Pranciškono kun. Juliaus Sasnausko (g. 1959) veikla gerokai peržengia bažnyčios zakristijos slenkstį. Gal todėl jis – vienas labiausiai atpažįstamų šiandienos dvasininkų, savo knygose, pamoksluose bei „Mažojoje studijoje“ vedamose radijo laidose vis naujai atveriantis paradoksalią Gerosios Naujienos žinią bei jos ženklus mūsų kasdienybėje.

Šį kartą su kunigu susėdome pasikalbėti apie knygas, kurios, kaip pats prisipažįsta, augino jį nuo mažų dienų, o šiandien jau nebetelpa ne tik jo kambario, bet ir vienuolyno bei studijos lentynose. Pašnekesio pretekstu tapo J. Sasnausko sudaryta poeto Kazio Bradūno 100-mečiui skirta eilėraščių rinktinė. Tad nuo jos ir pradėjome šį pokalbį apie poeziją, žodžio grožį bei jėgą, Šventojo Rašto poetiką, pamokslų vertę šiandien, paties Juliaus poetinius bandymus bei knygas, kurios prikelia gyvenimui.

Julių Sasnauską kalbina Gediminas Kajėnas.

Šiemet pasirodė Jūsų sudaryta Kazio Bradūno šimtmečiui skirta poezijos rinktinė „Liepė man būti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Kaip nutiko, kad ėmėtės sudaryti eilėraščių knygą? Kuo Jums pačiam yra svarbi K. Bradūno kūryba?

Šios knygos sudarymas man ir pačiam tapo netikėta dovana. Tarybiniais laikais žinojau Kazio Bradūno vardą, buvau perskaitęs kelis eilėraščių rinkinius, mokėjau atmintinai „Sibiro kapines“ ir keletą kitų eilėraščių, cituodavau, deklamuodavau. Buvo labai gyva ir aktualu. O paskui nutolo, atėjo naujos patirtys ir nauji tekstai. Nemaniau, kad vėl teks grįžti prie tos kūrybos.

Artėjant poeto gimimo šimtmečiui, jo dukra Elena pasisakė norinti ta proga išleisti ypatingą savo tėtuko poezijos rinktinę. Tai turėtų būti panašu į maldaknygę, kurią nešiesi bažnyčioj ar šiaip pasiskaitai, užėjus įkvėpimui melstis. Pati Elena jau buvo atrinkusi gal kokius tris šimtus „religinių“ K. Bradūno eilėraščių ir pasiūlė man, turbūt kaip kunigui, pabaigti tą darbą. Kai prasidėjo konkretūs pokalbiai su Rašytojų sąjungos leidykla, nutarėme, kad knyga neturėtų būti perkrauta, užtektų maždaug pusantro šimto eilėraščių. Taip ir atsiradau vėl šalia K. Bradūno, turėjau iš naujo peržiūrėti abu storus jo „Sutelktinės“ tomus ir nuspręsti, kurios jo giesmės yra tikrai šventos ir tinkamos maldaknygei.

Aišku, galiausiai išėjo ne vien tik proginė duoklė, pagarbos ar dėkingumo ženklas garsiam poetui ir gražiam žmogui. Laikas, praleistas su K. Bradūno tekstais, man labai priartino patį poetą ir pasakė naujų dalykų tiek apie poeziją, tiek ir apie žmogaus santykį su Dievu.

Kada skaitai K. Bradūno jaunystės lyriką, Dievas ten nardo visur, kiekvienas medžio lapas ar žemės grumstelis Jį atskleidžia ir paskelbia, ką tik darytum ar sakytum, būtinai atsitrenksi, kad ir nežymiai, į Jo didybę. Tačiau kokių nors svarbių permainų tai nesukelia. Tiesiog Dievas yra, mus lydi Jo apvaizda, panašiai kaip tėviškės gamtovaizdis ar gimtieji namai. Tik vėliau pradedi suprasti, kad Dievas K. Bradūnui nėra automatiškas, tarsi savaime egzistuojantis. Jį gimdo kalba, žodis. Vaikystės poteriai ar senovinių kantičkų posmai. Bet ir ne tik specifiniai religiniai tekstai. Paprasta kasdienė šneka, tam tikri žodžių junginiai, skiemenys, intonacijos sukuria Dievo artumo išgyvenimą. K. Bradūnas stovi ant lietuviškos žemės ir kalba tos žemės kalba. Taip ir susidėlioja Dievo paveikslas.

Apie tai daug rašyta ir mąstyta, užtenka prisimini Jono Evangelijos prologą: „Pradžioje buvo Žodis.“ Pati kalba, žodžių skambėjimas yra tai, kas gali apreikšti ir įkūnyti Dievą. Apaštalas Paulius rašė, kad tikėjimas atsiranda iš klausymosi. Bradūno kūryboje labai ryšku visa tai.

Rinktinėje poeto eilėraščiai sudėti chronologiškai, todėl galima matyti, kaip K. Bradūnui keičiasi pats Dievo supratimas: nuo aiškaus ir kasdieniško, labai natūralaus ir lietuviško Dievo einama prie sudėtingesnių santykių, kur Dievo buvimas paradoksiškas, o kitąsyk net neminimas Dievo vardas, bet yra tie dalykai, kurie tarsi šaukiasi jo. Pavyzdžiui, žmogaus likimas, tragiškos istorinės peripetijos, vėliau žmogaus laikinumas, didžiulis džiaugsmas būti, gyventi, mylėti. Taip nejučiom priartėjama prie Dievo. Tikrai galima melstis skaitant tuos eilėraščius.

Evgenios Levin nuotrauka

K. Bradūno kartoje, ypač tarp išeivių poetų, toks atviras krikščioniškų siužetų, Biblijos citatų naudojimas buvo gan įprastas dalykas. Bet ar šiandien tokia leksika literatūroje neskamba kaip visiškas anachronizmas?

Vienas vokietis profesorius, viešėjęs Lietuvoje, sakė, kad šiandien literatūroje beveik nebelieka galimybės minėti Dievo vardą, išskyrus Bažnyčią ir liturgiją. Žinoma, sunku tai paneigti. Kita vertus, abejoju, kad religiniai motyvai gali taip greitai išsisemti. Biblijos siužetai, metaforos, posakiai vadinami amžinais, todėl man visai neatrodo, kad atėjo laikas jų atsisakyti. Jei vis dar naudojami Antikos mitai, kodėl turėtų būti užmirštos Biblijos istorijos?

Net jeigu pasaulietiškumas visur ima viršų, akivaizdu, kad jis negali ištrinti krikščioniškojo paveldo. Tai ne krikščionybės turinio problema. Mūsų santykis su krikščioniška kultūra pašlijęs. Mes neskaitome, nesidomime, neišmanome. Pavyzdžiui, Senasis Testamentas net pačioje Bažnyčioje pristatomas labai paviršutiniškai, niekada išsamiau neaiškinamas ir todėl tapęs žmonėms svetimas. Jei poetas skaito Bibliją, net neabejoju, kad jis tikrai aptiks ten įkvėpimo naujoms poetinėms linijoms ar vaizdiniams.

Visi stiprūs ir gilūs dalykai anksčiau ar vėliau nusidėvi, atsibosta. Bet kartu randasi troškimas ir gebėjimas juos iš naujo atrasti, apmąstyti ir perteikti. Šiandien yra daug pavyzdžių, kai jauni žmonės yra tarytum pagaunami, ištinkami tikėjimo, nors tam, rodos, nėra jokių – nei vidinių, nei išorinių – prielaidų. Tad jei Dievas kažkokiais būdais vis dėlto ateina į jų gyvenimą, kodėl jis negalėtų ateiti ir į jų kūrybą?

Dar štai vienas gražus, bradūniškas, su žodžiais, atmintimi ir aktualumu susijęs epizodas. Išėjus vakare iš K. Bradūno minėjimo Valdovų rūmuose, moteris per visą aikštę ūkauja: „Kazimierai! Kazi-i-imierai!“ Galvoju, turbūt šaukiasi šventojo karalaičio, mūsų dangiškojo globėjo, jo kaulai čia pat koplyčioje. Bet pamatau kelių metukų vaiką, įstrigusį tarp granitinių kaladėlių, kurios žymi buvusių pastatų vietas. O mama tada dar garsiau ir aiškiau: „Kaziuk, Kaziuk!“ Nesu pakrikštijęs nė vieno berniuko tuo vardu. Maniau, kad jau visai išnyko, toks anachronistinis. Pasirodo, kad skamba toliau. Kaip nesidžiaugti.

