Anglų rašytoja Julia Donaldson (g. 1948 m.) ir Londone gyvenantis vokiečių iliustratorius Axelis Scheffleris (g. 1957 m.) – vienas puikiausių kūrybinių tandemų vaikų literatūros pasaulyje. Drauge jiedu jau išleido daugiau nei dvi dešimtis paveikslėlių knygų vaikams, o žinomiausias jų turime išverstas ir į lietuvių kalbą: „Grufas“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė, Alma littera, 2004, 2013), „Ilgaausės pogulis“ bei „Kiaulytė žaidžia slėpynių“ (abi iš anglų k. vertė Vaida Račūnaitė-Čepkienė, „Baltų lankų“ leidyba, 2012), „Kam sugalvota skraidanti šluota“ (iš anglų k. vertė V. Palčinskaitė, Baltos lankos, 2012), „Grufo vaikelis“ (iš anglų k. vertė V. Palčinskaitė, Nieko rimto, 2015) ir „Rudens takais su Grufu“ (iš anglų k. vertė V. Palčinskaitė, Nieko rimto, 2015).

Be abejo, „Grufas“ – žinomiausia pasaulyje šių kūrėjų knyga, sulaukusi ir tebesulaukianti ne tik mažųjų skaitytojų dėmesio, bet ir gavusi ne vieną įvertinimą, tarp kurių – ir perkamiausios 2000 m. paveikslėlių knygos Jungtinėje Karalystėje apdovanojimas bei geriausios knygos garsiniam skaitymui ir geriausios audio knygos apdovanojimai, o BBC radijo klausytojai 2009 m. „Grufą“ išrinko geriausia knyga skaitymui prieš miegą. J. Donaldson ir A. Schefflerio „Grufas“ pakeitė pasaulinės leidybos nuostatas apie tai, ką gali paveikslėlių knyga, turint omenyje ne vien pardavimus, bet ir įvaizdžio bei prekinio ženklo aspektus. Ši knyga sulaukė begalės pakartotinų leidimų, buvo leidžiama įvairiais formatais, taip pat pagal ją buvo pastatyti spektakliai ir sukurtas animacinis filmas.

Siūlome skaitytojams pokalbį su Julia Donaldson ir Axeliu Scheffleriu – apie skaitymo svarbą, „Grufą“, bendrą darbą, kūrybinius iššūkius ir paveikslėlių knygų ypatybes.

Julia, dažnai pasisakote vaikų skaitybos skatinimo klausimais. Kaip apibendrintumėte kodėl svarbu ankstyvame amžiuje vaikus sudominti knygomis?

J. D. Svarbu prisiminti, kad skaitymas – tai malonumas. Skaitydamas gali pasinerti į naujus pasaulius ir vaizduotę žadinančius pasakojimus. Knygos skaitymas su mama, tėvu, seneliais ar kuo kitu yra ryšį stiprinanti patirtis, tai smagu, o kartu ir mokomasi. Mėgaukitės šiuo artumu, susėskite su savo vaikais, skirkite jiems visą savo dėmesį ir patirkite džiaugsmą, kartu leisdamiesi į istorijų pasaulį. Jeigu jūsų vaikas sunkiai išlaiko dėmesį ar nenusėdi vietoje, rinkitės trumpus pasakojimus ir vaiką dominančias temas. Antraip skaitymas neteks smagumo, taps atgrasiu.

Pati esate didelė paveikslėlių knygų gerbėja.

J. D. Paveikslėlių knygos iš tiesų yra įvairiapusė literatūros forma, jų dėka pasakojimai atgyja. Pavyzdžiui, priešmokyklinukams svarbu pradėti mokytis skaityti iš knygų, kuriose yra vos keli lengvai suprantami žodžiai viename puslapyje. Tuomet mokomasi lengviau, geriau įsimenama, ypač, jei knyga eiliuota nesudėtingu rimu.

Ar todėl dažniausiai ir rašote eiliuotas knygas?

J. D. Taip. Vaikai įsisavina besirimuojančius žodžius neįtikėtinai greitai, be to, jiems patinka žinoti, kas bus toliau. Poezija turi daug privalumų mokantis skaityti ir raštingumui apskritai, kadangi vaikams skirti eilėraščiai dažniausiai turi labai aiškią ritmo schemą, o muzikalumas vaikus žavi.

Tačiau kurdama eiliuotas paveikslėlių knygas neturiu tikslo daryti būtent tai. Tiesiog anksčiau rašiau dainas. Ne visuomet rašau eiliuotai, kartais tai yra ne pats geriausias būdas istorijai papasakoti.

Kokie yra esminiai iššūkiai kuriant jauniausiajai auditorijai?

J. D. Mano auditorija nebūtinai yra jauniausia. Tiesiog rašau knygas ir tuomet paaiškėja, kad vienos jų skirtos daug jaunesniems skaitytojams nei kitos. Vienintelis suvaržymas rašant patiems mažiausiems – žodyno glaustumas. Tačiau sąmoningai apie auditoriją negalvoju – tiesiog rašau geriausiai kaip galiu.

Ką patartumėte daryti siekiant, kad vaikai pamiltų knygas ir patį skaitymą?

J. D. Vaikai, kuriems nuolat skaitoma, dažniausiai gali atmintinai papasakoti savo mėgstamiausias pasakas, o tai – puikus dalykas ne tik raštingumo tobulinimui, bet ir žodyno plėtimui, atminties lavinimui. Kai jie pradeda mokytis skaityti patys, leiskite jiems išsirinkti savo mėgstamiausią knygą, net jei moka ją visą atmintinai, kadangi taip jie galės iššifruoti parašytus žodžius ir sugretinti jų skambesį su rašytine forma. Tai – puiki priemonė mokantis skaityti. Imkite vaikus į biblioteką – lai knygos būna smagus dalykas, leiskite jiems išbandyti įvairias knygas, kad patys atrastų tas, kurios jiems patinka. Bibliotekos – puiki vieta knygų pamėgimui bei mokymuisi skaityti, tačiau dažniausiai ji šiame etape pamirštama.

Knygelės apie Grufą sulaukė milžiniškos sėkmės. Kaip kilo mintis parašyti pirmąją?

J. D.  „Grufo“ idėja man kilo darant kitą darbą, kur tradicinius pasakojimus verčiau trumpomis pjesėmis. Iš tiesų pirminė mintis buvo apie susidūrimą su tigru, tik vėliau pakeičiau jį Grufu. Ši istorija nebuvo tipiška, palyginus su tuo, kas tuomet buvo leidžiama. Norėjau parašyti kažką, kas realistiškiau atlieptų tai, koks iš tiesų yra gyvenimas.

A. S. Taip pat tuo metu leidėjai buvo taip orientuoti į tai, kad knyga būtų priimtina bei leidžiama taip pat ir užsienyje, kad nenorėjo imtis eiliuoto kūrinio, nes tai nebuvo itin populiaru.

J. D. Būtent dėl to man buvo pasiūlyta perrašyti „Grufą“ proza.

Ar „Grufas“ iškart susilaukė sėkmės?

J. D. Ne visai! Tekstas užstrigo vienoje leidykloje, tačiau nusprendžiau nusiųsti jį kitai, o ten „Grufas“ jiems labai patiko. Vėliau nebuvo pakeistas nė vienas rankraščio žodis. Leidėjas ėmė ieškoti iliustratoriaus. Buvo paminėti keletas potencialių iliustratorių, tačiau galiausiai tekstą išsiuntė Axeliui.

J. S. Buvau trečiasis variantas.

J. D. Taip nutinka ir garsiems aktoriams, kurie kadaise gavo pagrindinį vaidmenį todėl, kad kažkas kitas susilaužė koją.

A. S. Labai gerai prisimenu, kaip gavau laišką su „Grufo“ tekstu. Mane labiausiai patraukė personažai. Tiesa, vienoje pirmųjų versijų Grufą nupiešiau „pernelyg baisų mažiems vaikams“, tad turėjau padaryti jį mielesnį, ne tokį bauginantį.

Julia, ar Axelio vizija koks turi būti Grufas, atitiko jūsiškę?

J. D. Rašydama neturėjau tikslaus įsivaizdavimo kaip atrodo Grufas, tačiau parašiusi šią istoriją, pasakojau ją vaikams daugybę kartų vizitų mokyklose metu. Ir jie pripiešė man daug piešinių su jų įsivaizduojamu Grufu.

Taip pat turėjau keletą išlygų. Iš pradžių Axelis nupiešė veikėjus su drabužiais. Aš nenorėjau, kad jie vilkėtų drabužius.

A. S. Dėl drabužių Julia buvo teisi. Atsisakiau jų. Tačiau pelytę palikau vaikščiojančią dviem kojomis. Negalvojau, kodėl taip darau. Tiesiog taip piešiau ir man tai atrodė teisinga.

J. D. Pirminė pelytė atrodė kaip kiškis. Ji turėjo labai ilgas ausis!

Kartu dirbate jau du dešimtmečius. Tačiau kiekvienas atskirai dirbate ir su kitais kūrėjais. Ar galėtumėte įvardinti, kas ypatingo slypi būtent judviejų kūrybiniame bendradarbiavime?

J. D. Dirbant su Axeliu, visuomet įkvepiančiai įdomu, kai susiduriame su sunkumais. Niekada nesinervinu. O su kitais iliustratoriais kartais nervinuosi! Kai bendradarbiaujame su Axeliu, žinau, kad bus daug išradingų ir komiškų detalių, jis nupiešia ir dalykus, kurių nėra tekste. Atrodo, jis visuomet supranta mano sukurtos istorijos esmę, tačiau nesistengia būti pernelyg „stilingas“. Be to, Axelis – labai neegoistiškas.

A. S. Tiesiog gaunu tekstą ir padarau taip, kaip jį matau. Iliustratorius turi gebėti įsivaizduoti visą knygą. Nerodau Juliai piešinių, kol visko nepabaigiu. Tiesiog darau taip, kaip jaučiu esant teisinga. Mūsų bendras darbas su Julia man yra partnerystė. Galbūt todėl mums taip gerai ir sekasi.

Kaip reaguojate į komentarus ir kritiką?

J. D. Labai supykstu! Tačiau dažniausiai vaikų knygų srityje viskas yra švelniau. Gauname daug teigiamų atsiliepimų. Kartais Amazon platformoje atsiranda neigiamų atsiliepimų. Mane tai nervina!

A. S. Man būna sudėtinga, kai redaktorius turi labai aiškią knygos viziją, kuri nesutampa su manąja. Tačiau kadangi redaktoriai dažniausiai yra mano draugai, aš pasiduodu. Esu labai paklusnus iliustratorius. Jie išmano leidybą, tad jei pasako „čia negali būti nasrų ir nagų“, manau, kad jie yra teisūs, kadangi, jų teigimu, leidėjai kitose šalyse tokių dalykų neleistų.

Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai iliustruojant „Grufą“?

A. S. Pats tekstas iššūkių nekėlė, tačiau sunkumų kilo jį perteikiant. Nors dabar jau nebeprisimenu, kokie tai buvo sunkumai! Tiesa, pamenu, kad vien atitaikyti spalvų paletę buvo problematiška. Ir man labai rūpėjo viršelis. Nenorėjau, kad viršelyje būtų pavaizduotas Grufas, tačiau to norėjo leidėjas. Visas darbas su iliustracijomis užtruko apie keturis ar penkis mėnesius ir, kaip minėjo Julia, proceso metu buvo keletas pakeitimų.

Ar neįtikėtina „Grufo“ sėkmė suteikė jums galimybę laisviau išbandyti save ir kitose srityse?

J. D. „Grufo“ sėkmė išties suteikė man laisvės. Išbandžiau prozą, įskaitant ir paauglių romaną, o to galbūt nebūčiau padariusi, jei ne „Grufo“ pasiekimai. Dabar galiu daugiau eksperimentuoti. Galiu rašyti eilėraščius ir dainų knygas.

A. S. Visuomet jaučiuosi suvaržytas. Visuomet sakau, kad noriu daryti kažką kitokio, tačiau man neleidžiama. Norėčiau išbandyti kažką laisvesnio, nekonkretesnio, tačiau nebeturiu laiko tokiems bandymams. Man to labai trūksta, bet kitaip, matyt, nebebus. Nors niekad negali žinoti – juk visuomet laukia kita knyga!

Su kokiais iššūkiais susiduriama kuriant paveikslėlių knygas šiandieninėje rinkoje?

J. D. Iš tiesų nežinau, kokie tie iššūkiai. Labai mėgstu paveikslėlių knygas, nes jos gali būti apie viską. Atrodo, dabar kuriama labai daug knygų apie baisius monstrus. Ir daugybė eiliuotų knygų. Manau, su „Grufu“ mes kai ką pradėjome!

Parengė Diana Gancevskaitė

juniormagazine.co.uk, publishersweekly.com, thetimes.co.uk, telegraph.co.uk

One Comment