Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, vis dažniau susimąstome, kas per šiuos metus įvyko, pavyko, kas ne, ką norėtume keisti, kokių naujų tikslų, siekių išsikelti. Labai daug žmonių nuo Naujųjų pasižada vieni kitiems ar sau jų gyvenimus keisiančių pokyčių. Kodėl nuo Naujųjų? Kodėl ne čia ir dabar? Kokia tų mūsų pažadų vertė, kaina, kodėl pažadas toks slidus reikalas ir taip dažnai lieka tik pažadu, neįkvepiančiu keistis, nesuteikiančiu gyvenimui taip trokštamų ryškių spalvų ir naujų potyrių.

Ir aš kažkaip niūrią, visai ne žiemišką, pavakarę žingsniuodama namo, nori nenori susimąstau, ką galėčiau sau pasižadėti. Gyvenimas teka pakankamai įprasta ir ramia vaga, kiek tai gali būti ramu auginant tris dukras. Viskas tarsi savo vietose, tačiau kaip ir daugumai šių dienų žmonių, man vis trūksta laiko. Galvoju, reikia pasižadėti atrasti ir skirti daugiau laiko sau, atrasti daugiau laiko tiesiog pažaisti su vaikais ar dažniau pasimatyti su savais gyvenimais ir vaikais „apaugusiomis“ draugėmis.

Atrasti laiko. Tai, matyt, kone populiariausia frazė šiuolaikiniuose psichologiniuose rašiniuose, analizuojančiuose žmonių tarpusavio santykių problemas. Tai, matyt, ir kone dažniausias palinkėjimas vis skubančiam ir save smulkmenose, kasdienybės rutinoje išbarstančiam žmogui. Kaip tai padaryti – pasiūlymų lyg ir netrūksta: nueikite į masažą, pasivaikščiokite, paskambinkite bičiuliui, pabūkite tyloje ir pan. Bet jei dienoje ir taip maža valandų, jei net kalėdinėms dovanoms įsigyti tegalime paskirti vieną viso savo skubančio gyvenimo dieną ir norime labai konkrečių užsakymų, kad tik nereiktų ieškoti, galvoti, rinkti patiems? Jei prisiimame daug atsakomybių ir tarp jų paskęsta mūsų jausmai, jei nebeturime laiko pasirūpinti skaudančia nugara ar tiesiog pasikalbėti? Tiesą sakant, atsakymas labai paprastas – reikia tiesiog sustoti. Nebijoti sustoti. Pasaulis dėl to nesugrius. Tai gana radikalus žingsnis, bet tik taip įmanoma save sustabdyti. Kitaip sustabdo liga, nesėkmė ar staigiai atsiverianti supratimas, kad nėra su kuo ir pasišnekėti.

Vis ir vis suprantu, kad lėkimas ir amžinas laiko neturėjimas tik dar labiau mus tolina nuo buvimo čia ir dabar. Tai kada gi daugiau būti ir gyventi – jei ne čia ir dabar? Tada, kai vaikai užaugs? Tada, kai turėsime svajonių darbą ar algą? Tada kai bus patenkinti didesni ar mažesni materialiniai poreikiai? Ši „tada, kai“ seka turi polinkį nesibaigti: patenkinus vienus poreikius atsiranda kitų, dėl kurių reikia kauptis negyventi čia ir dabar. Su tokio amžiaus mūsų vaikais, su tokios nuotaikos ir charakterio sutuoktiniu, šiame ankštame bute ir kitų neišpildytų poreikių pasaulyje. Kai akcentas nuo bendravimo, buvimo vieni su kitais perkeliamas ant „tada, kai“, mūsų dienos paleidžiamos vėjais, mūsų bet kokiems pažadams nelemta išsipildyti ar suteikti gyvenimams skonio.

Daugiau įsižiūrėkime į mažus vaikus: jiems suvokti laiką „rytoj“, „poryt“, „už savaitės“ dažniausiai yra gana sunku. Ypač, kai reikia savaitę laukti atostogų ar dar dvi dieneles eiti į darželį. Įvairių planų mažiems vaikams geriau iš anksto neatskleisti, nes tada prasideda amžinas niurzgėjimas ir laukimas – kada gi tai įvyks. Vaikams gyvenimas daug labiau, nei mums, vyksta čia ir dabar. Kam kalbėti apie tai, kas gal įvyks, gal neįvyks, gal bus taip ar taip, jei dabar ir taip yra kuo užsiimti: žaisti, piešti, peštis, bėgioti, lipti ant stalo… Kiekviena diena mums dovanojama kaip vienintelė tokia, imkim ją ir „neiškriskim“ iš savų gyvenimų pasislėpę po privalomomis atlikti „varnelėmis“.

Pažadą sau ar kitam galima duoti bet kurią dieną. Artėjant simboliškai naujai pradžiai – naujiems kalendoriniams metams – neįsikibkime tik šios datos. Tegul bent jūsų šventės tampa ta akimirka, kada sustojame ir įsižiūrime į artimųjų akis, ramia širdimi priimam savo vaikų padaužiškumą, patys sau leidžiame niekur neskubėti. Net jei tai iš pradžių pasirodys nuobodu, nespindės visom vaivorykštės spalvom, kaip kad tv ekranas, net jei pokalbis nesimegs taip gerai, kaip tikėjomės. Susitikę su seniai nematytais bičiuliais leiskime sau ir šiek tiek patylėti – juk vėl reikia vieniem kitus prisijaukinti, išgirsti tylą ir leisti jai prabilti.

Nebijokime paprastumo. Linkiu visų, kurie skaitote šias mano mintis, šeimose dažniau sustoti ir pažvelgti vieni kitiems į akis. Ne svajoti apie gyvenimą (kitokį, geresnį, ryškesnį), bet jį gyventi. Niekas kitas už mus to nepadarys.

Tekstas iš autorės archyvų

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *