1831 m. Justinave, netoli Kapčiamiesčio, mirė viena iš lenkų –lietuvių sukilėlio būrio vadų Emilija Pliaterytė. Ji nacionaline didvyre laikoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Baltarusijoje, vadinama naująja Žaną Arkietę. Ji buvo kilusi iš garsios Pliaterių giminės ir buvo tapusi vienu iš sukilimo simboliu. Ji mirė nuo išsekimo, kai bandė su bičiuliais, patyrusiais pralaimėjimą nuo caro karių, bandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą.

1834 m. mirė Thomas Malthusas, žymus anglų demografas ir ekonomistas, anglikonų dvasininkas. Labiausiai išgarsėjo kūriniu „Gyventojų raidos principai“, kuriame suformulavo statiškų išteklių teoriją. Jos pagrindinė idėja – žmonių populiacija auga geometrine progresija, o Žemės ištekliai – tik aritmetine arba yra statiškoje būsenoje, todėl nekontroliuojamas žmonijos augimas galiausiai prives prie skurdo, bado ir kitokių nepriteklių. Jo iškeltos mintys yra populiarios iki šių dienų diskusijose apie galimą gyventojų perteklių, to poveikį aplinkai ir populiacijos kontrolės priemones.

1861 m. Valakijos ir Moldovos kunigaikštystės susijungė ir sudarė Rumuniją. Viduramžiais rumunai gyveno trijose kunigaikštystėse: Valakijoje, Moldovoje ir Transilvanijoje. Pirmosios dvi vėliau pateko į Osmanų imperijos sudėtį, nors ir išlaikė tam tikrą autonomiją. Transilvanija priklausė Vengrijai, o vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai. Moderni Rumunija atsirado susijungus Moldovos ir Valakijos kunigaikštystėms. 1877 m. valstybė tapo nepriklausoma. 1881 m. parlamento nutarimu Rumunija paskelbta karalyste.

1904  m. Vilniuje buvo išleistas pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba – Vilniaus žinios. Jį leido labai solidi intelektualų kompanija: redaktorius – Petras Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis ir kt. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu ir buvo palankiai sutiktas skaitytojų. Laikraštis suvaidino labai svarbų vaidmenį, organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą. Jo autoriais buvo žymiausi to meto rašytojai ir kiti inteligentai.

1922 m.  Semeniškiuose, Biržų apskrityje, gimė vienas iš avangardinio kino krikštatėviu, veikiausiai žymiausias visame pasaulyje lietuvių kilmės kūrėjas – Jonas Mekas. Į Vakarų Europą jis pasitraukė karo metu, o pokariu emigravo į JAV. Kaip jis pats pasakoja, praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. Gana greitai Jonas Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose. Jonas Mekas taip pat yra poetas, žurnalų leidėjas. Už išskirtinius nuopelnus jam buvo suteikta taip pat ir Lietuvos pilietybė, Jis tapo Biržų miesto garbės piliečiu. Nepaisant labai garbaus amžiaus, Jonas Mekas vis dar kuria ir sugeba sužavėti žiūrovus.

1933  m. Berlyne myriop nuteistas olandų kilmės bedarbis mūrininkas Marinus van der Lubbe. Jis apkaltintas vasario mėnesį padegęs Reichstago pastatą. Nors po kankinimų jis esą prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą, teigė veikęs vienas ir troškęs pasaulinės darbininkų revoliucijos, tačiau akivaizdu, jog byla buvo sufabrikuota. Beje, XXI amžiaus pradžioje Vokietijos prokuratūra oficialiai išteisino Lubbe. Tiesa, jam pačiam vargu ar nuo to lengviau – nuosprendis buvo įvykdytas, netrukus po jo viešo paskelbimo. Spėjama, kad nacionalsocialistai patys galėjo padegti Reichstagą, nes šis gaisras padėjo jiems paskelbti nepaprastąją padėtį ir įtvirtinti savo valdžią.

1947 m. amerikiečių mokslininkai John Bardeen, Walter H. Brattain, and William Shockley pademonstravo sukurtą tranzistorių ir už šį išradimą 1956 m. jiems suteikta Nobelio premija. Tranzistoriumi elektronikoje vadinamas puslaidininkinis įtaisas, paprastai naudojamas elektroniniams signalams sustiprinti ar nukreipti. Tranzistorius yra fundamentali kompiuterių ir kitų modernių elektroninių prietaisų detalė

L. Berija ir kiti komunistinio elito nariai neša diktatoriaus Stalino karstą. Tai, kurią poziciją šioje ceremonijoje išsikovojo, yra simbolis politinio svorio, kurį turi.

1953 m. Maskvos karinio bunkerio vidiniame kieme buvo sušaudytas prieš kelias dienas įtakingiausiu Sovietų Sąjungoje buvęs žmogus – saugumo vadovas Lavrentijus Berija. Po Josifo Stalino mirties jis buvo pagrindinis pretendentas tapti naujuoju valstybės vadovu. Tačiau jo valdymas tęsėsi labai neilgai. Veikiausiai ir dėl to, kad šis gruzinas buvo įsitikinęs, kad tam, jog didžiulė valstybė išsilaikytų, reikalingos esminės permainos. Panašu, kad tiek priešinimąsis pokyčiams, tiek baimė, jog Berija taps naujuoju diktatoriumi, paskatino kitus komunistų partijos Politbiuro narius veikti. Buvo įsakyta suimti Beriją kaip tariamo sąmokslo rengėją. Jis pats tapo sistemos, kurią kruopščiai palaikė auka, nes labai greitai įvyko tariamai teisingas teismas ir Berija buvo sušaudytas.

Nekelia abejonių, kad Berija buvo žaiurus budelis ir praliejo labai daug kraujo. Jis garsėjo taip pat moterų prievartavimu ir sadizmu tardymo metu. Kita vertus, po Stalino mirties jis buvo pasiryžęs imtis reformų, kurios galėjo pasukti SSSR visai kita kryptimi. Pavyzdžiui, teigiama, kad jis net buvo linkęs `baltijos valstybėms suteikti autonomiją, taip pat nutraukti rusifikaciją, sunaikinti Gulagų sistemą. Paradoksalu, kad po Berijos mirties į valdžią atėjęs Chruščiovas neretai pristatomas kaip tikrasis reformatorius ir kovotojas su stalinizmu. Nors iš tiesų jis pasmerkė Staliną, tačiau daugiausia dėl to, jog norėjo jam “nurašyti” visus savo ir savosios aplinkos įvykdytus nusikaltimus. Taip pat jis griežtai atmetė visus Berijos siūlytus valstybės liberalizavimo projektus.

1956  m. iš Port Saido pasitraukus paskutiniams užsienio kariams baigėsi vadinamoji Sueco krizė ir Egiptas šventė pergalę prieš Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Izraelį. Nors krizė brendo seniai,t ačiau formaliai ji prasidėjo, kai Egipto prezidentas Nasseras liepos mėnesį paskelbė apie Sueco kanalo nacionalizavimo planus. Britai atsakė įšaldydami Egipto sąsakitas ir paskebdami apie kariuomenės mobilizaciją. Įtampa dar padidėjo, kai Egiptas užblokavo Izraeliui svarbų Tiranos sąsiaurį. Britai, prancūzai ir Izraelis suformavo trišalę koaliciją, kuri buvo pasiryžusi susigrąžinti Sueco kanalo kontrolę. Buvo tikimasi taip pat ir JAV paramos, tačiau jos nesulaukė. Egiptą taip pat palaikė Sovietų Sąjunga. Spalio pabaigoje Izraelis įsiveržė į Sinajaus pusiasalį, netrukus kariniųv eiksmų ėmėsi britai ir prancūzai. Tačiau kariniai veiksmai susidūrė ne tik su Egipto pasipriešinimu, bet ir su griežta JAV bei SSSR reakcija. Jungtinės Tautos nubalsavo, kad invaizja privalo būti nutraukta ir valstybės, kurios dalyvavo puolime, nedrįso šio sprendimo nepaisyti. Beje, nors britų ir prancūzų kariai pasitraukė iki šv. Kalėdų, Izraelis nusprendė, kad derėtų neatiduoti Gazos ruožo Egiptui. Po derybų ši teritorija 1957 kovo 7 d. buvo perleista JT administravimui.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas.

One Comment