Vokalo meistrui balsas – tai įrankis, suteikiantis sąlygas vidinės šviesos materializacijai, todėl, susidūrę su šios srities virtuozais, mes gauname progą ne tik išgirsti muziką išsiskleidžiant pačiais subtiliausiais savo niuansais, bet ir pasisemti energijos iš įstabiai išlieto atlikėjo dvasinio bareljefo. Dabartiniais technologijų laikais mums ypatingai pasisekė – turime begalę galimybių išgirsti geriausius balsus neribojami geografinių sąlygų: atsiranda vis daugiau įrašų, plečiasi tiesioginių operų ir koncertų transliacijos kine bei internetu.

Netgi Lietuvoje jau keletą metų galime mėgautis „Metropolitan Opera“ transliacijomis „Forum Cinema“ kino teatruose Vilniuje ir Kaune. Tai neabejotinai puiki paskata plėsti muzikinį akiratį pasauliniu mastu, prisiliečiant prie pačių „-iausių“ be jokių išlygų. Ir vis tik to dar maža. Be abejo, per šias transliacijas mes gavome galimybę sužinoti dalį nuostabiausių pasaulio balsų, tokių kaip Dmitri Hvorostovsky, Joyce DiDonato, Juan Diego Flórez, Diana Damrau, Thomas Hampson ir daugybę kitų, tačiau informacijos apie šių atlikėjų įrašus su pačiais skirtingiausiais repertuarais lietuvių kalba stebėtinai maža. Na, ir, žinoma, neturėtumėme pamiršti, kad „Metropolitan Opera“ taip pat ne be trūkumų – gurmaniškesnės muzikos už Verdį bei Pučinį (su didžiausia pagarba šiems kompozitoriams) repertuaras tikrai neperkrautas, tad norint pasiklausyti retesnių, nors ir ne mažesnio kalibro kūrinių, tokių kaip, pavyzdžiui, baroko šedevrai, ir, aišku, atitinkamai išgirsti į šią muziką besiorientuojančių atlikėjų, paprastai teks ieškoti kitų būdų.

Todėl norėčiau pristatyti naujausius ryškiausių operos atlikėjų įrašus, šį pusmetį nors ir ne itin gausius kiekybės atžvilgiu, bet neabejotinai vertus dėmesio ir jau sulaukusius puikaus kritikų pripažinimo visame pasaulyje.

Dmitri Hvorostovsky Russia Cast Adrift

Kai rašiau šio disko rekomendaciją, Dmitrijus Chvorostovskis dar nebuvo palikęs šio pasaulio. Nors ir dabar, kai rašau šiuos žodžius, jaučiu, kad jis vis dar čia. Turiu pripažinti, kad tokia įgimta aristokratija ir dvasios prabanga, kokiomis spinduliavo šis atlikėjas ir kurios kaip paguoda mums liko jo mene, yra fenomenas. Jo asmenybės ryškumas ir išbaigtumas jau pats savaime yra šedevras ir bijau, kad jokie žodžiai neišreikš šios netekties skausmo taip, kaip bet koks trumpiausias jo muzikos fragmentas. Todėl, turėdama omeny, kad kiekvienas bekraujis žodis, kuriuo bandau išreikšti netektį žmogaus, kurio menas mano gyvenime buvo ir bus vienas slėpiningiausių reiškinių, bene vienintelis suteikiantis man drąsos tuomet, kai jos labiausiai reikia, aš pateikiu čia paskutinio Dmitrijaus solo disko aprašymą tokį, kokį jį parašiau kelios dienos iki Meistro mirties, nes nei jo menui, nei jo dvasiai mirtis neegzistuoja.

Tai greičiausiai gurmaniškiausias vokalinis albumas, pasirodęs šiais mėnesiais klasikinės muzikos pasaulyje. Dmitrijus Chvorostovskis, būdamas neabejotinas rusų romansų meistras, šį kartą parengė itin retą, įspūdingą, delikatų Georgijaus Sviridovo (1915–1998) repertuarą, išsiliejantį šiame įraše tiesiog apčiuopiamu rūku ir skvarbiu drėgnos žolės aromatu: gaivališka daugiaplane akimirka, uždarančia mus savo krištolinėje amžinybėje. Skaidri ir šviesi Sergejaus Jesenino poezija, perfiltruota meistro balso, išsilieja dainose audringai blyksinčiais Sviridovo muzikiniais vaizdiniais. Ir, be abejo, temperamentingas, atšiaurus ir subtilus, vizualizuojantis Chvorostovskio balsas atveria kiekvieną muzikinį niuansą ir jutiminį atspalvį taip natūraliai, jog skausmas, kurį jie saugo, ir juos paženklinęs grožis neišvengiamai atsišviečia klausytojo sieloje tarsi vitražo atspindys, uždegtas vakarinės saulės. Taip poetiškai ir taip jautriai. Akivaizdu, jog ne veltui kompozitorius pasitikėjo šiuo įstabiu baritonu ir specialiai jam sukūrė vokalinę poemą St. Petersburg, išleistą 2004 metais. Taigi muzika čia atliekama paties kompozitoriaus pasirinkto atlikėjo.

