro. Kitas dalykas – gyventi, susikūrus idealizuotą savo įvaizdį, visada atrodo paprasčiau nei priimti save tokį, koks esi. Jonas XXIII paragino visus krikčšionius būti, o ne atrodyti, net jei savęs ir kitų žmonių, tokių, kokie jie yra čia ir dabar, priėmimas reikalauja drąsos ir išminties.
Jonui XXIII jau neteko pasirašyti baigiamųjų Susirinkimo dokumentų. Jo dvasiniu testamentu vadinama enciklika „Taika žemėje“ (Pacem in Terris), parašyta itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.
Popiežius mirė 1963 metų birželio 3 dieną, nepraėjus nė dviem mėnesiams po enciklikos „Taika žemėje“ paskelbimo, tačiau, net ir jausdamas senkančias jėgas, dokumentą jis ruošė labai kruopščiai ir siejo su juo dideles viltis. Enciklika buvo paskelbta Didįjį Ketvirtadienį, simboliškai pabrėžiant, kad būtent Jėzus Kristus, dovanojantis save per Eucharistiją, mums apreiškia Dievo tvarką, kurios puoselėjimas yra tikros taikos pamatas.
„Taika žemėje“ iš tiesų sukėlė galingą reakciją visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuris prikaustė didžiosios dalies pasaulio žiniasklaidos dėmesį ir įsiveržė į skirtingoms ideologijoms atstovaujančių laikraščių pirmuosius puslapius. Apie encikliką emocingai diskutavo ne tik JAV ir Vakarų Europos žurnalistai, ji buvo pristatyta net sovietiniuose oficiozuose, o socialistinio bloko valstybėse net tapo proga paskelbti katalikų hierarchų interviu apie encikliką.
Didžiulį susidomėjimą galima aiškinti ir Susirinkimo fonu. Kita vertus, popiežius nusprendė kreiptis į pasaulį, kuriame buvo daug baimės, pykčio ir susipriešinimo. Neseniai buvo išaugusi Berlyno siena, tapusi pasaulio susiskaldymo į du karinius blokus simboliu. Šaltasis karas sustingdė žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir, regis, atvėrė Pandoros skrynią. Šioje situacijoje kiekvienas vilties spindulys buvo neįkainojamas.
Pasak paties popiežiaus, svarbiausias akstinas rašyti encikliką buvo Kubos krizė, kai jau atrodė, kad atominio karo šmėkla materializavosi. Po Kuboje įvykusios marksistinės revoliucijos naujoji šios salos valdžia leido Sovietų Sąjungai čia dislokuoti atominį ginklą. Jungtinės Valstijos sovietų bazės kūrimą pašonėje priėmė kaip neformalų karo paskelbimą ir pažadėjo griežtai reaguoti. Nė viena pusė nenorėjo nusileisti, abipusiai kaltinimai tik garsėjo ir atrodė, kad Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas. Tačiau stebuklingai pavyko išsilaikyti, įsikibus derybų, kuriose aktyviai dalyvavo ir popiežius Jonas XXIII, šiaudo. Karinių veiksmų išvengta, bet nuostata, kad vienintelė priežastis, kodėl šaltasis karas neįkaista, tėra priešininko galios baimė, nebeatrodė patikimas saugiklis.
Pozityvūs pokyčiai ir nauji iššūkiai
Jonas XXIII per visą pontifikatą akcentavo, jog klaidinga pasaulyje matyti tik deformacijas ir įtampas, nes pozityvių pokyčių net daugiau nei įtampų ar problemų. Tad ir enciklikoje jis siekė ne tik perspėti apie pavojus, bet pasidžiaugti vilties ūgliais. Pavyzdžiui, popiežių džiugino, kad XX amžiuje gerokai sustiprėjo profsąjungų judėjimas. Jį džiugino ir tai, kad žmonija, nors ir sunkiai, bet vis labiau atsikrato rasistinių prietarų, stiprėja moterų vaidmuo politiniame gyvenime, moterys išsikovojo teises, kurių anksčiau neturėjo, ir visa tai susiję su vis labiau įsisąmoninamu kiekvieno žmogaus orumu, labiau gerbiamomis žmogaus teisėmis.
Popiežius labai palankiai vertino Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimą ir buvo įsitikinęs, kad ji taps svarbiu ginklu kovoje su diktatūromis, nepaisančiomis gyventojų teisių ir orumo. Popiežius sveikino ir Jungtinių Tautų Organizacijos atsiradimą. Su šia organizacija jis siejo dideles viltis, nes Jonui XXIII JTO egzistavimas reiškė visuotinį pripažinimą, kad egzistuoja universalūs principai, kurių privalo laikytis ir nacionalinio lygmens politikai. JTO, popiežiaus įsitikinimu, buvo prigimtinio įstatymo tradicijos tęsėja.
Pagaliau, Jonas XXIII džiaugėsi, kad žlugo kolonijinė sistema. XX amžiaus antrojoje pusėje praktiškai visos kolonijos įgavo nepriklausomybę. Tai, Jono XXIII įsitikinimu, reiškė tautų apsisprendimo teisės, glaudžiai susijusios su pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, triumfą. Viename iš laiškų, rašytų rengiant encikliką, Jonas XXIII viltingai rašė vis labiau įsitikinantis, jog ir įtakingiausi pasaulio lyderiai įsisąmonina, kad agresija, prievarta veda į aklavietę ir pradeda labiau vertinti diplomatiją bei kompromisų paieškas.
Popiežiaus įsitikinimu, atėjo itin svarbus apsisprendimo metas, taip pat ir Bažnyčiai. Mes, katalikai, turime reaguoti į daugumos žmonių pokyčių troškimą ir pasiūlyti tokią pasaulio tvarką, kuri būtų paremta ne baime ir galia, bet krikščioniškomis vertybėmis, žmogaus orumo samprata bei teisių ir pareigų harmonija.
Taika – daugiau nei vien karo veiksmų nebuvimas. Jau nuo šv. Augustino laikų taiką Bažnyčia suvokia kaip tvarkos harmoniją (lot. tranquilitas ordini). Tai reiškia, kad taika neįsivaizduojama be tiesos ir teisingumo. Kita vertus, nuodėmės sujauktame pasaulyje mes turime būti pasirengę aktyviai meilės kovai už taikos atkūrimą ir puoselėjimą.
Tai, kad tiesa, teisingumas ir veikli meilė yra būtini harmoningos socialinės tvarkos pamatai, teigė ir Jono XXIII pirmtakai. Tačiau šis popiežius prideda ir ketvirtą pamatinę vertybę – laisvę. Enciklikoje „Taika žemėje“ pabrėžiama, kad autentiška socialinė tvarka yra laisvės vaisius, dovana, o ne iš išorės mums primestos prievartos grandinės, iš kurių turime stengtis išsivaduoti. Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad lūžis istorijoje įvyks, jei pripažinsime, jog laisvė, o ne galia yra politinio gyvenimo pagrindas.
Problemiška tai, kad net ir laisvė politinių ideologijų yra paversta galios principu. Laisvė suprantama kaip troškimas turėti, o ne į įsiklausyti į Dievo sukurtą tvarką. Popiežiaus tvirtinimu, mes esame laisvi ne tada, kai neturime jokių ribų, tačiau kai įsisąmoniname savo ribas, atpažįstame tikruosius savo poreikius. Būtent todėl greta laisvės reikalinga tiesa, teisingumas ir veikli meilė.
Tiesa – tai mūsų gyvenimo tikrovės suvokimas. Mes esame ribotos būtybės, susijusios su kitais, ir mūsų gyvenimai skleidžiasi per santykius. Gyvenimas kitų akivaizdoje mus įpareigoja. Kita vertus, tiesa mums atskleidžia ir tai, kad kiekvienas esame apdovanotas nelygstamu orumu, ir jis yra mūsų prigimtinės teisės būti žmogumi pamatas. Kiekviena socialinė tvarka, pateikdama viešojo gyvenimo sutvarkymo taisykles, privalo atsižvelgti į tai, kad nė su vienu žmogumi negalima elgtis bet kaip, kad kiekvienas turime žmogaus teises, kurios yra pirmesnės už bet kurią socialinę tvarką ar pilietinę bendruomenę, ir todėl negali būti panaikintos.
Teisingumo principas – tai teisių ir pareigų dermė. Kiekvienas turime ne tik teises, bet ir pareigas vienas kitam. Pagaliau, veikli meilė – tai kito žmogaus rūpesčių priėmimas, kaip savo paties, ir drąsa ne manipuliuoti, naudotis kitu, bet jam patarnauti, rūpintis juo. Tai suvokimas, kad kitas yra ne kliūtis, bet dovana. Šie principai suteikia laisvės sampratai struktūrą, o pastaroji leidžia sujungti vertybes į visumą.
Jonas XXIII enciklikoje ne tik įvardijo keturias taikos atramas, bet ir daug dėmesio skyrė aiškinti socialinių deformacijų gydymo eiliškumą. Pasak popiežiaus, pirmiausia taika turi išsiskleisti žmogaus viduje, tada jau galime kalbėti apie tarpasmeninių ir tarpvalstybinių santykių lygmenį.
Atominis nusiginklavimas, pasak popiežiaus, labai svarbu, tačiau jis turi prasidėti nuo mūsų širdžių nusiginklavimo. Tik tada, kai mūsų širdyse galios ir konkurencijos principus pakeis tiesa, teisingumas, veikli meilė ir laisvė, mes tapsime tikrais taikos žmonėmis, galinčiais siekti bendrojo gėrio ir visos visuomenės lygmeniu.
Kalbėdamas apie tarpasmeninius santykius, popiežius pabrėžė, kad įstatymų leidyba niekada negali siena atsitverti nuo moralės, nes tada teisinė sistema tampa ne bendrojo gėrio puoselėjimu, bet galingųjų įrankiu. Enciklikoje dar kartą primenama šv. Augustino frazė, kad be teisingumo valstybė tėra plėšikų gauja.
Klausimas – kaip mums įvardyti tą moralės sferą, kuri yra derama dirva teisingai teisinei sistemai? Jono XXIII įsitikinimu, žmogaus teisių riboženkliai mums gali labai pasitarnauti.
Jonas XXIII įvardijo, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, kūno integralumą, bazinių poreikių patenkinimą: maistą, būstą, saugumą, teisę burtis į asociacijas ir aktyviai dalyvauti valstybės tvarkymo reikaluose; turi teisę į darbą ir žmogiškas darbo sąlygas, teisingą atlygį, deramą gydymą, teisę ugdytis ir tobulėti, ieškoti tiesos.
Visų šių teisių įvardijimas popiežiui svarbus kaip galimybė konkretizuoti, ką reiškia gyventi oriai. Jono XXIII įsitikinimu, tik tokia socialinė tvarka gali būti vadinama teisinga, kuri suteikia galimybę kiekvienam nariui gyventi oriai, laisvai ir atsakingai. Mes neturime bijoti įvairovės ir skirtumų socialinės tvarkos viduje, tačiau kiekviena teisinga tvarka turi orientuotis į bendrąjį gėrį. Pastarasis jokiu būdu nereiškia daugumos interesų primetimo mažumai, bet veikiau įsitikinimą, jog skirtingus interesus galima harmonizuoti, suderinti, kad jie ne neigtų vienas kitą, o papildytų.
Pasak popiežiaus, teisinga socialinė tvarka turi gerbti etninį unikalumą, kita vertus, etninių mažumų teisės negali būti išpūstos tiek, kad pradėtų žeisti bendrąjį gėrį. Tautinis unikalumas negali paneigti žmogiškos prigimties universalumo.
Jonas XXIII akcentavo, jog itin svarbu rūpintis silpniausiųjų teisėmis. Pavyzdžiui, emigrantų, politinių pabėgėlių, ligonių. Jiems turi būti sudarytos tokios pat žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos, kaip ir kitiems. Taip pat, pasak popiežiaus, negalima diskriminuoti žmonių pagal lytį, amžių, socialinį statusą, rasę, tautybę, pažiūras. Kita vertus, popiežius pabrėžė ir tai, kad žmogaus teisės neatsiejamos nuo pareigų ir pilietinių prievolių. Būti pilietiškai aktyviems, siekti bendrojo gėrio ir tiesos, bendradarbiauti – tai ne tik mūsų teisės, bet ir pareigos. Kai teisės ir pareigos atskiriamos, perspėjo Jonas XXIII, įsivyrauja chaosas, ir taika pranyksta.
Tauri utopija?
Enciklika „Taika žemėje“ neretai vadinama tauria Jono XXIII utopija, puikiai atskleidžiančia šio popiežiaus charakterį ir pasaulėžiūrą. Jis nuosekliai laikėsi dar šv. Tomo Akviniečio suformuluoto principo, kad geriau suklysti, apie ką nors galvojant geriau, nei yra iš tiesų, negu galvojant blogiau. Deja, galios perspektyva tarptautiniu lygmeniu, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų nuo šios enciklikos paskelbimo, vis dar vyrauja prieš laisvės principą. Politinėje retorikoje vertybėms skiriamas svarbus vaidmuo, tačiau politinėje praktikoje vyrauja pragmatine pavadinta politika, kur pragmatiškumas suvokiamas kaip orientavimasis tik į didžiausią naudą sau čia ir dabar, išleidžiant iš akių bendrojo gėrio perspektyvą.
Kita vertus, į Jono XXIII dvasinį testamentą galima žvelgti ir kaip į svarbią pilietinę programą visiems geros valios žmonėms. Enciklikos pabaigoje popiežius labai aiškiai suformuluoja priesakus, kaip karo ir neapykantos kultūrą keisti taikos, laisvės ir solidarumo kultūra.
Pirma, krikščionys turi aktyviai įsitraukti į viešą gyvenimą. Veiklios meilės principas reikalauja dalyvauti, tvarkant bendrus reikalus, kuriant teisingas politines institucijas. Pilietinis aktyvumas yra svarbi kiekvieno krikščionio pareiga.
Antra, krikščionys turi aktyviai siekti profesinių žinių, gilintis į šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Jei norime keisti pasaulį, mums reikalinga ne tik gera valia, bet ir dalykinė kompetencija.
Trečia, krikščionio pasaulėžiūra ir gyvenimas turi būti vientisi. Krikščionybė nėra teorija, bet kasdienė praktika.
Ketvirta, ugdymo procese mes negalime apleisti vertybinio ugdymo. Kaip jau minėta, labai svarbu ugdyti dalykines kompetencijas, ugdyti protą, tačiau be dorovinės brandos, be vertybinio ugdymo mes negalėsime deramai pritaikyti savo žinių.
Penkta, mes, krikščionys, turime drąsiai dalyvauti dialoge su kitas pažiūras turinčiais žmonėmis. Turime skirti klaidą ir klystantįjį, pažiūras ir žmogų. Dialogas nereiškia, kad turime keisti savo nuomonę, bet veikiau tai, jog yra daugybė sričių, kur reikalingas skirtingas pažiūras turinčių žmonių bendradarbiavimas.
Šešta, turime nepasiduoti klaidingiems populiariems mokymams, kurie ignoruoja žmogaus orumo sampratą, bando primesti žvilgsnį į pasaulį vien tik per ekonominės naudos prizmę.
Septinta, turime būti kantrūs ir išmintingi, suprasti, kad tikros permainos bręsta lėtai, ir jų turime siekti nedideliais žingsniais. Labai svarbu įsisąmoninti, ką jau dabar įmanoma keisti, o kurias permainas dar turime kantriai brandinti. Aštunta, bendrystės auginimas visais lygmenimis. Bendrystė parapijoje, Bažnyčioje, šeimoje, valstybėje, valstybių santykiuose. Tai nuolatinis uždavinys ir įsipareigojimas.
Devinta, svarbiausia visada prisiminti, kad tikrasis taikos karalius yra Jėzus Kristus. Jis yra taikos šaltinis, ir būtent sekimas Juo yra tikrasis taikos auginimo kelias.
Nukryžiuotojo rankos, apglėbusios pasaulį
Paskelbęs encikliką Jonas XXIII įsitaisė sesės Mirties (jis labai mėgo šį šv. Pranciškaus kreipinį į mirtį) šešėlyje. Skausmai vis didėjo ir darėsi aišku, kad popiežius gyvena paskutines žemiškosios kelionės dienas. Tiesa, jo asmeninis gydytojas ne kartą stebėjosi popiežiaus „geležine valia gyventi“, nes kelis kartus atrodė, kad jau viskas, o popiežius dar juokavo ir bendravo su artimiausiais bičiuliais. Pavyzdžiui, sūnėnui, atėjusiam aplankyti, pareiškė, kad dabar yra tikras popiežius, nes svarbiausia popiežiaus pareiga – melstis ir kentėti.
Kai gydytojas Jonui XXIII pranešė, kad laikas atsisveikinti su artimaisiais, nes kelionė pas Dangiškąjį Tėvą gali prasidėti kiekvieną akimirką, Jonas XXIII susikvietė visus, kas jam padėjo paskutinėmis savaitėmis, ir pasakė įspūdingą kalbą.
Popiežius silpnu balsu teigė norintis atskleisti savo tarnystės Viešpačiui paslaptį. Jis ranka parodė priešais lovą ant sienos kabantį Nukryžiuotąjį ir pasakė, kad tai pirmasis vaizdas, kurį jis pamato atsibudęs, taip pat tai paskutinis vaizdas, prieš jam užmerkiant akis miegui. Jis valandų valandas gali kalbėtis su Nukryžiuotoju ir mokytis iš Jėzaus. Popiežius atkreipė dėmesį į plačiai ištiestas Nukryžiuotojo rankas, kurios skirtos apglėbti visą pasaulį. Būtent šios rankos ir yra visa Jono XXIII programa. Privalome visuomet prisiminti, kad Kristus mirė už visus, už kiekvieną žmogų, ir niekas Jam nėra svetimas. Tokia turi būti ir Kristaus įsteigta Bažnyčia.
Po šio pokalbio popiežiaus žemiškoji kelionė tęsėsi dar keletą dienų. Jis dar išsakė viltį, kad jo įpėdiniu bus kardinolas Montinis, galintis sėkmingai užbaigti Susirinkimą. Ši Jono XXIII viltis iš tiesų įsikūnijo. Kardinolų konklava, prasidėjusi po iškilmingų Jono XXIII laidotuvių, gana greitai naujuoju popiežiumi išrinko Montinį, pasirinkusį Pauliaus VI vardą. Šis popiežius, kuris, regis, turėjo visas savybes būti puikiu šv. Petro įpėdiniu, iš tiesų užbaigė Susirinkimą, tačiau vėliau išgyveno sudėtingą egzistencinę dramą ir rimtai galvojo atsistatydinti. Paradoksalu, bet romiam kaimiečiui Jonui XXIII, teologiniu išsilavinimu ar politikos savybėmis tikrai neprilygstančiam savo įpėdiniui, popiežystės kryžius neatrodė toks sunkus.
2014 m. balandžio 27 dieną popiežius Jonas XXIII buvo paskelbtas šventuoju, pabrėžiant ne tik įspūdingą jo asmeninį pamaldumą, bet ir vaidmenį Bažnyčios atsinaujinime.
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
