1858 m. Italijoje gimė kompozitorius Giacomo Antonio Domenico Michele Secondo Maria Puccini. Jis augo muzikantų šeimoje, o pats tapti kompozitoriumi apsisprendė, kaip pasakojama, išgirdęs puikią Giuseppe Verdi opera Aidą. Tuomet Giacomo buvo aštuoniolika. Jis baigė Milano konservatoriją ir debiutavo opera Vilisos, kuri patraukė publikos dėmesį. Tačiau dar didesnį pasisekimą turėjo jo opera Edgaras, kurios premjera vyko La Scala salėje. Galima teigti, kad kiekviena nauja kompozitoriaus opera atrodė vis tobulensė: Bohema, Toska, Madam Baterfla ir k.t.. Na, o jo paskutinė opera – Turandot – liko nebaigta ir ją pabaigė Franco Alfano ir ji dienos šviesą išvydo 1926 m., du metai po Puccini mirties.
Puccini buvo tvirtai įsitikinęs, kad muzika ir veiksmas operoje turi būti neatskiriami. Todėl jo operose nėra uvertiūrų. Taip pat kritikai pažymi ypatingą Puccinio operų melodingumą.
1876 m. gimė Filippo Tommaso Emilio Marinetti, italų ideologas, poetas, redaktorius, svarbiausias futuristų judėjimo steigėjas. 1909 m. prancūzų dienraštyje La Figaro buvo paskelbtas pirmasis futurizmo manifestas, kurį parašė ne kas kita, bet Marinetti. Čia buvo skelbiamas ateities kultas ir reikalaujama nutraukti santykius su praeitimi. Manifeste taip pat beriamos pagyros greičiui, neįprastoms formoms ir kovai. Perskaičius tiek šį manifestą, tiek pažvelgus į kitus Marinetti kūrinius, neturėtų stebinti tai, kad jis buvo vienas iš Italijos fašizmo ideologų. Mirė 1944 m.
1894 m. Prancūzijos karas teismas pripažino Alfredo Dreyfuso kaltę. Šį sprendimą galima vadinti gėdingos dramos Prancūzijos istorijoje kulminacija. Na, o uvertiūra prasidėjo dar prieš pusę metų iki šio teismo sprendimo, kai pats Dreyfusas to net nenutuokė.
Prancūzijos armijos karininkas Ferdinandas Esterhazy atvyko į Vokietijos ambasadą Paryžiuje. Karininkas turėjo verslo pasiūlymą vokiečių kariniam atašė Maksimilianui von Schwartzkoppenui, jis norėjo vokiečiams parduoti kelias prancūzų karines paslaptis. Sandėris, matyt, įvyko, nes po mėnesio Maksimilianas von Schwartzkoppenas gavo laišką, kuriame buvo detaliai surašytos ir suklasifikuotos vokiečius dominusios prancūzų karinės paslaptys, daugiausia – žinios apie prancūziškąją artileriją.
Vokiečių karinis atašė laišką perskaitė, suplėšė, o skutelius išmetė į šiukšliadėžę, manydamas, kad jo namus tvarkanti tarnaitė prancūzė tėra kvaila moteriškė nesidominti politika ir paslaptimis. Maksimilianas von Schwartzkoppenas klydo – jo tarnaitė nebuvo kvaila, o skuteliai iš šiukšliadėžės jau kitą dieną atsidūrė ant Prancūzijos karinės žvalgybos karininko Huberto Josepho Henry stalo. Perskaičius iš skutelių sudėliotą laišką paaiškėjo, kad tai buvo prancūzų artilerijos sąrašas, ir netrukus išdavyste buvo apkaltintas artilerijos kapitonas Alfredą Dreyfusas. Karininkas buvo žydų kilmės, o antisemitizmo nuotaikos to meto Prancūzijoje buvo itin gajos. Be to Dreyfusas buvo gimęs Mulhauze, o ta Elzaso dalis anuomet priklausė Vokietijai. Karininkas retsykiais keliaudavo aplankyti giminaičių į gimtąjį miestą, ir ranka rašytas laiškas Vokietijos kariniam atašė neva atitiko Dreyfuso rašyseną. Šių „faktų“ užteko, kad Dreyfusui būtų skubiai suorganizuotas teismas, viešas karinių regalijų atėmimas, pažeminimas.