Be to, turėčiau pastebėti, jog tai istorinis įrašas: pirmą kartą šis Sviridovo dainų ciklas įrašytas su orkestru, beje, diriguojamu Konstantino Orbeliano, Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigento. Bet vis dėlto pati didžiausia paskata įsigyti šį albumą – tai išskirtinis, giluminis atlikėjo ryšys su muzika, sukuriantis absoliučios pilnatvės pojūtį.

Thomas Hampson Serenade

Labai džiaugiuosi galėdama pristatyti dar vieno Premium klasės baritono įrašą, pasirodžiusį visai neseniai. Thomas Hampson, pagarsėjęs skirtinguose repertuaruose, bet užvis didžiausią prielankumą jaučiantis austrų bei vokiečių kompozitorių Lieder‘iams, šį sykį išleido nepaprastai žavingą ir melodingą serenadų albumą. Nors spręsdami iš pavadinimo galėtumėme pamanyti, jog jame rasime įprastinius nuvalkiotus Torna a Surriento, Non ti scordar di me ar O sole mio, vis dėlto netikėtai susiduriame su kur kas mažiau pažįstamais prancūzų kompozitorių kūriniais. Įdomu tai, kad nors daugumos šių kūrėjų muzika atliekama itin dažnai (pradedant Gounod ir baigiant Saint-Saëns), šiame albume įrašyti kūriniai tikrai negali pasigirti ypatingu žinomumu. Ir štai dabar, šiame elegantiškame bei subtiliame, estetine prabanga dvelkiančiame Hampson‘o diske, jie įsižiebia ryškiausiomis bei netikėčiausiomis švieselėmis, šventiškai išblaškančiomis rudeniškas sutemas. Jautrus ir įtaigus amerikiečių baritono bei žymaus pianisto Maciej Pikulski atlikimas tikrai negali nesulaukti atsako nuo darganos sužvarbusioje sieloje.

Olga Peretyatko Russian Light

Dar vienas įstabus įrašas – tai vieno garsiausių koloratūrinių sopranų Olgos Peretyatko virtuoziškas XX a. muzikinės Rusijos panoramos pristatymasm, pradedant Glinka bei Rimskiu-Korsakovu ir baigiant žavingomis Šostakovičiaus Lidočkos partijomis, priklausančiomis 2009 metais Liono Nacionalinėje Operoje Olgos stulbinančiai įkūnytam naivios merginos vaidmeniui operetėje Maskva, Čeriomuškos. Taip pat turėčiau išskirti Rachmaninovo romansus, Olgos atliekamus su tokia muzikine ir dvasine kokybe, kad, rodos, visi jutimai prisitaiko prie jų įkūnijamos situacijos, mus priversdami užmiršti, kur mes esame ir kas vyksta aplinkui. Apskritai, vos pagalvojus apie šį albumą, mano mintys prisipildo vaiskių, mirguliuojančių atšvaitų, nes būtent taip atrodo krištoliniu, išskirtinai aukštu ir lengvu, vasariškai gaiviu rusų soprano balsu atliekama savos šalies muzika. O išklausius šį įrašą, erdvėje lieka šviesos nuosėdos, dar ilgai neapleidžiančios regos lauko. Būdama viena pagrindinių Rosinio atlikėjų, kerinti savo pasirodymais begalėje kitų meistrų, įskaitant Mocartą, Donicetį bei Verdį, operose, Olga populiarėja sulig kiekvienais metais. Ir štai šio disko muzika, atlikta ne tik su ypatingu meistriškumu, bet ir begaliniu subtilumu, yra neabejotinai dar vienas jos išskirtinio talento įrodymas.

Juan Diego Flórez Mozart

Kitas fantastiškas sezono atradimas – tai garsiausio Rosinio tenoro Juan Diego Flórez posūkis į naują repertuarą – Mocarto arijas. Pats tenoras teigia besižavintis išskirtiniu ir drauge paprastu kompozitoriaus melodingumu bei universalumu, tačiau, mano nuomone, didžiausią džiaugsmą šiame įraše teikia būtent unikalus Peru tenoro balsas su savo toli gražu neeiline ornamentika. Pripratęs prie maksimalaus vokalinio virtuoziškumo, Flórez išgauna Mocarto muzikoje tokius stebuklingus melodijos tvyksnius, kokių šiose tolygiose arijose tiesiog nesitiki. Ne veltui naujasis atlikėjo diskas akimirksniu susilaukė aukščiausio pripažinimo – nesu tikra, ar kada šios austrų kompozitoriaus arijos yra taip ryškiai žėrėjusios.

Philippe Jaroussky The Händel Album

Naujasis neabejotinai garsiausio pasaulio kontratenoro Philippe Jaroussky diskas – tai įrašas, kuris tiesiog privalo egzistuoti. Taip kaip Hendelis yra viena bazinių figūrų barokinės operos kompozitorių gretose, Jaroussky yra atlikėjas, be kurio šiais laikais barokinis repertuaras paprasčiausiai neįsivaizduojamas. Šis prancūzų kontratenoras savo nežemišku delikatumu tobulai įkūnija dieviškąją baroko muzikos koncepciją, iškeldamas muzikinę ekstazę į aukščiausią dvasinį lygmenį. Todėl apskritai, kai kalbame apie Hendelį šiuolaikinėje scenoje, Jaroussky atlikimas yra vienas pirmųjų, ateinančių į galvą.

Galime rasti begalę įrašų iš operų ar koncertų, kuriuose jis atlieka šio kompozitoriaus muziką (norėčiau išskirti pribloškiantį Sesto vaidmenį, įkūnytą Jaroussky 2012 metais Zalcburge įrašytoje Hendelio operoje Julijus Cezaris, kur atlikėjas pasirodė drauge su tokiais baroko virtuozais kaip Cecilia Bartoli, Andreas Scholl ir Anne Sofie von Otter). Be to, ir ankstesniame savo solo albume Carestini (2007) Jaroussky yra įrašęs stulbinančiai išpildytų šio kompozitoriaus arijų.

Ir vis tik, turėdamas omeny nepaprastai platų Hendelio repertuarą, Jaroussky nusprendė įrašyti ištisą diską, skirtą Hendeliui ir įtraukė anksčiau jo diskuose nepasirodžiusias kompozitoriaus arijas. Ką gi, jis dar kartą įrodė savo gebėjimą transformuotis į grynąją muziką: klausydamasis paskutinio Jaroussky įrašo suvoki, jog šis XXI amžiaus atlikėjas bene toks pats neatsiejamas baroko komponentas, kaip ir pats Hendelis. Ir štai jau vien dėl šio žaidimo su laiku naujasis Jaroussky albumas negali likti nepastebėtas.

Cecilia Bartoli, Sol Gabetta Dolce Duello

Pagaliau po trejų metų pertraukos (nuo St Petersburg, pasirodžiusio 2014 m.) turbūt didžiausias mūsų dienų baroko operos vokalo autoritetas Cecilia Bartoli išleido naują, kaip visada virtuozišką ir tobulai išieškotą diską. Nors viršelis pabrėžtinai lengvabūdiškas ir, rodos, labiau derantis prie pop kultūros, muzikinis turinys – išskirtinai gurmaniškas, gausus retenybių bei meistriškų štrichų. Visų pirma, neįprasta jau vien tai, jog šiame įraše susitinka dvi virtuozės: legendinis koloratūrinis mecosopranas su garsia violončelininke iš Argentinos Sol Gabetta. Ne veltui ir pats albumas pavadintas „saldžia dvikova“ – violončelė ir balsas, elegantiškai varžydamiesi vienas su kitu, mums siūlo ypatingą muzikinį delikatesą. Turint omeny, kad baroko muzikai būdingas intymus balso ir instrumento santykis, padedant vienas kitam, tačiau ir nepamirštant parodyti savo išskirtinumo, diskas puikiai atspindi epochos dvasią. Nors kita vertus, barokinė muzika violončelei ir balsui yra pakankamai retas reiškinys, ypač kalbant apie įrašus.

Nuostabu tai, jog Bartoli, kaip visada, sugeba rasti niekada anksčiau neįrašytų barokinių šedevrų, pavyzdžiui, šiame albume tokių netgi trys, nekalbant jau apie tai, kad ir likę kūriniai yra absoliučios retenybės. Visos premjeros yra parašytos dviejų meistrų, pastaruoju metu dėl barokinės muzikos suklestėjimo ir kontratenorų populiarėjimo sulaukiančių vis daugiau dėmesio: Antonio Caldara ir Nicola Porpora. Taip pat čia randame nuostabių Hendelio, Albinonio ir poros mažiau pažįstamų kompozitorių kūrinių. Šį repertuarą Bartoli atlieka savo unikalia maniera, įmantria ornamentika ir sau vienai būdinga antgamtiška energija. Prie visa to pridėjus delikatų Sol Gabetta griežimą, albumas iš tiesų dvelkia aukščiausia kokybe.

3 Comments

  1. Ačiū,Emilija,už puikų pažintinį straipsnį,…esu operos fanas…

  2. Dievinu barokinį atlikimą,…svajonė būtų išgirsti Hendelio „Julių Cezarį“…

  3. Kaži, ar tikrai tokiu greitu tempu buvo dainuojamos arijos Hendelio laikais?..

    Ačiū už apžvalgą ir įrašus, jų vienam kartui net per daug.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *