Slėpynės su Dievu. Pokalbis su dvasininku Andrejumi Lorgusu

Kalbėdami apie infantilumą, mes paprastai įsivaizduojame suaugusįjį, priklausomą nuo mamos ir negebantį priimti savarankiškų sprendimų. Tai patologija – sakom, bet iškart pridedam: mūsų tai neliečia, tai ne apie mus.

Tiesą sakant, infantilumas gali reikštis itin skirtingomis formomis: baime keisti darbą ar kurti artimus santykius, agresyvia reakcija į nesėkmes, dvasinio gyvenimo imitacija. Vaikiška reakcija suaugusiųjų pasaulyje. Apie tai, ką iš mūsų atima infantilizmas, kur ieškoti jo šaknų ir kodėl dvasinis gyvenimas prieinamas tik brandžiam žmogui, paprašėme papasakoti Krikščioniškosios psichologijos instituto rektoriaus, dvasininko Andrejaus Lorguso.

Jums niekada nebus įdomu!

Ką psichologai vadina infantilumu ir kuo jis taip kenkia žmogaus gyvenime?

Infantilizmas – tai įstrigimas tam tikroje, vaikiškoje asmenybės vystymosi stadijoje, vaikystės pratęsimas suaugusiame amžiuje. Tai ne liga ir ne patologija, tai tam tikras asmenybės vystymosi etapas, nustatomas bendraujant su psichologu. Grubiai tariant, asmeniniai infantilaus žmogaus gebėjimai įstrigo tam tikrame vaikiškame amžiuje, ir, dėl vienų ar kitų priežasčių, prasidėjo stagnacija. Kažkam tai vyksta 5–6 metų, kažkam – 8–10, o kai kuriems – 14–15 metų. Tam tikri asmeniniai elgsenos bruožai tiesiog ima ir nebesikeičia. Jie lieka tokie, kokie buvo vienu ar kitu vaikystės etapu.

Kokie tai įpročiai?

Pavyzdžiui, požiūris į save, santykiai su kitais žmonėmis, santykiai šeimoje… Bet iš esmės, tai – santykis su savimi. Sakykim, jei žmogus vaikystėje, nesvarbu, ar jam 6, ar 18 metų, neįgudo, kaip reikia elgtis, kai skauda dantį, tai net ir suaugęs jis, susidūręs su šia problema, visų pirma skambins mamai. Arba kitas atvejis – stresinėse situacijose žmogus ima elgtis kaip mažas vaikas, pradeda verkti, šaukti: „Aš to neištversiu!“, „Aš negaliu!“, kartais isterijos protrūkiai būna itin stiprūs: pradedami laužyti daiktai, kyla agresija ir panašiai.

Kas sieja šias situacijas? Realus nesugebėjimas priimti sprendimų ir savarankiškai spręsti problemas?

Svarbiausia, kad šiuose veiksmuose nėra sąmoningumo, tik tipinė nesąmoninga emocinė reakcija: ji iškyla dar iki tol, kol žmogus spėja pagalvoti. Esmė tokia: 90 procentų mūsų elgesio – nesąmoningos, instinktyvios reakcijos, ir tai normalu, todėl, kad negalime galvoti apie kiekvieną savo gyvenimo žingsnį. Svarbiausias dalykas – kada šios reakcijos susiformavo. Esminės emocinės reakcijos susiformuoja ankstyvame vaikystės amžiuje. Tačiau paskui, laikui bėgant, jos keičiasi ir imame sau leisti žymiai sudėtingesnius elgsenos modelius, kurie formuoja tam tikrus įpročius. Ir šie įpročiai formuojasi taip pat nesąmoningai – tampa automatiniai. Būna net, kad kažkokios vaikystės traumos fone susiformuoja tam tikros kūniškos reakcijos, tarkim, panikos atakos. Panikos atakų esmė suaugusiame amžiuje yra ta, kad tai – vaikiškas elgesys. Suaugęs žmogus geba su tuo susitvarkyti, tačiau tam jam visų pirma reikia suprasti, kur slypi problema. O problema dažniausiai būna ta, kad vaikystėje dėl kažko patyrus stresą, susiformavo tam tikros emocinės reakcijos, kurios taip giliai įsišaknijo nesąmoningame elgesyje, kad išsisaugojo visam gyvenimui. Ir tam tikru momentu ši psichosomatinė reakcija, kaip koks mygtukas, tiesiog ima ir įsijungia.

Jūs norite pasakyti, kad infantilumas – tai gerokai platesnis reiškinys, nei atsakomybės ir sprendimų priėmimo vengimas?

Nenoras prisiimti atsakomybę – greičiau jau infantilumo pasekmė. Vaikui pasaulis yra pernelyg sudėtingas ir sunkus: visų problemų išspręsti aš negaliu. Todėl geriau jau pasislėpsiu nuo pasaulio, apsiginsiu, nesugebu su juo susitvarkyti, man gali nepavykti, viskas siaubinga, viskas griūva, tikra katastrofa! Geriau jau stosiu į vienuolyną, arba išvyksiu į negyvenamą salą, pasitrauksiu į ligą, užgersiu. Ne veltui priklausomybių specialistai lygina alkoholį su čiulptuku: esama alkoholizmo rūšių, kai butelis žmogui – akivaizdus vaikiško nusiraminimo būdas.

Tačiau turėkite omenyje, kad infantilizmas neaprėpia visos asmenybės. Taip būna itin retai. Dažiausiai būna taip, kad tam tikrose srityse žmogus yra infantilus, o kitose – pakankamai subrendęs. Dažniausiai infantilumas patiriamas santykiuose su žmonėmis, o štai, pavyzdžiui, profesinėje srityje žmogus elgiasi ir bendrauja brandžiai ir atsakingai.

Ko netenka žmogus, kuris „įstrigo“ vaikystėje ir nenori užaugti?

Sąmoningai nesuaugančiam žmogui niekada nebus taip įdomu šiame pasaulyje. Vaikiškas gyvenimo būdas yra apribotas, jame nėra tikrojo grožio, įvairovės, netikėtumo, jis simpatiškas ir malonus, bet kartu paprastas, įprastas ir aiškus. Kol žmogus nesubręsta, jis pasaulyje tik atėjūnas, jis negali paragauti pasaulio sielvarto, tačiau ir džiaugsmu dalintis nesugeba, ar jo pamatyti. Štai kodėl infantilumas dažnai slepiasi žaidimuose, nerealiuose (virtualiuose) pasauliuose – kad bent kažkokiu būdu patenkintų savo smalsumą, savo kūrybiškumo poreikį. Toks žmogus nesupranta, kad realybės dovana, gyvenimo dovana – žymiai turtingesnė nei bet kuri fantazija. Pasaulis atviras, durys atidarytos, o žmogus stovi tarpdury, savo vaikystės rėžyje ir niekur nejuda – jam baisu…

Vaiku būti paprasčiau – jis nieko nežino. Juk jei pasaulį priimu tokį, koks jis yra – sunkus, dažnai apgaulingas, pilnas kentėjimų, – tai pradedu jame dalyvauti. O jei aš vaikas, jo nepriimu ir tame nedalyvauju. Dar daugiau: reikalauju, kad su manimi elgtųsi kaip su vaiku, negąsdintų, nekalbėtų apie blogus dalykus, tik apie gerus. Tačiau svajoti, kad gyvenimas – tai amžina laimė, neteisinga. Sunkumai ir kančia – gyvenimo dalis, ir itin brangi bei svarbi.

Aš nekaltas!

Labai dažnai infantilizmas siejamas su neteisingu auklėjimu. Nejaugi infantilumas – tai pagrindas perkelti visą atsakomybę ant tėvų pečių?

Tai ir yra infantili pozicija. Vaikas nėra atsakingas už savo asmeninį vystymąsi, o štai kai užauga, jau puikiai gali tobulėti taip, kaip jam norisi ir nebūtinai tuose rėmuose, kuriuose ugdė tėvai – būtent tada ir tampi atsakingas už save. Todėl tikrai brandus žmogus pasakys: „Taip, tėvai mane išmokė būti vaiku, o suaugusiu – ne, man teko to išmokti pačiam, ir išmokau.“ Jei esi suaugęs ir pastebi, kad tau trūksta brandos, atsakomybės – ugdykis pats!

Ryšys tarp tėvų ir vaikų yra itin stiprus. Kaip turi elgtis ir vieni, ir kiti, kad, viena vertus, santykiai netaptų skausmingi, ir, kita vertus, nepavirstų amžina globa?

Infantilus žmogus paprastai yra itin priklausomas nuo savo tėvų nuomonės, dažniausiai jis sutinka su ja iš baimės – jei jie nesutiks, jausis kaltas prieš juos. Svarbu, kad šia pirmine vaikų-tėvų priklausomybe nebūtų paremti ir nesiformuotų visi kiti santykiai. Todėl esminė čia yra separacijos fazė – svarbu išmokti atsiskirti nuo tėvų. Tai viena svarbiausių brandos sąlygų. Jei vaikas neatsiskirs nuo tėvų, jis nesugebės kurti pilnaverčių santykių su jais, ir, tam tikra prasme, visą gyvenimą liks vaiku. Kas tame blogo? Visų pirma, jis nesugebės pasirūpinti savo tėvais, apginti jų, kai ateis tam laikas, nes jis taip ir bus likęs jiems vaiku. Antra, jis nesugebės sukurti savo šeimos, tapti atsakingu sutuoktiniu ir tėvu ar mama.

Kokį santykį su tėvais galima vadinti brandžiu?

Brandūs santykiai su tėvais – tai pagarba ir distancija. Distancija – kaip savo paties ribų saugojimas. Jei distancija nesukuriama, žmogus nesugebės pasirūpinti savo tėvais.

Kaip tėvams išvengti klaidų, sukeliančių infantilizmą? Kokios dažniausios klaidos?

Klaida tik viena: kad mes patys nenorime suaugti. Infantilūs tėvai tokius augina ir savo vaikus. Svarbu laiku prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – to mokytis galima bet kuriame amžiuje. Netgi tada, kai vaikai jau užaugę, gimę anūkai. Ši branda, vykstanti bet kuriame amžiuje, labai teigiamai veikia ir jaunesniąsias kartas.

Paklusnumo šventė

Sakykim, kad žmogus suprato, jog elgiasi vaikiškai. Ką jam daryti?

Dažnai pavyksta ir pačiam su visu tuo susitvarkyti. Svarbus pakankamas išprusimas, literatūros skaitymas. Tačiau neretai prireikia ir specialisto pagalbos, nes esama dalykų, kurių pats žmogus niekaip negali pamatyti. Tam, kad pamatytum savo sprandą, reikalingas veidrodis. Štai psichologas dažnai ir yra tas „veidrodis“, kuris reikalingas, kad pamatytum savo „sprandą“.

Darbas su nesąmoningumu darniai jungiasi su krikščionybės pasaulėvoka. Rodytųsi, krikščionio tikslas – asmeninis paklusnumas, o čia išeina, kad tu kaip ir nekaltas, kaltos tavo vaikystės aplinkybės. Ar čia nėra prieštarų?

Ne. Priešingai, jei žmogus infantilus ir neprisiima atsakomybės už savo elgesį, tai koks paklusnumas gali būti? Jei žmogus bijo sau pripažinti kažką nemalonaus, jis negali paklusti. Negali pripažinti, kad padarė klaidą, negali prisiimti atsakomybės: „Taip, padariau klaidą, atleisk man, Viešpatie.“

Vadinasi, dvasinis gyvenimas infantiliam žmogui nepasiekiamas?

Tikras, gilus dvasinis gyvenimas – ne.

Kodėl?

Visų pirma, todėl, kad infantilumas nesuteikia patirties. Patirtį žmogus įgyja tada, kai daro sąmoningus, laisvus sprendimus, prisiima už tai atsakomybę ir priima rezultatą – jei jis suklysta, atgailauja, jei pasiseka – jis dėkoja. Būtent taip formuojasi patirtis ir jai kaupiantis žmogus bręsta. Jei to nėra – dvasinis gyvenimas neįmanomas.

Prisiminkite Dostojevskio legendą apie Didįjį inkvizitorių. Šis personažas kaip tik ir kreipė žmones į infantilumą, nesąmoningumą: mes, taip sakant, prisiimam visą atsakomybę sau, o jūs galit ir toliau daryti nuodėmes. Ši legenda ir yra infantilizmo apologija: jei kažkas prisiima atsakomybę už visus poelgius, vadinasi, visi likusieji gali būti vaikais, o Didysis inkvizitorius lieka vienintelis suaugęs. Tačiau tas suaugusysis labai gerai supranta, ką daro… Kas jis? Velnias, piktoji dvasia. Tai iškart padeda suvokti, kam naudingas infantilizmas – tikrai ne Dievui…

Antra, tikras dvasinis gyvenimas, kuris susideda iš permainų, visada yra sunkus ir reikalauja tvirtumo bei energijos. O infantilūs žmonės nesugeba veikti. Todėl jiems prieinamas tik „vaikiškas“ dvasinis gyvenimas.

Kas tai yra?

Žmogus sako: „Dieve, Tu viską žinai, Tu viską regi, Tu viską už mane padaryk, o aš dėl nieko nebūsiu atsakingas. Aš viską darysiu: melsiuos, atgailausiu – viską padarysiu, kaip man liepta, kaip kunigas pasakys. O už visa kita atsakomybę prisiimi Tu, Viešpatie.“ Arba kunigas. Arba Bažnyčia, arba knygos – bet kas, tik ne aš.

O kaipgi Dievo valia? Kaip tai susiję su pasiruošimu elgtis ne taip, kaip nori, o įsiklausius į Dievo valią?

Žinote, per visą savo gyvenimą sutikau labai nedaug žmonių, kurie nebijojo įsiklausyti į Dievo valią. Paprastai žmonės nenori stengtis ją išgirsti; dar daugiau, jie netgi bijo priartėti prie jos, nes Dievas gali pasakyti kažką tokio, ką žmogui atlikti yra labai sunku, baisu, nepatogu. Todėl dažnai kaip Dievo valią esame linkę priimti keistai supuolusias aplinkybes, kurias visą gyvenimą stengiamės suvaldyti. Daug lengviau yra žaisti su Dievu slėpynių ir apsimesti, jog „Nieko nesupratau“, o vietoj Dievo valios susikurti įvairiausių mitų – kad tik negirdėtume Viešpaties. Tie žmonės, kurie iš tiesų paklūsta Dievo valiai, daro neįtikėtinus stebuklus. Tačiau tokių – vienetai.

Dievo valia degina. Ar galime arti prieiti prie saulės? Tikrai ne. Dar keletas milijonų kilometrų iki saulės sudegsime. Štai taip ir su Dievu – pabandyk priartėti! Nudegins. Tai sunku. Ir reikalauja nepaprastos tvirtybės, pasiruošimo keistis, nusiteikimo atsakyti už save.

Sakykite, o kunigo klausymas – tai irgi nebrandumo apraiška? Juk paklusdamas žmogus tarsi neprisiima už tai atsakomybės, sprendimus priima kiti, jis – tik vykdytojas?

Priešingai! Tikrasis paklusnumas – tai brandos požymis.

Kodėl?

Todėl, kad tai ne pavaldumas, o būtent paklusnumas. Tai skirtingi dalykai. Kūdikis yra priklausomas nuo tėvų, jam nėra kur dingti. Pavaldinys darbe pavaldus direktoriui – jis privalo atlikti jo paskirtas užduotis. Karys mūšyje pavaldus vadui, jis privalo, visų pirma, būti ištikimas priesaikai, visų antra – paklusti vadui. Jis gali ir myriop eiti pagal įsakymą, net jei viduje ir supranta, kad vadas klysta ir siunčia jį į mirtį. Pavaldinys taip pat gali pats sau vienas galvoti, kad vadovas – kvailys: „Gerai, aš padarysiu, kaip jis nori, bet vis tiek žinau, kad nieko iš to neišeis.“ Ar tai paklusnumas? Ne, tai pavaldumas, nusilenkimas.

O paklusnumas pasireiškia tada, kai aš taip gerai suprantu kito sumanymą, vyresniojo valios prasmę, kad priimu tai kaip savo. Minčių ir jausmų lygmenyje, valios, intencijų, net emocinės savivertės lygmeniu aš susilieju su kito žmogaus valia. Ir išpildyti dvasinio vadovo valią – man brangu ir šventa, nes aš su meile prisidedu prie jo valios, ja tikiu, gera ji ar bloga. Tačiau, kad taip pasielgtum, pirmiausia turi labai gerai suvaldyti savo norus ir valią.

Tai labai sunku – iki to ne kiekvienas užauga…

Žinoma, kad taip. Tikrasis paklusnumas – viena sudėtingiausių ir sunkiausių dvasinių dorybių, ji reikalauja išskirtinės koncentracijos, dėmesingumo sau, savęs pažinimo. Akivaizdu, kad tai nepasiekiama nei vaikui, nei paaugliui ar jaunuoliui. Tai suaugusiojo sritis.

Ar jums teko savo ganytojiškoje praktikoje susidurti su pseudopaklusnumu?

Žinoma, kiek tik nori. Jūs turite suprasti, kad parapijiniame gyvenime niekas per daug neapsisunkina sau gyvenimo, kad atliktų tai, ką pasakė dvasininkas. Labai daug mano parapijiečių, mano mylimų žmonių, kurie nuolatos ateina į bažnyčią, ar išpažinties, gyvena tik pagal savo norus ir valią, ir nieko kito klausytis nenori.

O atrodytų, kad ieškome sau vadovų, mokytojų, kurie nuimtų nuo mūsų pečių savarankiškų sprendimų atsakomybę…

Tai mitas, žodžių žaidimas. Tikrasis dvasinis gyvenimas prasideda tada, kai žmogus nustoja vartoti tokias bendras frazes, kaip „Dievo valia“, „paklusnumas“, „dvasininkas“, kai susimąsto, kas vyksta jo širdyje. Mano paminėti žodžiai, kurie iš esmės turi aukštą vertę, dažnai vartojami kaip bereikalingas kalbinis balastas, už kurio joks dvasinis gyvenimas nevyksta.

Suprantate, dauguma žmonių gyvena nesistengdami per daug mąstyti, kas su jais vyksta šiame gyvenime. Gyvena ir tiek. Eina į bažnyčią, atlieka išpažintį, priima komuniją, meldžiasi, skaito Evangeliją, tačiau nesusimąsto, kas vyksta su jais pačiais. Gal jiems ir atrodo, kad gyvena dvasinį gyvenimą. Tačiau iš tiesų tai tiesiog ritualinis religinis gyvenimas – taip, tam tikra prasme tai irgi tikėjimo gyvenimas, tačiau ne dvasinis gyvenimas. Nes jame nėra svarbiausio klausimo: kur mano gyvenime Dievas? Pabandykite savęs paklausti: kiek šiandien pabuvau vienumoje su Dievu? Netikėtas klausimas! Žmonės yra pasirengę atsakyti, kiek laiko skyrė maldai, kiek laiko praleido bažnyčioje, kiek kartų per dieną pasimeldė, pagalvojo apie Evangeliją, o štai – kiek iš tiesų jie buvo su Dievu? Paprastai į šį klausimą žmonės man iškart užduoda kitą klausimą: „Ką tai reiškia?“ Ogi tai, kas parašyta Evangelijoje: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6.). Juk tas „kambarėlis“ – tai ne namų kambarys, ne celė, tai – vidinis pasaulis. Būtent čia ir įmanoma būti vienumoje su Dievu.

Šiais laikais žmogui ir vienam su savimi išbūti sunku!

Tikrai taip. Iškart norisi įsijungti televizorių ir virtuvėje, ir kambaryje, atsisukam radiją, dar telefoną po ranka pasidedame, kad tik neliktume vienumoje su savimi. Koks dvasinis gyvenimas įmanomas, jei žmogus bijo likti vienas su savimi? Jis bijo išgirsti sąžinės balsą, kaip ir Dievo balsą savo širdyje. Išeina paprastų paprasčiausias „vaikų darželis“.

Vadinasi, kelias į brandų, tikrąjį dvasinį gyvenimą – tai dėmesingumas ir sąmoningumas?

Sąmoningumas. Pirmas klausimas, kurį turime sau užduoti: „Kas aš? Ką aš čia darau? Kas mano Dievas? Ar aš jį pažįstu? Ar pažįstu save?“ Bėda, kad daugelio tikinčiųjų religinis gyvenimas yra įstrigęs tam tikruose įprastumo rėmuose. Mes žinome mūsų tikėjimo įstatymus, atsimename Evangelijos eilutes, tačiau kai pradedame kalbėti apie patį Dievą, dažniausiai mums akyse iškyla Šventojo Rašto paveikslėliai. O juk Dievas kreipiasi į mus asmeniškai! Ir kai žmogus tai supranta – prasideda kitas gyvenimas: Dievo atradimas sau pačiam.

Todėl prieš keldami klausimus, ar laikomės Dievo valios, paklauskime savęs: kiek laiko per dieną, savaitę aš praleidau vienumoje su Viešpačiu? Kaip pažinsime Dievo valią, jei ir paties Dievo nepažįstame, neatskiriame Jo balso tarp kitų, skambančių mūsų galvose?

Išeina, kad neatradęs sau Dievo ir tikros, pilnavertės maldos džiaugsmo, bendrystės su Viešpačiu neturėsi…

Jei žmogus gyvena vien vaikiškomis emocinėmis reakcijomis, jis niekada nepatirs pilnavertiško džiaugsmo ir būties pilnatvės, nes tai pasiekiama tik brandžiai asmenybei. Sudėtingas mūsų pasaulis brandžiai asmenybei nebaisus. Jis baisus vaikui, bet ne suaugusiajam. Suaugusiajam baisus tik atsiskyrimas nuo Dievo, nebūtis, beprasmybė, baisu nemylėti. Pasaulis pripildytas Dievo meilės! Tuo galime įsitikinti kiekvieną rytą saulei patekėjus, žiūrėdami į dangų, matydami jame Dievo ženklus, nes kiekvienas saulėlydis ir saulėtekis žmonijai sako: „Aš jus myliu!“ Baisu tik likti be šios Meilės.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.