Dreyfusas buvo suimtas 1894 metų spalį, o gruodį nuteistas iki gyvos galvos ir išgabentas į kalėjimą Velnio salose, prie Prancūzijos Gvianos krantų. Anuomet į Velnio salas gabendavo tik itin nusikaltusius žmonės, ir šie iš ten niekada negrįždavo, nes sunkus darbas ir tropikų klimatas greitai palauždavo nuteistuosius.
Nekelia abejonių, kad Dreyfuso byla buvo sufabrikuota. Tai įrodė jau naujasis karinės žvalgybos vadovas George Picquard. Deja, teisingumo neskubėta atstatyti, o Piquard buvo išsiųstas į misiją, kad negalėtų kelti skandalo. Tačiau įsikišo žiniasklaida ir pradėta garsiai rašyti apie Dreyfuso aferą. Į istoriją pateko ir intelektualų viešas laiškas Prancūzijos prezidentui Felixui Faure, kurio autorius buvo Emilis Zola.
1899 metais Dreyfusas buvo parvežtas iš Velnio salų ir byla atversta dar kartą. Teismas nebuvo sąžiningas, bet šį kartą Dreyfuso į tremtį nesiuntė, jam buvo „dovanota“, ir jis liko Prancūzijoje. Tiesa, kariuomenė Dreyfusui „atleido“ tik 1906 metais, kai jam buvo atiduotos jo karinės regalijos ir paaukštintas karinis rangas. 1908-aisiais, per Zola laidotuves, buvo mėginta nužudyti. Dreyfusą, bet mėginimas nepavyko. Nevykėlis žudikas buvo pripažintas nekaltu.
Dreyfusas kovėsi už Prancūziją Pirmajame pasauliniame kare, vadovavo artilerijos daliniui, tos pačios, kurios paslaptis buvo kaltintas išdavęs. Savo karinę karjerą baigė turėdamas majoro laipsnį. Mirė Paryžiuje 1935 metais.
1895 m. Williamas Conradas Roentgenas padarė pirmą moters rankos kaulų fotografiją spinduliais, kurie po to buvo pavadinti šio vokiečių mokslininko vardu. Beje, šis vokiečių mokslininkas buvo apdovanotas pirmąja Nobelio premija fizikos srityje..
1989 m. Paryžiuje mirė Samuelis Beckettas, airių kilmės dramaturgas, rašęs angliškai ir prancūziškai. Pirmąjį literatūrinį apdovanojimą jis gavo 1930 m, kai jam buvo dvidešimt keturi metai. Tai buvo dešimt svarų už poemą, kurioje nagrinėjo filosofo Descarteso svarstymus apie laiką. Beckettui didelį įspūdį padarė Marcelio Prousto darbai. Juos nagrinėdamas jis priėjo išvadą, kad
pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pagrindine mintimi. Rašytojas ir dramaturgas parašė keletą romanų, keliasdešimt trumpų kūrinių, tačiau daugeliui skaitytojų jis pirmiausia išliko kaip pjesės Belaukiant Godo autorius. Ją parašė 1952 m., o 1953 m. Paryžiaus teatre įvykus premjerai, sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras.
1969 m. Beckettas gavo Nobelio literatūros premiją. 
1989 m. po 24 metus trukusios diktatūros Rumunijoje nuverstas Nicolae Ceausescu režimas. Skirtingai nuo kitų komunistinio bloko valstybių, kuriose režimo kaita vyko taikiai, Rumunijoje liejosi kraujas. Nuverstas diktatorius bandė slapta pabėgti iš šalies, bet buvo pagautas ir sušaudytas.
1990 m. Lenkijos prezidentu prisaikdintas „Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa. Nuo šios akimirkos Lenkija galutinai atsisveikino su pseudokomunistiniu istorijos etapu.
Iš „8diena.lt“ archyvo
Parengė Andrius Navickas