Krikščioniška mistika, o ir kitos religinės tradicijos kaip galimybę atrasti ir patirti Dievą dažniausiai į pirmą gretą stato ne žodį, bet tylą…

„Neminėk Dievo vardo be reikalo“ – tai turbūt pirmiausia taikytina kunigams ir poetams, nes būtent jie yra linkę Dievą kaišioti kur reikia ir kur nereikia. Žinoma, žodžiui yra būtina tyla. Kartais ir Mišios paskęsta triukšme, daugybėje tuščių žodžių, kai verčiau reikėtų nutilti ir nuolankiai pripažinti, kad mūsų žodžiai niekada iki galo neišsakys Dievo paslapties.

Tas pats tinka ir maldai. Garsus praėjusio amžiaus teologas Paulas Tilichas pasakojo, kaip iš fronto gaudavo savo buvusių studentų, paimtų į kariuomenę, laiškus. Jie priekaištavo savo profesoriui: jūs taip gražiai kalbėjote mums apie maldos gyvenimą, o dabar mes esame atsidūrę tokiame pragare, kad nėra jėgų net kasdieniam „Tėve mūsų“ sukalbėti. P. Tilicho atsakymas buvo paprastas: galbūt tas tylėjimas dabar ir yra jūsų malda.

Poetai puikiai žino, kad net ir nutilus žodžiams, kažin kas toliau kalba…

Biblijoje netrūksta poezijos, kalbėjimo metaforomis, o kai kurios knygos net parašytos poetine forma. Pavyzdžiui, tokios yra visos Senojo Testamento Išminties knygos – Jobo, Psalmių, Koheleto, Giesmių, Išminties ir kitos. Iš visų Biblijos knygų jos išsiskiria ne tik savo forma, bet ir pačia kalba. Ar tai reiškia, kad jau nuo seno ieškota būdų, kaip apie tikėjimą, Dievą kalbėti ne tiesmukai, bet poetiškai?

Ko vertas vien Psalmynas, lydintis Bažnyčią nuo pat vienuoliškos tradicijos pradžios. Ir šiandien liturginių valandų metu skaitomos ar giedamos psalmės, tad galima sakyti, kad Bažnyčia kasdien maudosi poezijoje.

Kita vertus, kai pamokslaujama remiantis šiomis knygomis, taip pat neturėtų užtekti vien Šventojo Rašto plonybių išmanymo, turėtų būti suvokiamas ir pats žanras – poetiniai tekstai negali būti skiriami moralizavimui ar dogmų kūrimui, o pasakojimas nėra istorinė kronika.

Rašytojas Vladimiras Nabokovas yra sakęs, kad tikrą tekstą galima atpažinti pagal tai, kad jį skaitant plotelyje tarp menčių ima bėgioti skruzdėlės. Tai, matyt, tinka ir kitiems dalykams. Man šiurpas per nugarą eina kiekvieną kartą girdint šv. Pauliaus laišką filipiečiams, kur apaštalas pamoko krikščionių bendruomenę, o paskui staiga pratrūksta ir ima giedoti: „Jis turėdamas Dievo prigimtį godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones…“ Tai tik liudija, kad Šventajame Rašte pati kalba taip pat yra Dievo atspindys. Paulius pamokslauja, moko, bara, bet nejučia užgieda, nes tai, ką turi pasakyti, jokiais kitais žodžiais negali būti išreikšta. Jo laiškai kupini tokių trumpesnių ar ilgesnių poetinių intarpų, papildančių siužetinį pasakojimą ar pamokymus ankstyvajai Bažnyčiai.

Skaitydamas Šventąjį Raštą ne kartą pajutau, kad čia slypi tokių dalykų, kurių paprasta kalba išreikšti, aprėpti, išsakyti neįmanoma. Tuomet belieka pasikliauti poezija – žodžių skambesiu, ritmu. Net tų tekstų interpretacija gali būti paremta tuo principu. Pavyzdžiui, evangelinį palyginimą apie gailestingąjį samarietį mums padeda giliau suprasti pasakojime atsiradusi ritminė liturgijos kalba (ji juntama net lietuviškame vertime). Ir netenki žado: vidury kelio, aptvarsčius sužeistojo žaizdas, vyksta liturgija, šventos apeigos, susitikimas su gyvuoju Dievu.

Pamokslai yra atskira Bažnyčios liturgijos dalis, tačiau visuomenėje tai yra įgavę neigiamą atspalvį. Kartais tenka girdėti „į pievas“ pamokslaujantį kunigą, tai menkina pamokslų paskirtį, o kartu nedaro garbės ir pačiam dvasininkui. Kita vertus, pavyzdžiui, į Jūsų aukojamas Mišias žmonės neretai ateina būtent pasiklausyti pamokslo. Tad kaip Jūs pats suprantate pamokslų žanrą arba postiles, kurių terminą sugrąžinote į mūsų kalbą?

Apie postilės žanrą girdėjau mokyklos suole, kai buvo minimos Mikalojaus Daukšos ar Jono Bretkūno „Postilės“, tačiau šis žodis buvo kažkur tolimoje praeityje. Tik gerokai vėliau, man jau kunigaujant, pranciškonas tėvas Leopoldas priminė šio termino reikšmę – postilė yra tai, kas eina „po tų žodžių“. Man tai pasirodė labai reikšminga: po Evangelijos žodžių kunigas laisva forma pateikia savo pastabas, tarytum tų žodžių tęsinį. Kas įvyksta po to, kai perskaitai ar išgirsti Evangelijos žodį? Tai klausimas ne tik kunigui, bet ir kiekvienam tikinčiajam.

Be abejonės, postilė – tai atskiras literatūrinis žanras. Turime ne vieno praeityje garsaus dvasininko pamokslus, išleistus atskiromis knygomis.

Maždaug prieš dvidešimt metų „Šiaurės Atėnuose“ pradėjau publikuoti pirmąsias postiles, sekmadienio evangelijų komentarus. Man rodos, pavyko tai padaryti pasaulietiniam laikraščiui suprantama kalba, ne per daug moksliškai ar bažnytiškai. Tačiau kad ir kiek kalbėtume apie postiles kaip literatūros žanrą, man tai pirmiausia yra tarnavimas Dievo žodžiui.

Dabar savo pamokslų dažniausiai nebeužsirašinėju, bet anksčiau tai darydavau labai kruopščiai. Kol nesi įgudęs laisvai kalbėti ekspromtu, rašymas būtinas, nes rašant mintis jau būna nuėjusi tą kelią, kurį paskui nesunku pakartoti klausytojams, nors dėstymas jau būtų kitas. Vienas išmintingas kunigas mane mokė, kad svarbiausia žinoti, kuo pradėsi ir kuo baigsi pamokslą. Jei kunigas nesiruošia pamokslui, jis kalba ilgai, suka ir suka ratus, nes jaučia, kad dar nieko taip ir nepasakė. Tada juokaujama, kad tas pamokslininkas nuolat turįs problemų su „amen“.

Šiais laikais pamokslo vertė labai nusmukusi. Paprastai sakoma: pasakyk per Mišias „žodelį“. O tas žodelis – tai pliurpimas apie viską ir apie nieką. Žmonės priprato bažnyčiose nieko neišgirsti. Retai pasitaiko apgalvotų, parengtų pamokslų, kurių gražu klausytis. Toks dabar metas. Visa žiniasklaida pilna panašaus pliurpimo. Kunigų seminarijoje klierikai jau antrame kurse būna įtikinti, kad užtenka perskaityti Evangelijos tekstą, ir iš burnos pasipils išmintis, įkvėpta Šventosios Dvasios. Deja, pasipila tik banalybės.

Jūsų knygose gražiai dera pamokslai, Evangelijos eilučių komentarai bei eseistiniai tekstai. Gal todėl nieko nuostabaus, kad priklausote Rašytojų sąjungai. Įdomu, kiek Jums pačiam yra svarbu ne tik tai, ką sakote, tačiau ir kaip?

Kiekvienas rašantis žmogus, pajutęs, kad valdo žodį, matyt, neišvengia puikybės – jis žino, kad jo žodžių laukiama, į juos įsiklausoma. Natūraliai kyla ambicijos, dažniausiai kvailos ir tuščios. Jei esi išmintingas, stengsies visais būdais nepasiduoti puikybei. Pavojus yra, bet dėl jo neverta atsisakyti noro, kad tavo kalbėjimas bažnyčioje būtų ir gražus, ir geras.

Tėvas Stanislovas kartodavo seną lotynišką posakį: „Da sermonem rectum et bene sonantum“ – duok pamokslą teisingą ir gražiai skambantį. Tam, kad Kristaus žinia pasiektų mus, reikalinga retorika, gražaus žodžio kelias. Pažiūrėkime, kokie retorikos meistrai yra Naujojo Testamento autoriai. Jie ne šiaip perteikia teisingą informaciją, bet randa jai tinkamiausią, labiausiai veikiančią formą.

Vyskupas Antanas Baranauskas, kažkada dėstęs homiletiką Kauno kunigų seminarijoje, mokė klierikus, kad pamokslas turi „sugraudenti“ klausytoją. Gal nebūtina pravirkdyti visos bažnyčios, bet privalai siekti žodžio jėgos. Juk didžiausią poveikį mums daro ne pati nuoga tiesa, kad ir labai svarbi, bet anas „bene sonantum“. Nežinau, ar galima to išmokti ir nuo ko labiausiai priklauso pamokslininko žodžių jėga. Nuo išsilavinimo, apsiskaitymo, literatūrinio talento? Gyvenimo patirties, žmonių pažinimo? Šventosios Dvasios veikimo?

Kunigas Vaclovas Aliulis mums seminarijoje pusę metų dėstė kalbos kultūrą. Gerai prisimenu jo pastabą: na taip, taisyklingu kalbėjimu jūs gal ir nepritrauksite žmonių į bažnyčią, tačiau netaisyklingu tikrai išvarysite. Net jeigu šiandien ir nematome, kad kas nors bėgtų lauk iš bažnyčios pamokslo vidury, vis dėlto tiesa, kad dalis žmonių neina į pamaldas, nes nesitiki ten nieko naujo ir jiems svarbaus sužinoti ar išgirsti.

Kultūros bendruomenėje esate žinomas kunigas ne tik dėl savo pamokslų bei knygų, tačiau ir darbo „Mažojoje studijoje“, kur viena iš laidų vadinasi „Poetiniai skaitymai“. Ar literatūros skaitymas yra Jūsų paties kasdienis įprotis?

Tas įprotis iš vaikystės. Augau tarp knygų ir knygelių. Nebuvo namie prašmatnios bibliotekos, bet knygų spinta stovėjo vidury kambario lyg koks altorius, didžiausioj pagarboj, negalėjai be reikalo stumdyti jos stiklų. Mama nuo universiteto laikų buvo įpratusi pirkti knygas, nors ne visada sočiai pavalgydavo. Turiu išsaugojęs pirmaisiais pokario metais išleistą Juozo Tumo-Vaižganto prozos rinkinėlį, pageltusį, ant prasto popieriaus, su jos, tuomet dar Jurbarko gimnazistės, parašu. Tada duonos galėjai gauti už korteles, o mergaitė pirko knygą, skaitė. Paskui ir vaikiškoms knygelėms negailėjo tų varganų rublių.

Man būnant gal dvylikos metų, poetas Antanas Gailius, tada Vilniaus universiteto studentas, bijodamas kratos, mūsų namuose Garelio gatvėje slėpė savilaida išleistus K. Bradūno eilėraščius ir dar kažkokios literatūros. K. Bradūno „Morenų ugnys“ buvo nukopijuotas nuo tikros knygos, o kiti eilėraščiai perrašyti mašinėle ant plono popieriaus. Bet vis tiek K. Bradūnas neišvengė KGB nagų. Praėjo kiek laiko, ir per pirmąją kratą mūsų bute viskas buvo konfiskuota kartu su kita „antitarybine literatūra“, atsidūrė baudžiamoje byloje kaip daiktiniai įrodymai. Todėl ir sakiau, kad K. Bradūnas padėjo man atsidurti kalėjime. Tiesa, prieš tai spėjau perskaityti, išmokti kai ką atmintinai, panaudoti pogrindžio spaudoje. Tada pirmą kartą supratau, kad poezija gali būti pavojinga, kad dėl jos daromos kratos, sodinama į kalėjimą. Kitaip tariant, žinia apie poetinio žodžio galybę ir kainą. Labai naudingas buvo patyrimas.

Mokykloje lietuvių literatūrą mums dėstė puiki mokytoja Birutė Girdzijauskienė, kuri buvo įsimylėjusi poeziją ir mus visaip spaudė kuo daugiau skaityti, analizuoti, užsirašinėti patikusias knygų pastraipas. Jai rekomenduojant, dešimtoje klasėje užsiprenumeravau ne „Lietuvos pionierių“, bet brangiai kainavusią „Pergalę“. Ir skaičiau, nors, žinoma, mažai ką suprasdavau. Bet viskas kažin kur nusėda ir išlieka. Ta pati mokytoja mus ragino rinkti savo pačių bibliotekėles. Taip ir prasidėjo. Knygos tais laikais tebeturėjo savo senąją aurą, paveldėtą iš spaudos draudimo laikų. Šalia namų buvo antikvarinis knygynas, pripratau ten vaikščioti, vartyti senus leidinius. Kai ką ir pirkdavau. Vienas pirmųjų laimikių buvo Vaižganto „Pragiedruliai“, keturi gražūs tomai autentiškais viršeliais, išleisti karo metais. Tebeturiu juos. Jau žinojau, kad paskutinė tos epopėjos dalis – „Šeimos vėžiai“ – yra neskelbiama, todėl buvo ypač smagu turėti viską, ir skaityti, kas uždrausta.

Dar didelę įtaką padarė pažintis su buvusiu kaliniu ir disidentu Viktoru Petkumi. Jis gyveno kitoje Garelio gatvės pusėje. Pabeldi į langą, durys atsidaro, ir jau sėdi mažame kambarėlyje, kuris nuo grindų iki lubų užverstas knygomis, meno kūriniais. V. Petkus labai mėgo lietuvių poeziją, rinko viską, kas išspausdinta, planavo parengti visų laikų Lietuvos poetų sąvadą. Uždegė literatūros aistra ir mus, moksleivius. Kur tik radęs senuose laikraščiuose ar žurnaluose eiliuotą tekstą, puldavau kirpti ir nešti į jo kolekciją. Kai išeidavo nauja geros poezijos knyga, būtinai ką nors paskaitydavo garsiai. Taip išgirdau Marcelijų Martinaitį, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, Onę Baliukonytę. Atsirado noras rašyti. Atnešdavome jam įvertinti savo mokyklinių bandymų. Atsimenu, išėjo kalba apie meilės lyriką, tai jis ištraukė iš lentynos Balio Sruogos raštus ir perskaitė „Giesmes viešnelei žydriajai“. Dar smulkiai papasakojo, kaip sukurtas tas ciklas, apie tragišką B. Sruogos meilę.

1977 metų vasarą V. Petkų suėmė, nuteisė daug metų kalėti. Nežinau, koks jo poetų rinkinio likimas, kur dabar ta gausybė knygų ir periodikos iškarpų. Bet savo darbą tie poezijos vakarai Garelio gatvėje padarė. Kai tų metų rudenį paėmė į kariuomenę, vežiausi rudame kartoniniame lagamine ir kelias miniatiūrines eilėraščių knygeles, jau žinodamas, kad poezija veikia ir kad jos man prireiks. Kariniame dalinyje į rytus nuo Leningrado buvo labai sunku, šalta ir vėjuota žiema, dirbom statybose, ant stogų, normaliai nepavalgę, neišsimiegoję, beveik jokio laisvo laiko, nei draugų, nei artimųjų, o dar ta visa šlykšti propaganda. Kai tik būdavo kokia pauzė – kalbi rožančių, skaitai ar mintyse deklamuoji Joną Mačiulį-Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Balį Sruogą. Lauke -30 laipsnių šalčio, dvokiantis mazuto laužas, o rankose – poezijos knygelė. Paskui po daug metų buvau Liucernoje, prie Keturių kantonų ežero ir tų rūmų, kur Maironis gyveno ir rašė. Bet ten jo eilėraščiai man kažkodėl neskambėjo. O kariuomenėje, nežmoniškomis sąlygomis, skambėjo. Arba Rainerį Maria Rilkę atradau Permės lagerio aplinkoje, kur 1977 metų vasarą, per Sekmines, buvome nuvykę aplankyti kalinamo Vlado Lapienio. Jo žmona gavo kelias paras pasimatymo, o man reikėjo laukti jos tokiame baisiame bendrabutyje. Buvau pasiėmęs ką tik išleistą Rilkės rinkinėlį. Taip ir prilipo kartu su visu kontekstu. Gal todėl, kad Rilkė mylėjo Rusiją, lankėsi ten. Paskui ir Sibire gaudžiau jo rusiškus vertimus.

Jūsų rezistencinėje veikloje spausdinant „Laisvės šauklį“ bei „Vytį“ taip pat visuomet po ranka buvo poetiniai tekstai?

Na taip, ir tada poezijos reikėjo. Bernardo Brazdžionio, K. Bradūno, kitų autorių eilėraščiai kurstė patriotines nuotaikas, pasipriešinimo dvasią, padėjo išlaikyti ir apginti vidinę laisvę. Be to, buvau išmokytas mokykliniuose rašiniuose cituoti literatūros kūrinius, įterpti kokį aforizmą. Skaitai knygą ir pasižymi užtikęs ką nors gražaus. Randi mintį apie tėvynę, laisvę, tikėjimą ir džiūgauji, puoli užsirašyti. Jei saugumas būtų daręs mūsų leidinių stilistinę analizę, būtų nesunkiai nustatęs, kad dalis straipsnių yra gimnazisto darbas. Panašiai paskui, prisimindamas savo lagerius, kalbėdavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar jo draugas kunigas Kazimieras Vaičionis. Per poeziją, literatūrą buvo išsiugdę jautrias ir drąsias širdis. Kai atėjo negandos ir vargai, viską atlaikė skaitydami, deklamuodami ar patys rašydami.

Jaunystėje daugelis išmėgina poeto plunksną. Įdomu, ar ir pats kažką kūrėte?

Mokykloje daugelis rašo, rašiau, žinoma, ir aš, įsimylėjęs ar maištaudamas. Vieną kitą eilėraštį kalėjime ir tremtyje. Vėliau kunigų seminarijoje, turbūt Liudo Vasario užtarimu. Tai vis tokios ypatingos, ribinės situacijos. Pamatai, jog nebegalioja įprastas kalbėjimo būdas. Tiesiog nevalingai ieškai ritmo, sąskambių, metaforų, kad nusakytum ypatingą sielos būseną. Tie kūrinėliai, aišku, jokios vertės neturi, tai tik dienoraščio lapeliai. Bet supratau, kaip randasi eilėraštis ir kas yra poetinis mąstymas.

Gerai pamenu eilėraštį, skirtą Viliaus Orvido atminimui, apie valkatėlę, Vilniaus geležinkelio stotyje apraudantį ką tik mirusį akmentašį. Šis eilėraštis buvo pasirašytas br. Lino vardu ir publikuotas tuo metu leistame žurnale „Katalikų pasaulis“. Kažkas yra sakęs, kad tai Juliaus Sasnausko tekstas. Ar tai tiesa?

Taip, buvo keletas tokių tekstų. Tačiau jie atėjo be jokių mano pastangų: aš tiesiog žodis žodin aprašiau tai, kas vyko prieš mano akis. Tuomet buvau tik baigęs kunigų seminariją, bet į kunigus neįšventintas, todėl su draugu vasarą basčiausi tarp Vilniaus ir Kretingos, nutranzavome į Norvegiją, teko nakvoti statybose, kitą naktį – vaikų darželyje stovinčioje šuns būdoje, elgetauti, prašyti maisto, nes buvome be pinigų, alkani. Sugrįžę po kelių dienų Vilniaus geležinkelio stotyje nusipirkome bilietus į Kretingą ir laukdami traukinio ant laiptų gurkšnojome alų. Prie mūsų priėjo moteris, apsivilkusi vyrišką švarką, na, tokia „bomžė“, kaip sakoma, valkataujanti ir prasigėrusi. Paprašė palikti jai tuščius butelius. Mano draugas padavė jai savo butelį, pusiau nugertą, o ji padėkojo, apsisuko ir eina tolyn, taip keistai kilnodama rankas, lyg skristų. Švarkas jai iki kelių, plaikstosi, rankovės per ilgos. Eina neatsigręždama ir dejuoja: „Viliukas numirė“. Mes supratome, kad ji gedi V. Orvido, jis buvo prieš kelias dienas palaidotas. Pagalvokite: čia Vilnius, Žemaitija kažin kur, nebuvo jokios kalbos apie V. Orvidą, nors pažinojome jį, mes abu, jeigu ką, irgi pranciškonai kaip jis, važiuojame į jo kraštus ir matome tą paveikslą. Epifanija, apreiškimas. Kokia didelė tikra meilė ir koks sielvartas, nors geležinkelio stotis, valkatos, asocialūs elementai, alkoholis…

Tokių, sakyčiau, „poetinių situacijų“, pasitaiko nuolatos, jei tik pats nori ir sugebi jas pamatyti. Nereikia jokių stebuklų, įkvėpimų, dvasinių pagavų. Štai Pelenų dieną išeidamas iš vienuolyno sutinku pro vartelius į bažnyčią einantį dailininką Petrą Repšį, kuris į bažnyčią dažnai nevaikšto. Jis pasiskundė, kad bjauriai skauda nugarą, aš duodu jam iš kišenės tramadolio tabletę, garantuoju, kad padės, tada abu zakristijoje ieškome vandens. Palieku jį atsirėmusį į altorių, nežinau, gal meldėsi, gal laukė, kol ims veikti vaistai. Argi visa tai ne eilėraštis?

Arba, prisimenu, buvo Vilniaus katedros atšventinimo iškilmės. Mus, klierikus, iš seminarijos Kaune ten nuvežė. Niekada daugiau nemačiau tokių religinių apeigų. Priešais altorių ant grindų guli vyskupas Julijonas Steponavičius, ir aiškiai matai, kad jis užsikniaubęs kūkčioja, verkia. Visi sukrėsti to neįmanomo, neįsivaizduoto sugrįžimo savo katedron. Kunigas V. Aliulis, dėstęs seminarijoje kalbos kultūrą, po kurio laiko liepė mums aprašyti savo įspūdžius iš Vilniaus. Atsisėdu rašyti ir imu kone automatiškai eiliuoti. Nieko negaliu padaryti. Paprasti žodžiai būtų netiesa, jie čia negalioja. Tai, kas tau įvyko, yra daugiau negu šventė ir jos įspūdžiai. Galvoje ėmė vėl suktis hipių laikai, vaikystės ir paauglystės įvykiai Katedros pašonėje. Sąjūdžio renginiai, badaujantys žmonės, maldos naktis prie uždarytų Katedros durų. Iš viso to galėjo būti arba poezija, arba nieko.

Na, o jeigu nori būti tikras poetas, turi nesiliauti rašęs, provokavęs savo vaizduotės, traukęs iš savęs, iš savo aplinkos, iš knygų tai, kas prašosi ano kitoniško skambėjimo. Bet mano pašaukimas kitas. Galbūt dalis tų „poetinių situacijų“ kaip nors aidi pamoksluose ar Šventojo Rašto komentaruose. Tegul viskas persipina, susimaišo, man taip geriau patinka. Ir nekankina tikrų poetų ambicijos.

Esate minėjęs, kad dabar renkate tris ar net keturias bibliotekas. O kokią dalį tarp šių knygų sudaro poezija?

Knygos – jos tartum savaime dauginasi, pagal tai, kur esi ir ką veiki. „Mažojoje studijoje“ esu apaugęs vienokiomis knygomis, vienuolyne – kitokiomis, namuose ar kaime – dar kitokiomis. Gerai, kad Knygų mugė tik kartą per metus ir kad neliko antikvarinio knygyno Garelio gatvėje. Tiesa, atsirado internetas – ne mažesnė pagunda. Knygų aistra, prasidėjusi anksti, taip niekada ir neužgeso, tik plėtėsi. Net iš tremties vežiausi namo kelis šimtus leidinių. Žinoma, tos knygų stirtos ant grindų – dar ne biblioteka. Gera biblioteka turi būti tam tikros krypties, sutvarkyta, susisteminta, apvalyta nuo atsitiktinių dalykų. Bet nežinau, ar sugebėsiu per likusį gyvenimą atlikti tą milžinišką darbą.

Patinka rinkti retas, mažais tiražais išleistas prieškario ar išeivijos poetų knygas, grožėtis autentiškais viršeliais, iliustracijomis. Pasisekė surasti knygų su Motiejaus Valančiaus, Vaižganto, Oskaro Milašiaus autografais. Turiu surinkęs viską, ką išleido K. Bradūnas, Jonas Aistis, Henrikas Nagys, Henrikas Radauskas, Vladas Šlaitas, Leonardas Andriekus, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas. Kiekvienam gyvenimo etapui turbūt buvo savi autoriai. Kai kurie jų nesitraukia, kai kurie sugrįžta, jau kitokie. Ateina naujų.

Šiais metais puoliau skaityti W. H. Audeną, vieną didžiausių ano amžiaus anglakalbių poetų. Pirmiausia sudomino jo gyvenimo istorija, atskiros citatos, o paskui norisi išgirsti daugiau. Jo tik keli eilėraščiai išversti į lietuvių kalbą. Yra rusiškų vertimų. Mėginu ir originalo kalba. Jei bent kelios poeto eilutės lieka tau atminty, vadinasi, išgirdai jį. Tų eilučių nešiojiesi daug, jos niekaip neišsitrina. Kažkodėl patenka ir laikosi nežinia kam. Gal tai ir yra poezijos gyvenimas. Įrodymas, kad jos reikia.

Prie lovos, galvūgalyje, turiu lentyną su brangiausių, reikšmingiausių man autorių knygomis, poezija ir proza. Ji vis pasipildo. Taip pat ir jaunaisiais kūrėjais. Net jei kada negalėčiau ar nenorėčiau nieko skaityti, ta lentyna turėtų veikti pati iš savęs, lyg koks sakramentas.

Žurnalas „Kelionė“

One Comment

  1. Knygų aistra nepalieka ir manęs,…sveikatos ir Dievo palaimos kun.J.Sasnauskui…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *