Sugulę ant žemės meldžiasi kunigai, spalvų gama užburianti pietinio transepto rozetė, vargonai, nuo kurių virpa grindys, o labiausiai – Paryžiaus Dievo Motinos katedros duris pravėrusiųjų širdys. Ne tik nuo vargonų garsų, bet ir nuo grožio, kurio, kaip ten apsilankiųsiųjų ir dirbančiųjų reakcijos parodo, gali būti per daug. Pro jos duris įžengusieji mažai kalba, tačiau virtinė „vau!“ šūktelėjimų pasako daugiau nei bet kokie komentarai. Katedros grožis – dar nespėję sau įvardyti, apčiuopti, jau esame jo pagauti. Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo pradėta statyti 1163 m., kad visi norintieji galėtų ten atrasti Dievą. Nors dabar sakytume, kad nebūtinai reikia būti konkrečioje vietoje, kad pajustum Dievo buvimą, tačiau turbūt daugelis pripažintų, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedra sujaudina ne tik tikinčiųjų širdis. Sunku net įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, pirmąkart pravėręs katedros duris. Vos įžengę, pasijuntame labai labai maži, bet tuo pat metu ne užguiti katedros didybės, o veikiau – į ją įsilieję, tapę jos dalimi.

Įsikūrusi pačioje Paryžiaus širdyje, Sitė (Ile de la Cité) saloje, Dievo Motinos katedra išlieka viena lankomiausių vietų pasaulyje su maždaug 13 mln. lankytojų per metus. Apie Dievo Motinos katedros grožį ir jo poveikį kalba ir kalbasi „France Culture“ radijo žurnalistai. Reikėtų paminėti, kad pokalbiai apie katedrą atsiduria radijo laidų ciklo apie grožį ir jo variacijas kontekste. Apie grožį šiose laidose kalbama ne tik kaip apie akims ar ausims malonią, bet ir kaip apie giliausius sielos kampelius paliečiančią patirtį. Kodėl būtent šitas paveikslas, būtent šitas peizažas, muzikos kūrinys yra gražus? Kaip nutinka, kad grožio patyrimo momentais, rodos, greičiau plaka širdis, kaupiasi ašaros, patankėja kvėpavimas? Į šiuos klausimus sunku atsakyti, tačiau į laidas pakviestų pašnekovų trūkinėjantys balsai, atsidūsėjimai, dažnai besikartojantys „aš nežinau, nežinau, kaip tai paaiškinti, nežinau, kas man atsitiko, kai tai pamačiau, išgirdau…“ įrodo, kad grožis yra galinga jėga, o jos poveikis – sunkiai paaiškinamas žodžiais.

„France Culture“ žurnalistai pasirenka kiek neįprastą kalbėjimo apie Dievo Motinos katedros grožį būdą – laidoje kalbinami Dievo Motinos katedros darbuotojai, gal verčiau sakyti – tarnautojai. Susitikimas vyksta pačioje katedroje: girdime durininko juoką, vargonininko telefoną, netylantį nuo skambučių – pagroti šv. Mišioms, šv. Komunijos iškilmėms, koplyčių valytojos vikrius žingsnius. Tie, kuriems Dievo Motinos katedra yra tapusi antraisiais namais, turi savų ritualų: vienas darbuotojas mėgsta stebėti turistų reakcijas, kitas – kas rytą ištarti „Bonjour“ švč. Mergelei Marijai. Klausydamasis šitų žmonių liudijimų pradedi suprasti, kad ne tik galingos kolonos, mirguliuojančius šėšėlius metantys vitražai, rozetė, prie kurios sustoja kiekvieno žvilgsnis, kuria Paryžiaus Dievo Motinos katedros grožį, bet ir visi šitie žmonės, kurie tarnauja bendruomenei, Bažnyčiai, Dievui su meile ir džiugesiu.

Jean‘as-Paul‘as ir varpinė

Klausiate, kas yra grožis? Grožis yra universali kalba. Jis sukelia nuostabą, sužadina emocijas… Grožis mus ištinka prieš mūsų pačių valią, užklumpa mus nepasiruošusius. Žinote, galime žiūrėti į tą patį dalyką tūkstančius kartų. Ir jei jūs žiūrite į tą patį dalyką tūkstantąjį kartą ir vis dar stebitės juo, tai ir bus jums grožio įrodymas.. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai dirbau Versalyje ir tuo laiku man reikėdavo į darbą vykti viešuoju transportu. Kiekvieną vakarą eidavau į stotelę specialiai tuo keliu, nuo kurio galėdavau matyti prieš mane atsiveriančią Dievo Motinos katedrą. Tai dariau nuo 1989 m. iki 2009 m. ir, žinote ką, man niekada nepabosdavo žiūrėti į katedrą, nes kaskart ją matydavau vis kitaip, atrasdavau naujų detalių. Tai ir yra Dievo Motinos katedros žavesys – ji nesiliauja stebinusi.

(Fone girdėti žingsniai, žurnalistai su Jean‘u-Paul‘u lipa į jo šventovę – varpinę. Fone girdėti varpų dūžiai, tačiau dar ne taip arti, kad užgožtų Jean‘o-Paul‘o entuziazmu trykštantį balsą).

Varpų skambėjimas yra viržemiškas reiškinys. Tai mus pranoksta, tai mums nepriklauso… Pirmąkart į šią varpinę užkilau būdamas 17 metų. Buvo Žolinė. Kaip visuomet per Žolinę tais laikais, tądien pakilo didžiulė audra. Kilau į varpinę lyjant didžiuliam lietui. Nepaprastas reiškinys, bet buvo šiek tiek nejauku. Man drebėjo kojos iš baimės matant didžiulį (tuo metu apie 500 kg svėrusį), įsisiūbuoti bandantį varpą. Mat pirmiausia jis turi išsijudinti, o tik vėliau pasigirsta skambesys. Mačiau, kaip jis siūbuoja ir galvojau, kad nepradės skambėti, tačiau vienas, kitas, trečias dūžis ir…skamba! Ir, kad ir ką bandytumėte pasakyti, balsas pradingsta varpo skambėjime, ir, rodos, visa aplinkui ima aidėti džiaugsmu. Išties…Tai pakelia virš žemės!

Kodėl jūs verkiate, kai skamba varpai? (Jean‘as-Paul‘as akimirką susimąsto ir atsidūsta).

Visada šitaip būdavo. Nežinau… Tai mane šitaip jaudina…

Olivier‘is ir vargonai

Katedros grožis? Turbūt tai, kad čia viskas gražu. Man didžiausią įspūdį kelia tai, kad, nesvarbu koks pavargęs būtum, iš katedros išeini kupinas jėgų. Faktas, kad pagrojęs keliose šv. Mišiose, prisiimprovizavęs per dieną, jaučiuosi ne išsekęs, bet atvirkščiai – kupinas jėgų, išties kelia nuostabą! Taigi, man Dievo Motinos katedra yra energijos šaltinis. Niekada neįsivaizdavau, kad tapsiu Dievo Motinos katedros vargonininku. Iki paskutinės konkurso, skirto katedros vargonininkui išrinkti, akimirkos galvojau, kad man nepavyks. Jausmas toks, lyg tuo metu ant mano pečių būtų užgriuvusi atsakomybė už ilgaamžę Bažnyčios tradiciją, istoriją… Ir vis dėlto jaučiausi atsipūtęs, nes žinojau, kad vis tiek nieko čia nebus. Tačiau pavyko!

Kas man yra gražu? Matyti ant grindų gulinčius ir besimeldžiančius kunigus, girdėti minią, giedančią litaniją, nes litanija yra išgiedama – tai ypatinga maldos forma. Ir dar – kai matau tik žmonių nugaras, kai jų visų veidai atsukti į altorių, apima toks jausmas, lyg pati katedra giedotų. Iš tiesų, tai net ne vargonai yra pagrindinis katedros instrumentas, bet katedra, toji giedanti katedra.

Grodamas vargonais ne kartą jaučiausi taip, lyg ne aš pats gročiau, nes man atrodo neįmanoma, kad sugebėčiau šitaip groti. Tokiais momentais jaučiuosi taip, lyg būčiau tarpininkas, esantis tarp dviejų – mūsų, žemiškosios, ir Kitos – dimensijų.

Ar grožis ir malonė jums yra tapatūs dalykai?

Ir taip, ir ne, nes mes laukiame malonės, o grožis yra toks dalykas, kuris mus ištinka netikėtai, nelauktai. Malonė yra grožio forma, bet, man atrodo, kad malonė yra kažkas, ką reikia nusipelnyti. Tiesa, kad buvimas tokiame pastate, kaip Dievo Motinos katedra, padeda priartėti prie tos malonės – įkvėpimo. Tačiau negalime būti tikri, kad ji aplankys ar kad to pakanka. Aš daug ruošiuosi – turiu pabūti tyloje, tada, kaip ir visi muzikantai, dirbu techninį darbą, daug groju, repetuoju, na, o paskui… Tikiuosi!

Patrikas ir „Bonjour“, adresuotas švnč. Mergelei Marijai

Birželio 28 d., 1960 metais – tądien vyko mano įšventinimas į kunigus. Puikiai prisimenu– lyg šiandien ten būčiau. Mūsų nebuvo daug – septyni. Labiausiai man įsiminė prostracijos momentas. Tai yra, kai mes, kunigai, gulime ant žemės ir girdime Visų Šventųjų litaniją. Po litanijos atsikeliame, atsiklaupiame, mus laimina vyskupas ir kunigai, tokiu būdu parodydami, kad esame priimami į kunigų gretas. Palaiminimas yra ypatingas momentas: kai kunigų rankos uždėtos ant galvos laimina, jauti kaip tavin nusileidžia nuostabi jėga.

Kunigas žiūri į vieną iš daugybės švnč. Mergelės Marijos skulptūrų ir komentuoja: Šita ir mano mėgstamiausia, atrodo, kad ji judėtų, jos apsiaustas, plaukai judesy. Nuostabi skulptūra. Marijos veidas… Jis pilnas švelnumo. Tokia ji ir yra švnč. Mergelė Marija – švelni ir kviečianti mus irgi būti švelnius. Ji mums sako „Bonjour“, ji klausia, kaip mums sekasi, ar mūsų širdis užgulę kokie nors rūpesčiai, ji kiekvieną mūsų atpažįsta ir pripažįsta kiekvieną iš mūsų kaip svarbų. Ir žinote, tas pripažinimo momentas yra begalinio švelnumo išraiška. Tai rodo, kad esame stebimi, kad rūpime, galų gale, kad esame kažkas. Ir manau, kad tai mane jaudina, tai mane daro laimingą. Tai yra gražu.

Glorija ir 27 koplyčios

Mano darbas yra išvalyti 27 koplyčias. Tai turiu daryti kasdien, bet toks yra mano darbas, ir man jis patinka! Man patinka šluostyti dulkes. Žaviuosi kiekviena koplyčia, kurią man tenka valyti. Turių būdų, kuriais išreiškiu pagarbą kiekvienai iš jų. Kai įeinu į koplyčią, aš su ja kalbuosi, sakau „Bonjour“ – va taip. Čia tvyro kažkokia ypatinga jėga, kuri man suteikia noro dirbti.

Ar jūs katalikė?

Ne, esu musulmonė, bet gerbiu visas religijas. Dirbu čia jau aštuoniolika metų ir kartais klausiu savęs, kaip jie visa tai sukūrė – šitas skulptūras, paveikslus, visa tai…

Kas jums yra grožis?

Viskas. Kiekvienas dalykas yra savaip gražus. Man gražūs ir tie dalykai, kurie kitiems atrodo baisūs. Tokia jau esu. Jei koks nors dalykas nėra gražus, manau, ne veltui – juk tai Dievas sukūrė. Ir jei tai Dievo kūrinys, vadinasi, ne veltui jį Dievas tokį sukūrė – negražų ar blogą…

Olivier‘is ir laikrodžiai

Mano gyvenimas nėra labai paprastas, tad Dievo Motinos katedra man yra kažkas panašaus į prisikėlimą. Žvelgiant iš profesinės pusės, mano kelias yra kiek neįprastas – dirbau finansų srityje prieš pajausdamas mane užvaldžiusį polinkį laikrodžiams. Svajojau dirbti Šveicarijoje ir, rodos, viskas buvo padaryta, kad ten atsidurčiau, bet galų gale šiai mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes gyvenimas yra nelengvas dalykas. Žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvas, sunku gyventi – visuomet mūsų tyko jo tamsioji pusė. Bet žinote, kai pirmąkart teko pabūti šioje katedroje, jaučiausi apstulbęs. Pažiūrėkite – juk tai įspūdinga! Atrodo, kad jis toks sunkus – laikrodžio tiksėjimas, visos detalės, medžiagos, kurios keitėsi priklausomai nuo laikų. Gražu… Ateinu čia kiekvieną ketvirtadienį ir tai vienintelė savaitės diena, kai jaučiuosi toks lengvas, ramus, besižavintis. Tačiau likusią savaitės dalį sunkiau išgyventi, vis sugrįžta tamsos momentai… Bet Dievo Motinos katedra yra tokia vieta, kurioje jaučiuosi apsaugotas, nors ir mano santykis su tikėjimu yra pakankamai komplikuotas, su Dievu – irgi.

Kaip galvojate, ar grožis išgelbės pasaulį?

Galvoju, kad pasaulio pabaiga bus graži. Grožis nugalės… Galiausiai.

Philipe‘as ir lego kaladėlės

Dievo Motinos katedra yra tokia vieta, kur jautiesi saugus. Milžiniškos kolonos, storos sienos, katedros skliautai lyg milžiniški tave saugantys skėčiai. Katedroje vyrauja subtili, ne per daug akinanti šviesa, kiekviena detalė čia radusi savo vietą, viskas pamatuota. Man gera čia būti.

Kai buvau vaikas, tėvai mane nusivedė į Dievo Motinos katedrą per šv. Velykas. Grįžęs namo, jiems pasakiau, kad pastatysiu katedrą iš lego kaladėlių. Kiek vėliau sugalvojau iš medžio pagaminti Dievo Motinos katedros maketą. Man tuomet buvo 16 metų. Visomis prasmėmis buvau katedroje – analizavau, kaip ji pastatyta , tyrinėjau kiekvieną jos detalę. Tuo metu ir įsimylėjau savo dabartinę – architekto profesiją.

Tądien, kai buvau pakviestas dirbti Dievo Motinos katedroje, turėjau įvertinti vienos pilies laiptus. Tačiau žinojau, kad tuo metu vyko susirinkimas, kurio metu turi būti išrinktas Paryžiaus Dievo Motinos katedros vyriausias architektas, tad vis atsargiai žvilgtelėdavau į telefoną. Mintyse susidėliojau jų susirinkimo dienotvarkę ir galvojau: štai, dabar 14 val., jie turėtų pietauti, 16 val. – susirinkimas turėtų eiti į pabaigą. Staiga mano mintį nutraukė telefono skambutis. Stoviu kažkokios pilies kieme, o manęs klausia telefonu, ar nenorėčiau būti vyriausiu architektu… – Vyriausiu kuo? – Dievo Motinos katedros architektu. – Na, taip, žinoma, – atsakiau. Tuo metu man pradėjo linkti kojos, svaigo galva… Ir kai pirmą kartą važiuodamas į naują savo darbą, pamačiau iš po medžių jau išnyrančius katedros bokštus, jaučiausi taip, lyg subyrėčiau į daug mažų gabalėlių – buvau be galo sujaudintas…

Quintin‘as ir adoracija

Atsimenu – tą dieną nunešėme kėdes, palikome daug tuščios erdvės, kad žmonės galėtų susėsti ant žemės. Gerai prisimenu, kad susirinko daug jaunų žmonių. Tai buvo ypatingos ramybės laikas, fone buvo giedamos ramios giesmės. Užgesinome šviesas ir uždegėme žvakes. Daug daug žvakių visur… Užmerkiau akis ir tylėjau. Apėmė toks jausmas, lyg mane būtų apkabinusi šiluma. Tai truko labai trumpai, vos kelias minutes. Tuo metu nieko sau nesakiau, tik leidausi būti vedamas tuo metu mane apėmusio jausmo. Tai buvo kažkas, kas mane pranoksta, kas mane daro laimingą, ko negaliu apibūdinti žodžiais. Tačiau tai truko tik akimirką, kurią nutraukė mintis, kad tai neįmanoma, kad negaliu leistis būti vedamas protu nepaaiškinamų dalykų. Ir tuomet tai baigėsi, nes negalėjau sau pripažinti, kad yra mane pranokstančių dalykų. Tačiau tai buvo toji diena, kai išgyvenau katedros grožį – jos dvasinį grožį.

Parengta pagal užsienio spaudą

Žurnalas „Ateitis“

2 Comments