1895 m. popiežius Leonas XIII į Liturginį kalendorių įtraukė Šventos Šeimos šventę. Ji buvo švenčiama jau XVII amžiuje, tačiau tik kai kuriose vietinėse bažnyčiose. Po to, kai buvo įtraukta į Liturginį kalendorių, išplito plačiai. Tačiau tik po to, kai 1921 metai popiežius Benediktas XV paskelbė, kad tai visų katalikų šventė, ji tapo tikrai visuotine. Dabar ji minima sekmadienį, po Kalėdų, arba gruodžio 30 d., tais metais, kai šv. Kalėdos išpuola sekmadienį.

Pasak Leono XIII, pats Dievas yra iškėlęs Šventąją šeimą, „kurioje visi žmonės gali matyti namų bendruomenės ir visų dorybių bei šventumo pirmavaizdį“. Trys šią išskirtinę šeimą sudarantys asmenys yra ypatingi, tačiau turi ir visus kiekvienam žmogui būdingus bruožus, išgyveno kiekvienai šeimai iškylančius sunkumus.

Marija – išrinkta iš kitų kūrinių tapti žmonijos Išganytojo bendradarbe. Tačiau šiam pašaukimui įgyvendinti ji laisvai ištarė savąjį „taip“ angelui Gabrieliui, ją aplankiusiam su Dievo žinia.

Pagal Dievo planą ir žydų įstatymą, ji ištekėjo už Juozapo, išsaugodama savo mergeliškumą, pajuto nėštumo ženklus, aplankydama šv. Elžbietą, kol tapo Dievo Sūnaus motina ir visų žmonių motina.

Jai teko auginti Dieviškąjį Kūdikį, parodant visą rūpestingumą, kaip sugeba kiekviena motina, tačiau širdyje nuolat ruseno mintis apie didžiulę atsakomybę dėl jai Dievo pavestos užduoties ir skausmas dėl senolio Simeono pranašystės, ištartos šventykloje: „Tavo sielą pervers kalavijas“.

Galiausiai prieš prasidedant viešam Jėzaus gyvenimui, evangelijose Marija cituojama besikreipianti į jau dvylikametį Jėzų, kuris buvo pasilikęs su Rašto žinovais Šventykloje. O ji tada su Juozapu ieškojo sūnaus tris dienas.

Apie Juozapą – kitą Jėzaus šeimos narį – žinome nedaug. Evangelijos pasakoja apie jo sužadėtuves su Marija, angelo įspėjimą apie būsimą Dievo norėtą motinystę ir kvietimą neatstumti motinos, apie kelionę į Betliejų dėl imperijos gyventojų surašymo, susijusius su Jėzaus gimimu epizodus, kuriuose Juozapas visada dalyvauja.

Tai jį sapne įspėjo angelai po Trijų Išminčių pagarbinimo gelbėti vaikelį nuo Erodo persekiojimo. Gelbėdamas šeimą, Juozapas išveda ją į saugią vietą – Egiptą.

Mirus žiauriajam karaliui, grįžta į Galilėją ir apsistoja Nazarete. išpildo Įstatymo reikalavimus nunešdamas Jėzų į Šventyklą apipjaustyti, paaukodamas keletą paukštelių.

Tradicija Juozapą laiko dailide, tačiau evangelijose jis pristatomas tiesiog kaip amatininkas. Jis minimas šventuosiuose tekstuose, kurie pasakoja apie kelionę į Jeruzalę kartu su Jėzumi ir Marija, kai dvylikametis berniukas pasimeta, ir atrandamas tik po trijų dienų su Šventyklos mokytojais; sugrįžus į Nazaretą, kaip sako Evangelija, Vaikelis augo ir stiprėjo, kupinas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. Daugiau apie Juozapą nieko nežinome, net ir apie jo mirties akimirką, atėjusią, ko gero, prieš Jėzui pradedant savo viešąją veiklą, tai yra prieš sulaukiant 30 metų.

Trečiasis šios šeimos narys yra Jėzus. Tai jo buvimas šią šeimą padaro šventą. Apie jo vaikystę taip pat praktiškai nieko nežinome. Jis yra Dievo Sūnus, tyliai gyvenantis savo žemiškos šeimos prieglobstyje, klusnus savo motinai ir tėvui, paūgėjęs paprasčiausiai dirbantis Juozapo dirbtuvėse.

Jis neabejotinai palydėjo savo įtėvį senatvėje ir mirtyje. Buvo klusnus savo motinai, tapusiai našle, tai jos paprašytas padarė savo pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse.

Nežinome, kiek metų gyveno su Šventąja šeima jau be Juozapo, kuris, nors nedalyvavo nei Jėzaus viešojoje veikloje, nei Kančioje ir mirtyje bei vėlesniuose įvykiuose, tačiau jo asmuo krikščioniškame pasaulyje paplito labai plačiai.

Juozapo kultas jau nuo V amžiaus vis stiprėjo Rytų Bažnyčioje, tuo tarpu Vakaruose labiau įsigalėjo viduramžiais, ir ypač sustiprėjo XIX amžiuje. Juozapo vardas yra vienas iš populiariausių tarp krikščionių.

1860 m. netoli Naumesčio, Šakių rajone, gimė Jonas Jablonskis, lietuvių kalbininkas, daug nusipelnęs, normindamas lietuvių kalbą. Jis baigė Marijampolės gimnaziją. Beje, buvo bendramokslis su Vincu Kudirka. Paskui mokėsi istorijos ir filologijos fakultete Maskvoje. Įdomu, kad, grįžus iš Maskvos, pirmoji jo darbovietė buvo Marijampolės teismas. Svarbiu J.Jablonskio pasiekimu tapo mokytojo etatas Mintaujos gimnazijoje. Po kurio laiko nuvyko į Taliną, kur buvo nuteistas už politinį aktyvumą ir ištremtas į Pskovo guberniją. Tačiau čia buvo neilgai, išsirūpino glaimybę grįžti į Lietuvą, pradžioje į Šiaulius, paskui į Vilnių ir Kauną. J. Jablonskio nuopelnus lietuvių kalbai sunku pervertinti. Jis galutinai nustatė abėcėlę, įvedė savaitės dienų pavadinimus, parašė gramatiką ir kitus veikalus apie kalbą. Mirė Kaune, sulaukęs pripažinimo ir būdamas Kauno universiteto garbės profesorius.

1865 m. gimė anglų rašytojas ir poetas, Nobelio premijos literatūros srityje laureatas Rudyardas Kiplingas. Jis gimė Bombėjuje, Indijoje, kur buvo nuvykęs dėstytojauti jo tėvas. Jau vaikystėje Rudyardas turėjo galimybę pramokti hindi kalbos, susipažino su Indijos legendomis. Mokyklą būsimas rašytojas baigė Anglijoje, tačiau po jos vėl grįžo į Indiją, kur dirbo žurnalistu ir pradėjo publikuoti literatūros kūrinius.

Beje, 1907 m. jis tapo pirmuoju britų rašytoju, kuriam skirta Nobelio premija literatūros srityje. Labiausiai jis žinomas užburiančia knyga vaikams „Džiunglių knyga“, kuri buvo ne kartą ekranizuota. Mirė 1936 m. nuo skrandžio opos sukeltų komplikacijų. Tai, kaip jis buvo vertinamas, rodo faktas, kad Kiplingas buvo palaidotas Vestminsterio abatijoje.

Rašytojas garsėjo bekompromisiniu europocentrizmu ir imperializmu. Jis buvo įsitikinęs, kad Britanijos imperija neša pasauliui kultūrą ir gerbūvį. Beje, Indijoje Kiplingas vertinamas nevienareikšmiškai. Viena vertus, pripažįstama, kad jo kūriniuose nuostabiai atskleista Indijos gamta. Kita vertus, Indijos gyventojų negali nežeisti rašytojo nuostata, kad jie yra prastesni nei britai.

1890 m. devyniolikmetis Fiodoras Šaliapinas, vienas garsiausių XX amžiaus operos dainininkų, debiutavo didžiojoje scenoje. Kazanės operos teatre jis atliko Zareckio vaidmenį operoje „Eugeninus Oneginas“. 1921 m. Šaliapinas, iki tol gyvenęs sovietinėje Rusijoje ir čia garbinamas kaip geriausias pasaulio dainininkas, išvyko gastrolių į JAV ir paskelbė, kad neketina grįžti į Tėvynę. Reaguodama į tai sovietinė Rusija pradėjo dainininko „juodinimo“ kampaniją, atšaukė visus jam teiktus įvertinimus.

Amžininkai mini puikią dainininko dikciją, gerai sklindantį balsą, girdimą net pačiose tolimiausiose salės vietose. F. Šaliapinas tapo populiarus ne tik dėl balso, bet ir dėl aktorinių gabumų, puikios sceninės išvaizdos – buvo aukštas, gražaus stoto, ryškių demoniškų veido bruožų, skvarbaus žvilgsnio. Balsas nebuvo ypatingai stiprus, tačiau išdainuodavo kiekvieną natą ir rasdavo tikslias ir nuoširdžias kiekvieno dainos žodžio intonacijas.

1916 m. buvo nužudytas Grigorijus Rasputinas, viena paslaptingiausių asmenybių XX amžiaus Rusijos istorijoje. Paprastas valstietis, mistikas, kuris sugebėjo tapti įtakingiausia figūra visoje Rusijos imperijoje. Teigiama, kad caras Nikolajus II ilgą laiką klausėsi tik Rasputino nurodymų. Į Peterburgą Rasputinas atkeliavo XX amžiaus pradžioje. Netrukus jis įgijo „dvasinio mokinio“ šlovę. 1905 m. įvyko pirmasis Rasputino susitikimas su caru Nikolajumi II. Tiek carą, tiek carienę labai paveikė tai, kad Rasputinas sugebėjo padėti jų sūnui Aleksandrui, kuris sirgo hemofilija ir anų laikų medicina buvo bejėgė. Rasputinas pagarsėjo ir savo mistinėmis pranašystėmis, kurias paskelbė viešai. Beje, vėliau ypač buvo aptarinėjama viena iš jų, kurioje esą numatytas Romanovų šeimos likimas. Rasputinas rašo, kad šiai šeimai nieko nenutiks ir ji bus sveika, gyva tik tol, kol jis bus šalia.

Teigiama, kad būtent Rasputinas atkalbėjo imperatorių veltis į Balkanų karą ir taip nukėlė Pasaulinį karą bent dviem metams. Taip pat jis ragino geriau aprūpinti sostinę duona, atsisakyti teisių į Baltijos valstybes ir Lenkiją, sudaryti sutartį su Vokietija ir pasitraukti iš Pasaulinio karo. Prieštaravo Rusijos kariniam aljansui su Didžiąja Britanija.

Prieš Rasputiną buvo vykdoma kampanija spaudoje, ne kartą jis buvo bandomas nužudyti. Galų gale, ultrakonservatorių grupė, kuriai priklausė ir princas Feliksas Jusupovas (caro dukterėčios vyras), Vladimiras Puriškevičius (dūmos narys) ir didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius (caro pusbrolis), ėmėsi suokalbio siekdami pašalinti G. Rasputiną ir išgelbėti monarchiją nuo tolesnio skandalo. Jusupovas pakvietė Rasputiną pas save, kur vaišino jį užnuodytais pyragaičiais ir vynu. Tačiau kažkodėl nuodai nesuveikė, tad į Rasputiną kelis kartus buvo šauta. Nepaisant to, Rasputinas, kaip teigiama, sugebėjo pabėgti ir jau gatvėje buvo nužudytas naujais šūviais. Pasakojimas apie nužudymą labai painus, žudikai kelis kartus keitė parodymus. Tai užtraukė dar didesnę mistinę skraistę ant Rasputino asmenybės.

1922 m. buvo suformuota Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSSR), kuri oficialiai gyvavo iki 1991 m. gruodžio, kai buvo panaikinta Belovežo sutartimi. SSSR susiformavo, kai Rusijos socialistinė respublika privertė sudaryti sutartį Ukrainą, Baltarusiją ir Užkaukazės sovietinę federacinę respubliką, kurią sudarė Gruzija, Azerbaidžianas, Armėnija. Taip pat prie SSSR ketvirtame dešimtmetyje buvo prijungtos ir Azijos respublikos (Kirgizija, Tadžikija, Kazachija, Uzbekija). Ir 1940 m. prie SSSR buvo prijungtos okupuotos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldavijos respublikos. Nuo 1956 m. iki 1990 m. kovo, kol Lietuva nepaskelbė apie savo Nepriklausomybę, SSSR sudarė penkiolika sovietinių respublikų.

1944 m. mirė Romainas Rollandas, prancūzų rašytojas ir muzikantas. Gavęs puikų muzikinį išsilavinimą, Rollandas tapo įžymiu muzikos profesoriumi bei tyrinėtoju. Susidomėjęs drama bei teatru, jis karštai propagavo liaudies teatro idėją, norėjo teatrą iš rūmų išvesti į plačias aikštes, rengti masinius spektaklius. Dar pačioje XX a. pradžioje Rolanas sumanė parašyti seriją įžymių žmonių biografijų. Tai turėjo būti pasakojimai apie didelius meno, mokslo ir politikos žmones, savo valia, energija bei talentu nugalėjusius visas gyvenimo kliūtis ir nusipelniusius nemirtingumo. Jis parašė Bethoveno, Mikelandželo ir Levo Tolstojaus biografijas. Didžiausias jo kūrinys – romanas „Žanas Kristofas“ (1904–1912), už kurį jam 1915 m. buvo paskirta Nobelio literatūros premija.

Rašytojas garsėjo nuosekliu pacifizmu, simpatizavo sovietinei Rusijai. Buvo atvykęs į Rusiją, kur susitiko su Stalinu. Tačiau negavo atsakymo, kai 1937 m. rašė šiam laišką, prašydamas nebausti mirtimi Nikolajaus Bucharino.

1993 m. Izraelis ir Vatikanas užmezgė diplomatinius santykius, netrukus Vatikane atsirado Izraelio ambasada, o Izraelyje pradėjo veiklą Šventojo Sosto nuncijus. Tai buvo svarbus popiežiaus Jono Pauliaus II diplomatinis pasiekimas. Izraelio teritorijoje yra ypatingai svarbios katalikams piligriminės vietos, į kurias ne Izraelio gyventojams galima buvo patekti su dideliais apribojimais. Izraelis skeptiškai žiūrėjo į Šventąjį Sostą dėl per švelnios pozicijos Holokausto metu, taip pat dėl Vatikano išsakomos paramos palestiniečiams.

1994 m. nusižudė Guy Ernest Debordas, prancūzų rašytojas, kino režisierius, politinis aktyvistas. Gimė Paryžiuje 1931 m. Nuo pat jaunystės buvo politiškai aktyvus, dalyvavo demonstracijose, smerkiančiose Prancūzijos – Alžyro karą. Įstojo į Paryžiaus universitetą, kur studijavo teisę, tačiau nebaigė studijų ir pradėjo rašytojo karjerą. Taip pat aktyviai įsijungė į Letristų sąjūdį, vėliau su keliais letristais įkūrė Situacionistų Internacionalą ir tapo jo ideologu. Internacionalo tikslu buvo – plėtoti siurrevoliucinį meną ir antikultūrinę veiklą. Jie tikėjo, kad nieko nėra pastovaus, o grožis egzistuoja tik tam tikrose situacijose, kurias laisvas žmogus nuolatos kuria. Debord’as buvo vienintelis narys, išbuvęs SI grupėje nuo jos pradžios iki galo. Po Situationistų Internationalo grupės iširimo, Guy Debordas gyveno su antra žmona Alice Becker atokiame kotedže.

1966 m. šeši studentai situacionistai pradėjo vadovauti Strasbūro universiteto savivaldai ir labai greitai ją pavertė būsimo sukilimo štabu. 1968 m. situacionizmo šūkiai, plakatai, atsišaukimai buvo atvežti į Sorbonos universiteto filialą Nanterre ir vėliau platinami Paryžiuje.

Reikia pastebėti, kad situacionistai nebuvo vienintelė Paryžiaus revoliucijos politinė galia. Čia savo įtaką bandė daryti ir Prancūzijos komunistų partija, ir trockistai bei maoistai, įvairios profesinių sąjungų organizacijos. Ypač aktyvus šiuo laikotarpiu buvo Debord’as. Tačiau sukilimo piko metu situacionistai buvo atstumti nuo revoliucinio „štabo“.

1967 m. Debord’as paskelbė knygą „Spektaklio visuomenė“. Vėliau pagal knygą  pastatė ir labai sunkų eksperimentinį filmą, kuriuo, galima sakyti, ir šaiposi iš žiūrov(i)ų, kurie (-os) skiria savo laiką spektakliui, o ne gyvenimui.

Domėjosi socialinėmis teorijomis, rašė apie susvetimėjimo, manipuliacijos pasitelkiant kultūrą, populiariosios kultūros, žiniasklaidos ir propagandos suartėjimo ir kt. problemas, kurios mūsų visuomenėse išlieka aktualios.

Alkoholis, kurio niekad nevengė, ėmė kelti grėsmę rašytojo sveikatai. Jis susirgo periferine neuropatija. Kai kurie mano, kad liga galėjo prisidėti prie Guy Debord’o savižudybės 1994 m. gruodžio 30 d. Prieš tai jis sukūrė iš dalies autobiografinį filmą „Jo menas ir laikas“. Daugiausia šis kūrinys kalba apie socialines problemas Paryžiuje paskutiniame XX a. dešimtmetyje, tačiau galima aptikti ir žinučių apie planuojamą savižudybę.

2006 m. Bagdade buvo įvykdyta mirties bausmė buvusiam Irako prezidentui Saddamui Huseinui. Kaltu jis buvo pripažintas lapkričio 5 dienos teismo sprendimu. Jis buvo kaltinamas 148 žmonių nužudymo Dujailo kaime 1982 metais, taip pat 180 tūkstančių kurdų genocidu XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu teisti septyni buvusio Irako diktatoriaus bendražygiai susilaukė įvairių nuosprendžių – nuo mirties bausmės iki 15 metų kalėjimo.

2006 m. gruodžio 30 dieną, 6 valandą 7 minutės Bagdados laiku Saddamui Huseinui buvo įvykdyta mirties bausmė, jis buvo pakartas.

Pirmoji televizija, kuri pranešė apie tai, kad Sadamui Huseinui buvo įvykdyta mirties bausmė buvo Al Arabiya, kuri teigė: „Sadamo egzekucija užvertė tamsų Irako istorijos periodą“.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *