Gruodžio 25-ąją Katalikų Bažnyčia iškilmingai mini Išganytojo gimimą. Tačiau kodėl būtent gruodžio mėnesį ir kodėl būtent 25 dieną? Kadangi iš Evangelijose pateiktų duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios pasirinkimas yra sutartinis, koks, beje, būtų ir bet kokios kitos datos pasirinkimas.

Vis dėlto gruodžio 25-oji „nenukrito iš dangaus“, ją reikia suprasti simboliniame kontekste. Kur būtent glūdi šios datos simbolizmas?

Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža. Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena – pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena – ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai „šviesa įveikdavo tamsą“ ir diena pradėdavo ilgėti.

Menkai žinoma, kaip ir kada pirmųjų amžių krikščionys paminėdavo Kristaus gimimo šventę, nors kad minėdavo, nereikia abejoti.

Beje, yra išlikęs nežinomo III a. autoriaus veikalas „De pascha computus“, kuriame Kristaus gimimo diena yra įvardyta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t.y. momentas, kai diena susilygina su naktimi. Nežinomo autoriaus supratimu, Dievas pasaulį turėjo pradėti kurti būtent lygiadienį, o kovo 28-oji, pagal jo naudotą kalendorių, buvo ketvirtoji diena po lygiadienio. Dabar jei paskaitysime Senojo Testamento Pradžios knygoje pateikiamą pasaulio sukūrimo pasakojimą, tai pamatysime, kad ketvirtąją kūrimo dieną Viešpats sukūrė dangaus šviesulius, taip pat ir saulę. Sugretinimas tarp žemei šviečiančių šviesulių ir saulės bei Kristaus yra gana akivaizdus.

Susipažinę su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Krikščionybės įteisinimas, viena vertus, sudarė palankias sąlygas Bažnyčios liturginio ir intelektualinio gyvenimo vystymuisi, antra vertus, to gyvenimo užfiksavimui rašytiniuose šaltiniuose, pastarųjų perrašymui ir saugojimui. Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina, jog gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Hipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, jog bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją. Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime padaryti prielaidą, jog ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.

Nors šviesos simbolizmas krikščionims buvo natūralus ir priimtinas, jau vien tuo galime aiškinti gruodžio 25 dienos pasirinkimą Kristaus gimimui minėti, tačiau yra keliančių kitų hipotezių.

Tikėtina, kad gruodžio 25-oji buvo pasirinkta nesistengiant kariaut su pagoniškomis šventėmis, bet stengiantis atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną. Kitaip tariant, gruodžio 25-oji buvo didaktiškai patogi diena paaiškinti pagoniui ką reiškia Kristaus gimimas.

800 m. Karolio Didžiojo karūnacija kaip Šventosios Romos imperatoriaus. Karolis Didysis (orig. Charlemagne), vardu „Karolis“ buvo pavadintas savo senelio Karolio Martelio garbei. Vardas kilęs iš germaniško žodžio „karl“, reiškiančio „šaunus“,[2] susijusio su anglišku žodžiu „churl“. Anksčiausios išlikusios užrašytos Karolio Didžiojo vardo formos yra lotyniškos – „Carolus“ arba „Karolus“. Daugelyje rytų Europos kalbų žodis „karalius“ kilo nuo Karolio vardo (pvz., lenkiškai: krol, vengriškai: kiraly). Karolis buvo karūnuotas popiežiaus Leono III, kuriam jis buvo padėjęs, įsiliepsnojus sąmokslui prieš naujai išrinktą popiežių. Šis karūnavimas vadinamas labai svarbiu ir todėl, kad suformavo Bažnyčios ir imperijos sąjungą ir kartu simbolizavo pasidalijimą tarp dvasinės ir pasaulietinės galių. Karolis Didysis iki šiol vadinamas pirmuoju Europos vienytoju. Jis mirė 806 m. ir palaidotas Achene.

1000 m. įkurta Vengrijos karalystė, nauja krikščioniška valstybė. Romos imperijos laikotarpiu regionas į vakarus nuo Dunojaus vadintas Panonija. Tradiciškai laikoma, kad Vengrijos valstybę įkūrė Árpád, kuris atvedė madjarus į Panonijos lygumas IX a. Beje, tvirtinama, kad Arpadų dinasija valdė Vengriją iki XIV amžiaus. Vengrijos kunigaikštis Steponas nusprendė prašyti popiežiaus Silvestro II karūnos. Steponas buvo karūnuotas per šv. Kalėdas, tapo karaliumi Steponu I, o Vengrija buvo paskelbta krikščioniška karalyste.

1066 m. Vestminsteryje, Londone, Anglijos karaliumi buvo karūnuotas Vilhelmas Užkariautojas. Normandų kilmės valdovui kelią į sostą atvėrė žymus Heistingso mūšis, kuriame normandai sutriuškino saksų karalių Haroldą II. Būtent Vilhelmas yra vadinamas Anglijos vienytoju ir vienu didžiausių visų laikų lyderių.

1741 m.  Švedijos Upsalos mieste astronomas Anders Celsius paskelbė išradęs šimto laipsnių termometro skalę. Vandens virimo temperatūrą jis pažymėjo 100 laipsnių, o ledo tirpimo temperatūrą 0 laipsnių. Būtent ši skalė šiandien naudojama didžiojoje pasaulio dalyje.

2001 m. mirė vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių Raimondas Vabalas. Jis gimė Panevėžyje, režisūros mokėsi Maskvoje. Kine debiutavo 1961 m. filmu „Kanonada“. Visus savo filmus sukūrė Lietuvos kino studijoje. Baigęs kurti filmą „Miškais ateina ruduo“, į kiną daugiau nebesugrįžo.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

One Comment

  1. Su Šventom Kalėdom!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *