Katalikų Bažnyčia gruodžio 27 dieną mini šv. Jono, apaštalo ir evangelisto, iškilmę. Jonas yra ketvirtosios Evangelijos ir Apreiškimo (Apokalipsės) autorius. Jis kilęs iš Betsaidos, žvejo Zebediejaus sūnus, apaštalo Jokūbo brolis. Prieš tapdamas vienu iš apaštalų Jonas buvo Jono Krikštytojo mokinys. Jis – jauniausias iš apaštalų ir Kristaus ypatingai mylimas. Evangelijoje Jonas save dažniausiai vadina „mokiniu, kurį Kristus mylėjo“. Paskutinės Vakarienės metu jis sėdėjo garbingoje vietoje – kairėje Jėzaus pusėje, todėl rytiečių papročiu būdamas prie stalo pusiau gulomis, pasirėmęs ant kairiosios rankos, lengvai galėjo pasiekti Jėzaus krūtinę, kai Petras jo paprašė paklausti Kristaus, kuris esąs išdavikas.

Jonas vienintelis iš apaštalų sekė Kristų kryžiaus keliu iki Kalvarijos kalno, kur drauge su pamaldžiomis moterimis (tarp jų buvo ir Jono motina Salomė) stovėjo po Kristaus kryžiumi. Čia Jėzus pavedė Jonui globoti savo Motiną Mariją.

Po Kristaus mirties Jonas dar kurį laiką liko Jeruzalėje. Jis buvo kartu su Petru, kai šis prie šventyklos vartų pagydė raišą elgetą. Apie 50 m., kai Paulius atvyko pasimatyti su apaštalais, Jonas Jeruzalėje dar tebegyveno. Vėliau jis persikėlė į Efezą. Imperatoriaus Domicijono laikais apaštalas buvo ištremtas į Patmos salą, kur parašė Apreiškimo knygą. Tertulijonas teigia, kad ten Jonas buvo įmestas į verdančio aliejaus katilą, bet išliko gyvas ir sveikas. Tačiau kiti senovės raštai šio fakto nemini. Šv. Jeronimas pasakoja, kad jau būdamas senelis Jonas buvo atneštas į krikščionių susirinkimą ir nieko kito nepajėgęs pasakyti, kaip tik „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą“ bei vėliau paaiškino: „Jei tai įvykdysite, visa kita bus padaryta“. Jonas po Kristaus mirties išgyveno dar 71 metus.

1822 m. nedideliame Prancūzijos miestelyje gimė Louis Pasteur, labiausiai žinomas kaip mikrobiologas ir chemikas, tačiau taip pat jis buvo neblogas portretistas. Pirmiausia išgarsėjo tyrimais fermentacijos srityje. Pasteuras įrodė, kad spiritas, glicerinas ir gintaro rūgštis gali fermentuotis tik esant (dažnai specifiniams) mikroorganizmams. Pasteuras įrodė, kad fermentaciją neigiamai veikia deguonis (t. y. Pastero efektas). Dauguma fermentaciją sukeliančių bakterijų gali vystytis tik beorėje aplinkoje. Tokie faktai leido jam padalinti gyvybę į aerobus (naudojančius deguonį) ir anaerobus (gyvenančius be deguonies). Tokiu būdu fermentacija buvo anaerobinis procesas, gyvybė be kvėpavimo deguonimi. Paskui ėmėsi infekcinių ligų tyrimų bei prisidėjo prie vakcinos nuo pasiutligės sukūrimo.

1888 m. Paryžiuje įkurtas Mikrobiologijos institutas (vėliau pavadintas Pasteuro vardu). Institutui lėšos surinktos pasirašius tarptautinę sutartį. Pasteuras buvo pirmu jo direktoriumi.

Mirė 1895 metais netoli Paryžiaus, ne vienerius metus prieš baigdamas žemišką kelionę sunkiai sirgo. Beje, Pasteuras neretai įvardijamas kaip kataliko mokslininko pavyzdys, kuriam tikėjimas ne tik netrukdė, bet, jo teigimu, buvo svarbi atrama moksliniams tyrimams.

1981 m. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė ekonominių sankcijų Sovietų Sąjungai programą. Sankcijos SSRS buvo įvestos už jos vaidmenį Lenkijoje paskelbiant karinę padėtį. Karinė padėtis Lenkijoje – karinės diktatūros laikotarpis Lenkijoje, trukęs nuo 1981 m. gruodžio 13 d. iki 1983 m. liepos 22 d. Diktatūra tapo kietosios linijos generolo W. Jaruzelskio atsaku įvedant karo padėtį ir susidorojant su XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pradžioje Lenkijos Liaudies Respublikos opoziciniu profsąjungų judėjimu Solidarność ir jo rėmėjais. Karinė padėtis buvo įvesta po 16 mėnesių trukusio streiko, privedusio prie „Solidarumo“ susikūrimo ir polinio atlydžio Lenkijoje. Lenkijos parlamentas paskelbė paliaubas tik 1982 m. gruodžio 19 d., o galutinai karinė padėtis nutraukta 1983 m. liepos 20 d. Lenkijos parlamento tos pat dienos sprendimu.

1983 m. popiežius Jonas Paulius II aplankė Mehmetą Ali Agcą kalėjime, kur šis kalėjo už pasikėsinimą prieš popiežių, įvykdytą 1981 m. Šv. Petro aikštėje. Jonas Paulius II kalbėjosi su kaliniu, taip pat pranešė jam, jog atleidžia už pasikėsinimą.

Agca šovė į Joną Paulių II Švento Petro aikštėje Romoje 1981 metų gegužės 13 dieną. Popiežius buvo sunkiai sužeistas. Agca 19 metų išbuvo Italijos kalėjime už pasikėsinimą nužudyti popiežių, o vėliau 10 metų praleido Turkijos kalėjime už ankstesnę laikraščio redaktoriaus žmogžudystę. Jo motyvai nužudyti popiežių kol kas lieka neaiškūs, nors kai jis buvo sulaikytas, tvirtino veikęs vienas. Pradžioje jis teigė, kad atstovauja Palestinos išsivadavimo judėjimui, paskui tvirtino, kad jam žmogžudystę užsakė Bulgarijos specialiosios pajėgos, galiausiai, pradėjo tvirtinti, kad pasikėsinimo užsakovas pats Vatikanas ir žmonės, nepatenkinti popiežiaus vykdomomis reformomis. Beje, po susitikimo su popiežiumi Agca tvirtino: „Popiežius žino viską“. Tačiau Šventasis Tėvas nenorėjo atskleisti tiesos apie užpuolimą. Jis tikėjo, kad gyvybę jam išgelbėjo Fatimos Mergelė Marija.

2007 m. buvo nužudyta viena įtakingiausių Azijos politikių Benazir Bhutto. Kilusi iš Pakistano elitui priklausančios šeimos mergina išsilavinimą įgijo Harvarde ir Oksforde. Į aktyvią politiką Pakistane jį įsijungė jau po to, kai 1979 m. buvo nužudytas jos tėvas, vienas Pakistano politinių lyderių. Beje, tuomet Benazir tebuvo dvidešimt šešeri metai. Ji ne tik subūrė savo rėmėjų judėjimą, bet ir tapo pirmąja istorijoje moterimi, kuri vadovauja musulmonų dominuojamos valstybės Vyriausybei.

Net du kartus būdama premjere, Bhutto įvykdė daug svarbių reformų, normalizavo santykius su didžiausia Pakistano priešininke Indija. Tačiau ne viskas Bhutto sekėsi, jai buvo pateikti kaltinimai dėl korupcijos, pradėjo mažėti jos populiarumas. 1998 m. ji pasitraukė iš šalies ir beveik dešimtmečiui apsigyveno Dubajuje. 2007 m. Bhutto nusprendė grįžti į Pakistaną ir dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Ji tikėjosi suvienyti valstybę ir tęsti modernizacijos politiką. Visuotinai sutinkama, kad tik ši politikė galėjo tapti realia alternatyva Pervezo Musharrafo valdymui.

Gruodžio 27 d. vykstant rinkimų kampanijai Ravalpindyje, sprogmuo sužeidė Benazir Bhutto ir užmušė daugiau nei 22 žmones. Vėliau ligoninėje, atliekant operaciją, mirė ir buvusi premjerė. Kilo neramumai, bet Pakistano prezidentui Musharaffui pavyko juos suvaldyti.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

Comments are closed.