Šiandienos vaikai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be virtualaus pasaulio. Vis daugiau ir vis jaunesnių vaikų įsitraukia į kompiuterinius žaidimus, kurių, beje, yra įvairiausių. Todėl natūraliai kyla klausimas, kiek kategoriškas „už“ ar „prieš“ čia gali pagelbėti?

Turbūt ir jums bus žinoma šiandien jau nereta šeimyninė situacija namuose: tėvai užimti darbo reikalais ir/ar buitiniais rūpesčiais (valgio gaminimas, namų ruoša…), o vaiką reikia kažkaip užimti arba „neutralizuoti“. Įjungiamas televizorius arba kompiuteris ir tėvams ramu, nes vaikas patikimai „prirakintas“: jis jiems netrukdys klausimais ir poreikiais, o ir tvarkytis po to nereikės.

Ne paslaptis, kad vaiką ugdo viskas, kas dedasi aplink jį: žmonės, žaislai, gyvenimo būdas, elgesys ir veiksmai. Šis procesas vyksta nematomai ir ilgą laiką, užtat jo rezultatas – matomas ir ilgalaikis. Lengva pulti į vieną kraštutinumą ir teigti kompiuterio, televizijos, kompiuterinių žaidimų žalą. Galima būti šiuolaikiškai pozityviems ir laikytis kito kraštutinumo, kad bet kuri ugdymo forma vaikui yra gerai. Tik ar griežta konfrontacija gali pagelbėti vaikui, kuris gyvena vis labiau kompiuterizuotoje ir interaktyvioje visuomenėje, bet neturi įgūdžių būti atsakingas už savo veiksmus, pomėgius ir gyvenimą.

Konfliktas

Kai prieš kelias dienas kilo eilinis konfliktas su vyriausiąja dukra dėl, kaip mums su vyru atrodo, pernelyg dažno ir ilgai trunkančio jos laisvalaikio švaistymo prie kompiuterinių žaidimų, susimąstėme apie šio reikalo problemiškumą. Kad nepultume panikon, gal pradėkime nuo problemos analizės? Labai svarbu užduoti sau du klausimus – kiek konkrečiai laiko per dieną vaikas praleidžia prie kompiuterio ir ką būtent jis ten veikia? Galbūt, jei tam reikalui skiriamos 1–2 val. ir šalia esama kitų užsiėmimų – išeiti į lauką, susitikti su draugais, skaityti knygas, sportuoti ir pan., išgyventi dėl negatyvaus kompiuterio poveikio ir neverta? Tačiau jei vaikas ištisomis dienomis prasėdi prie kompiuterio žaisdamas žaidimus, turi mažai draugų ir nėra kitų interesų ar veiklų, verta susimąstyti. Pirmiausia grėsmė tokiam vaikui – prarasti komunikacinius gebėjimus ir tapti uždaram.

Nuo to ir pabandėme pradėti – susitarėme su dukra dėl konkretaus laiko prie kompiuterio. Man rodos, taip reikėtų daryti nuo pat pradžių, kai tik vaikas pradeda domėtis kompiuteriu, žaidimais juose. Mažas vaikas neturi įgūdžių pajusti, sukontroliuoti savo laiką. Iki 6–8 metų vaikų laiko suvokimas išvis yra labai miglotas. Todėl nustatant tam tikrą laiką ir prižiūrint, kad to būtų laikomasi, gal ir galima išugdyti tinkamus įgūdžius. Tam labai svarbus ir nuoseklumas. Tėvai, kurie vieną dieną užmiršta apie prie kompiuterio per ilgai sėdintį vaiką, o kitą dieną jam uždraudžia prie kompiuterio prisiartinti, vargu ar pasieks teigiamų rezultatų. Ir dar. Šnekėtis, šnekėtis, šnekėtis su vaiku. Dalintis informacija ir patirtimi. Ir tam visai nebūtina užsiimti vienakrypte propaganda.

Kompiuterinių žaidimų patrauklumas

Beje, labai svarbu ir tėvams patiems suvokti, kodėl būtent kompiuteriniai žaidimai taip įtraukia? Kodėl jie vaikams tokie patrauklūs? Taigi. Yra vienas svarbus faktorius, kuris išskiria kompiuterinius žaidimus iš kitų pramoginių ar intelektualinių veiklų. Šio faktoriaus esmė tame, kad kompiuteriniuose žaidimuose yra labai stipriai išplėtotas taip vadinamasis „dalyvavimo efektas“. Žaidėjas visiškai kontroliuoja savo personažą, jį valdydamas. O skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą tegali tik iš šono viską stebėti, negali įtakoti siužeto kaitos. Todėl labai svarbu, man rodos, su vaiku kalbėtis, kad žaidimas – tai viso labo tik žaidimas ir jo realybė niekada negali pakeisti ar užgožti TAVO PATIES tikro gyvenimo. Ne ką mažiau patrauklios ir ryškios žaidimo („virtualaus gyvenimo“) spalvos, vaizdai, dinamiškumas, kurie jaudina vaiką ir kelia prisirišimo jausmą. Tik nepamirškime, kad visa tai, deja, neskatina vaiko darbštumo, neugdo motorikos, nepakeičia realios pagalbos mamai. Taip vaikas mokosi spausti mygtukus, o ne atlikti poelgius.

Spausti mygtuką ar pasielgti

Šiek tiek kritiškumo vis dėlto praverstų. Kaip pavyzdį paimkime vaidmeninius žaidimus. Jų metu vaikas susigalvoja tam tikrą situaciją ir joje atlieka tam tikrus veiksmus. Įsijautęs į vaidmenį vaikas žaidžia, kuria, išgyvena įvairias situacijas, taip vystosi jo vidinis pasaulis – kuriami tam tikri tikslai, planuojama, kuriami siužetai. Tai, ką sumanė, vaikas imasi ir atlieka materialiai. Gal kiek per skambiai, bet tai galima pavadinti kūrybos aktu. O ką siūlo virtualus pasaulis? Tai taip pat pasaulio atvaizdas. Bet šį atvaizdą kuria ne pats vaikas, jis yra sukurtas kažkieno kito. Vadinasi, nereikia nieko sugalvoti, įsivaizduoti, įkūnyti. Virtualiame pasaulyje nėra materialios veiklos, kuri kiltų iš tam tikro įsivaizdavimo, tačiau yra visagalybės iliuzija, kada paspaudus mygtuką įmanoma „kurti“ „atlikti“, „nugalėti“. Tik bėda ta, kad vaizdiniai turėtų kilti iš vaiko savarankiškos veiklos, t.y. apgalvojai tikslą, susikūrei veiklos planą, pasielgei. Tam reikalingos tam tikros jėgos ir pastangos, kūryba, gebėjimas suderinti savo veiksmus su kitų. Tai gimsta iš vaiko norų ir gebėjimo santykio. Virtualiame pasaulyje jokių vaizdinių kurti nereikia, jie jau sukurti.Virtualaus pasaulio nereikia įkūnyti, juo reikia tik manipuliuoti.

Kokia išeitis?

Akivaizdu, kad gyvename laikais, kai gyvenimas be kompiuterio jau neįsivaizduojamas. Bet ir vėl pasikartosiu – pradėkime nuo savęs. Visų pirma mes, tėvai, turime vieningai suvokti tokio pomėgio pasekmes. Ir atsiminti, kad kompiuteris – tai daiktas. Ir tai jis turi tarnauti mums, o ne mes jam. Vaikui turi būti pasiūloma alternatyva – pilnavertiško, fiziškai ir emociškai aktyvaus šeimyninio gyvenimo alternatyva. Vaiką kuo puikiausiai galima sudominti paprasta veikla: piešimu, lipdymu, rankdarbiais, aplikacija, karpiniais…

Kita vertus, nemanau, kad reiktų kompiuterį užrakinti ir paslėpti nuo šių dienų vaikų. Galų gale, ilgai daryti to nepavyks – ateis laikas, vaikas paaugs ir atras būdų mus pergudrauti. Tačiau geriausia šioje nesibaigiančio virtualaus džiaugsmo ir pramogų pasaulyje būtų kurti situaciją, kad vaikas visų pirma turėtų kitų TIKRŲ, realių veiklų. Tada kompiuteris ar televizorius galėtų tapti tik viena iš veiklų, o ne pagrindine ir vienintele.

Tikrai sutinku, kad esama žaidimų, kuriuose lavėja intelektas, logika, dėmesys, atmintis. Tai tam tikri loginiai žaidimai, rebusai, kryžiažodžiai, strateginiai žaidimai. Šiems žaidimams nėra būtinas greitis, akių įtempimas, jie skirti ilgalaikiam laiko praleidimui ir juos galima nutraukti žaisti bet kuriuo momentu, nerizikuojant, kad būsi nužudytas ar suėstas. Yra ir puikių lavinančių žaidimų jaunesnio amžiaus vaikams – jie gali mokytis pažinti skaičius, spalvas, susipažinti su įvairiais gamtos ir pasaulio procesais. Bet ir vėl – šalia turėtų būti ir knygos skaitymas, lipdukų klijavimas, piešimas tikrais pieštukais ir flomasteriais. Ir dar. Visada būsiu kategoriška žiaurumą ir agresiją, pyktį ir naikinimą propaguojančių žaidimų atžvilgiu. Ir niekada manęs neįtikins teiginys, kad taip siekiama užgesinti susikaupusį pyktį ar stresą.

Tėvų uždavinys turėtų būti ne uždrausti kompiuterį, taip sukeliant vaiko nusivylimą ir agresiją, o padėti vaikui susigaudyti, patarti, kartu išsirinkti vaiko amžiui tinkamiausius žaidimus ar užduotis, galima sudaryti užsiėmimų prie kompiuterio planą, leidžiant vaikui kartais pažaisti ir ne vien ugdančiuosius žaidimus, taip pat skatinti vaiką poilsį atrasti ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje. Laikydamiesi aukso vidurio, saiko taisyklės galime išvengti aštrių priešpriešų tarp to, kas laikytina naudinga, o kas žalinga. Domėkimės savo vaikais: kuo jie gyvena, kas jiems įdomu, kartais juk galime ir kartu tuos žaidimus prie kompiuterio pažaisti. Vis prisimenu vyriausios dukros darželio auklėtojos komentarą, kad tėvai labai dažnai nepastebi savo vaikų, „mato“ juos tokius, kokiais nori matyti, kokiais įsivaizduoja, o realybėje, kada vaikas nuo 8 iki 17 val. būna vaikų kolektyve, paskui grįžęs kiurkso prie kompiuterio ar TV, jis gali prisirinkti tokių „perliukų“, apie kuriuos mes nė nepagalvotume…

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *