711 m. pr. Kr. gimė mitinis Japonijos imperatorius Džimu. Taip teigia japonų tradicija, kuri būtent šį imperatorių įrašo, kaip pirmąjį Japonijos valdovą. Jis vadinamas Saulės deivės Amaterasu ainiu. Pasak legendos, kuri kartu yra Japonijos kilmės mitas – Amaterasu paveldėjo žemę ir po kurio laiko pasiuntė į ją savo vaikaitį Ninigį, kuriam pavedė valdyti Japonijos salas. Jam dievybė davė tris daiktus, kurie vadinami Japonijos imperatoriaus simboliais: bronzinį veidrodį, karolius iš brangakmenių ir kardą. Ninigi vedė ir paskui perdavė savo regalijas vaikaičiui Džimu, kuris tapo pirmuoju Japonijos imperatoriumi.

Po to, kai Japonija patyrė skaudų pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare, šintoizmas, kaip valstybinė religija, buvo atšauktas. Jau kitais metais imperatorius Hirohito (dar vadinamas imperatoriumi Šiova, nes Japonijoje imperatorius turi tris vardus: vaikystės, valdymo ir pomirtinį, kuriuo įrašomas į istoriją. Paradoksalu, kad valdymo ir pomirtinis vardai nesutampa. Taigi, Hirohito – tai valdymo vardas, o Šiova – pomirtinis) paskelbė Žmogiškumo deklaraciją ir tai neretai traktuojama kaip dieviškos imperatoriaus kilmės doktrinos atsisakymas. Tačiau ne visi sutinka su tokia traktuote. Dar po metų buvo priimta nauja Japonijos Konstitucija, kurioje teigiama, kad imperatorius yra valstybės ir tautos vienybės simbolis. Kita vertus, Konstitucija labai apribojo imperatoriaus galias ir dabar jos veikiau ritualinės nei politinės.

Dabartinis Japonijos imperatorius – Akihito. Japonija yra vienintelė pasaulio valstybė, kuri turi imperatorių.

404 m. krikščionis vienuolis Telemachas įsiveržė į gladiatorių areną Romoje ir bandė sustabdyti vykstančią kovą, tvirtindamas, kad toks reginys yra nederamas. Įsiutę kautynių žiūrovai nužudė vienuolį, mėtydami į jį akmenis. Tačiau ši auka turėjo poveikį. Krikščionis imperatorius Honorijus, kuriam Telemacho poelgis padarė gilų įspūdį, nusprendė uždrausti gladiatorių kovas. Tiesa, gali būti, kad Telemacho auka buvo ankstesnė – kai kurie istorikai nurodo bent dešimt metų ankstesnę datą ir teigia, kad nuo 404 m. buvo uždraustos gladiatorių kautynės, o nuo Telemacho žūties iki kautynių panaikinimo praėjo nemažai laiko, per kurį buvo diskutuojama apie tai, ar gladiatoriai turi išlikti.

1622 m. Romos popiežiaus kanceliarija priėmė sprendimą, kad Naujųjų metų pradžia keliama į sausio 1 dieną. Iki tol metų pradžia buvo – kovo 25 diena.

 

1714 m. gimė žmogus, kaip teigiama, sukūręs lietuvių literatūros kalbą – Kristijonas Donelaitis. Jo poema „Metai“ išversta į įvairias užsienio kalbas. Žvelgiant į anuometinį kultūrinį kontekstą, jos sukūrimą ir vaidmenį lietuvių kalbai ir literatūrai galima lyginti su Šekspyro kūrybos vaidmeniu anglų kalbai ir literatūrai.

1785 m. pasirodė pirmasis seniausio Didžiojoje Britanijoje dienraščio The Daily Universal Register numeris. Po trejų metų leidinys buvo pervadintas The Times. Šiuo vardu jis egzistuoja iki dabar ir yra pelnęs vieno solidžiausių ir įtakingiausių laikraščių reputaciją. Apskritai reikėtų pabrėžti, kad Anglijoje laikraščiai vaidina didesnį vaidmenį nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje. Nors televizija ir internetas aptirpdė jų įtaką, bet tikrai nesunaikino.

The Times leidžiamas šešis kartus per savaitę, išskyrus sekmadieniais, ir turi kiek mažesnį nei keturių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražą kasdien. Laikraštį įkūrė John Walter, kuris ir tapo pirmuoju redaktoriumi. Po draudimo bendrovės, kurioje dirbo, bankroto, jis ieškojo naujos veiklos ir kaip tik tuo metu buvo patobulinta tipografija, atsivėrė geresnės galimybės spausdinimui. Teigiama, kad Walter pradžioje negalvojo apie laikraštį, bet veikiau apie spaustuvę ir reklaminių lapų spausdinimą. Tačiau ilgainiui jis visas jėgas skyrė laikraščio leidybai, kuri ilgą laiką buvo nuostolinga, nes Walter stengėsi, jog laikraštyje būtų kuo įvairesnės patikimos informacijos, o tam reikėjo nemažų išlaidų. Tačiau po kurio laiko leidinio ekonominė situacija pagerėjo, išaugo galimybės mokėti autoriams už informaciją.

1804 m. Haitis tapo nepriklausoma valstybe. Šios valstybės modernioji istorija prasidėjo, kai Kristupas Kolumbas 1492 m. atrado salą Karibų jūroje, kurią pavadino – Espanjola (Naujoji Ispanija). Deja, šis atradimas vietiniams gyventojams – aravakams – buvo tikra tragedija. Jie buvo išnaikinti per kelis dešimtmečius. Vėliau salą vėl apgyvendino čia iš Afrikos atgabentais vergais, kurie dirbo cukrašvendrių plantacijose. Nuo 1697 metų Haitis buvo Prancūzijos kolonija.

XIX amžiaus pradžioje saloje kilo didžiulis vergų sukilimas, kuris baigėsi tuo, kad Prancūzija atsisakė pretenzijų į salą ir taip Karibų jūroje atsirado pirmoji nepriklausoma valstybė. Iki 1843 metų visa Espanjola buvo viena valstybė, tačiau tais metais buvo padalinta į Haičio ir Dominikos Respubliką.

Tiesa, Haičio bėdos nesibaigė. XX amžiuje kelis dešimtmečius Haitis buvo okupuotas JAV. Vėliau saloje vyko sudėtingas vidinis gyvenimas, vis iškildavo diktatoriai. Liūdniausiai pagarsėjęs Haičio diktatorius – Fransua Diuvaljė, kuris valdė labai žiauriai, buvo įvedęs iš esmės fašistinį režimą, palaikomą keistos šamanizmo atmainos.

Didžiulę nelaimę Haitis patyrė 2010 metų sausio 12 dieną, kai čia įvyko labai stiprus žemės drebėjimas. Žuvo tūkstančiai žmonių, buvo sugriauta dauguma pastatų.

1863 m. JAV Abraomas Linkolnas paskelbė manifestą apie vergų išlaisvinimą. Tai ypatingai svarbus įvykis šios šalies istorijoje, kuris pabaigė vieną iš kovos už laisvę ir kiekvieno žmogaus prigimtines teises etapą. Tačiau dar ilgai JAV teko kovoti su rasizmo apraiškomis.

1863 m. Paryžiuje gimė Pierre de Coubertin, geriausiai žinomas kaip Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas ir antikinių olimpinių žaidynių atkūrėjas. Gimė aristokratiškoje šeimoje, kilusioje iš Normandijos. Nors jo tėvas primygtinai norėjo, kad jo sūnus būtų kariškis, o visa šeima neprieštaravo, kad taptų politiku, jaunuolis turėjo savo slaptą troškimą – pakeisti jaunimo išsilavinimo sistemą Prancūzijoje, todėl tapo pedagogu.

Būdamas Prancūzijos atletikos sporto visuomenės sąjungos generaliniu sekretoriumi, Kubertenas nusprendė atgaivinti Olimpines žaidynes. Jis pareiškė tai viešai, tačiau buvo sutiktas be entuziazmo, nes niekas rimtai juo netikėjo. Dėl to Kubertenas labai nenusiminė ir 1894 m. birželio 23 d. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą (IOC – International Olympic Committee), suorganizavęs iškilmingą ceremoniją Sorbonos universitete Paryžiuje, bei tapo pirmuoju generaliniu šio komiteto sekretoriumi. Tačiau Olimpinės žaidynės sunkiai skynėsi kelią į populiarumą. 1900-ųjų ir 1904-ųjų metų žaidynės sulaukė mažai visuotinio dėmesio, nes tais metais vyko garsios tarptautinės parodos. Situacija pasikeitė po 1906 m. vasaros Olimpinių žaidynių, kai jos tapo svarbiausiu pasauliniu sporto renginiu. Šiuolaikinės olimpinės žaidynės tapo tarptautinėmis bei reprezentacinėmis, vyksta įvairiuose pasaulio miestuose, o dėl jų rengimo teisių šalys kovoja negailėdamos resursų ir pažadų.

Pierre de Coubertin sukūrė ir olimpinių žaidynių simbolį bei olimpinę vėliavą. Olimpinėje vėliavoje pavaizduoti 5 skirtingų spalvų žiedai baltame fone. Baltas fonas simbolizuoja taiką Olimpinių žaidynių metu, o žiedai – penkis žemynus: Australiją ir Okeaniją, Aziją, Afriką, Europą ir Ameriką. Žiedai išdėstyti dviem eilėmis griežtai nurodyta tvarka: mėlyna, geltona, juoda, žalia, ir raudona. Beje, pirmą kartą visų penkių žemynų atletai į olimpines žaidynes atvyko 1912 m., kai jos vyko Stokholme.

1887 m. paskelbtas pirmasis rašytojo Arthur Conan Doyle apsakymas apie kultinį herojų Šerloką Holmsą – „Purpurinių atspalvių etiudas“.

1899 m. Kuboje baigiasi Ispanijos dominavimas. Tai įvyksta po to, kai JAV nugali kare su Ispanija, Nors formaliai Kuba įgija savarankiškumą, tačiau realiai tampa priklausoma nuo JAV. Net ir Kubos Konstitucijoje buvo numatyta, kad JAV turi teisę įvesti savo kariuomenę į Kubos teritoriją. Šis punktas Kubos Konstitucijoje buvo pakeistas tik 1934 m.

Sausio 1-oji Kubos istorijoje svarbi ir tuo, kad 1959 m., liepsnojant revoliucijos ugniai, diktatorius Fulgencio Batista pabėgo iš šalies. Tai demoralizavo jį palaikiusius karinius dalinius ir pagreitino revoliucionierių pergalę. Jau po savaitės į Havaną triumfuodami įžengė Fidelio Castro vadovaujami revoliucionieriai.

1901 m. įsikūrė Australijos Sandrauga, kurios sostine tapo naujai kuriamas Kanberos miestas. Kol jis buvo statomas ir įrenginėjami valstybiniai pastatai, sostinės funkcijas atliko Melburnas. Taip pat ši Sandrauga tapo Britų imperijos dominija. Praktiškai tai tereiškė, jog Jungtinės Karalystės monarchui palikta teisė skirti generalgubernatorių, taip pat Australija įsipareigojo atstovauti JK interesus tarptautinėje arenoje. 1931 m. Vestminsterio statutas iš esmės panaikino bet kokius Australijos įsipareigojimus JK, vienintelis bendrystės simbolis – Australija pripažįsta JK monarcho simbolinę valdžią.

1905 m. Vilniuje įvyko Rusijos sionistų suvažiavimas. Čia įsikūrė Rusijos sionistų organizacijos būstinė. Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. pabaigoje tarp Europos žydų. Pirmą kartą planai sukurti žydų valstybę buvo išdėstyti 1862 m. Mozės Heso (Moses Hess) knygoje „Roma ir Jeruzalė“. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė kelioliką kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, taip pat ir tautinė. Europoje kuriantis tautinėms valstybėms, sionizmas buvo atsakas į augančias antisemitines nuotaikas.

Pagal sionizmo ideologiją istorinėje žydų tėvynėje būtina sukurti „tautines gyvenvietes“ (vėliau – valstybę), kur žydai iš viso pasaulio galėtų repatrijuotis – pervažiuoti amžinai gyventi į savo istorinę tėvynę. Valstybine Izraelio kalba turėjo tapti ivritas, kuriuo žydai kalbėjo senovėje.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija.

.1919 m. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos trispalvė, kaip Nepriklausomos Lietuvos simbolis. Pirmoji metų diena Lietuvoje ir dabar vadinama Vėliavos pagerbimo diena. Telieka tikėtis, kad ši prasminga šventė sulauks šimtmečio. Didžiausia grėsmė tam – nuošliaužos Gedimino kalne, kurios gali priversti apskritai uždaryti jame esantį bokštą lankytojams.

1925 m. Norvegijos sostinei buvo grąžintas senasis Oslo pavadinimas. Teigiama, kad Oslas labai senas miestas ir įkurtas dar apie 1000 m. Sostine jis tapo nuo XIV a. pradžios, kai jame apsigyveno karalius Hakonas V-asis. Tiesa, miesto reikšmė sumenko, kai Norvegija tapo praktiškai Danijos provincija, o karaliai rezidavo Kopenhagoje. Beje, Oslo universitetas buvo įkurtas tik 1811 m. ir tai reiškia, kad Norvegija iki tol buvo kultūrine provincija. 1624 m. Oslą sunaikino gaisras. Karalius Kristijonas IV-asis nusprendė, kad prasmingiau nebandyti atstatyti viso miesto, bet statyti naujus statinius prie Akerhuso forto. „Naujasis“ miestas buvo pavadintas Kristianija, tačiau 1925 m. atgavo senąjį pavadinimą.

1934 m. JAV pradėjo veikti Alkatraso saloje įsikūręs federalinis sunkiųjų darbų kalėjimas. Kalėjimas buvo įkurtas unikalioje geografinėje vietovėje – netoli žemyno esančioje izoliuotoje saloje. Beje, dar XIX a. JAV Alkatraso saloje laikė belaisvius. Šis kalėjimas buvo valdžios atsakas į ženkliai šaugusį nusikalstamumą Sausojo įstatymo ir Didžiosios depresijos metu. Imantis ypatingų saugumo priemonių buvo įrengta 350 kamerų.

Kalėjimo taisyklė teigė, kad niekas į Alkatrasą nepatenka tiesiai iš teismo salės – čia siunčiami tik tie, kurie pažeidžia įprastų kalėjimų taisykles. Alkatrase trims kaliniams buvo skirtas vienas prižiūrėtojas, tai dar labiau padidino saugumą (kituose šalies kalėjimuose vienas žmogus turėjo prižiūrėti dvylika kalinių). Be to, kaliniai būdavo suskaičiuojami 12 kartų per dieną. Dėl mažo jų skaičiaus prižiūrėtojams nesunku būdavo atsiminti kiekvieno vardą. Ankstyvaisiais kalėjimo gyvavimo metais galiojo viršininko Džonstono sugalvota tylos taisyklė – kalėjime nuolat turėjo būti tyla. Kaliniai tai laikė nepakeliamu dalyku, jie nuolat dėl to skundėsi. Žinomi keli atvejai kai kaliniai išprotėjo nuo nuolatinio tylėjimo, todėl vėliau ši griežta taisyklė buvo sušvelninta. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai kalėjimo nuostatai šiek tiek koreguoti. Dar vienas bausmės būdas buvo speciali belangė kamera, kur nusikaltėliai talpinti už ypatingą nepaklusnumą.

Žymiausias Alkatraso kalinys – Alphonse Gabriel Capone. Beje, teigiama, kad per visą kalėjimo gyvavimo laiką – beveik trisdešimt metų – niekam nepavyko iš šios įkalinimo įstaigos pabėgti.

Kalėjimas buvo panaikintas, teigiant, kad čia nepaisoma žmogaus teisių, o taip pat buvo labai brangu jį modernizuoti, pertvarkyti pagal naujus JAV baudžiamosios sistemos reikalavimus.

1956 m. Sudanas išsikovojo nepriklausomybę nuo Egipto ir Jungtinės Karalystės. Sudanas – tai valstybė šiaurės Afrikoje. Įsikūręs prie Nilo, jis buvo įvairių civilizacinių darinių lopšiu. Jau VI amžiuje buvo sukrikščionintas, o XV amžiuje islamizuotas. Kalbant apie moderniąją istoriją, svarbus buvo 1899 m. sutarimas tarp Egipto bei Jungtinės Karalystės, kad abi valstybės bendru sutarimu skirs Sudanui valdytoją. Prielaidos Sudano nepriklausomybei susidarė po Egipte XX amžiaus vidury įvykusios revoliucijos. Deja, tenka pripažinti, kad britų politika Sudane stiprino separatizmą, didino atskirtį, todėl susiformavo praktiškai dvi valstybės valstybėje – Pietų ir Šiaurės Sudanas. Pietinėje dalyje vyravo kaimai, o šiaurinėje – miestai. Dauguma šiaurinės dalies gyventojų – musulmonai sunitai, o pietuose dominuoja vietiniai religiniai kultai, taip pat čia gyvena nemaža dalis krikščionių. Nors britams ir egiptiečiams galiausiai neliko nieko kito, kaip suteikti Sudanui nepriklausomybę – ir pirmąją 1956 metų dieną įvyko ceremonija, kai Sudano sostinėje buvo nuleistos Egipto ir Didžiosios Britanijos vėliavos ir iškelta Sudano valstybės vėliava, buvo paskelbta apie nepriklausomos valstybės laikotarpio pradžią – netrukus šią valstybę sukrėtė pilietiniai karai. Galiausiai, valstybė skilo, o vidiniai neramumai nesiliauja iki šiol.

1969 m. buvo parodyta pirmoji sovietinio animacinio filmo „Na, palauk“ serija. Iš viso buvo sukurta keliolika serijų ir tai buvo neabejotinai populiariausias animacinis filmas sovietmečiu. Kiekvieną jo seriją buvo matęs po daugybę kartų, šis animacinis filmas yra rodomas ir žiūrimas net ir šiandien.

1984 m. Azijoje atsirado nauja nepriklausoma valstybė – Brunėjus, kuri išsivadavo iš Jungtinės Karalystės protektorato statuso. Šios Pietryčių Azijos valstybės istorija neatsiejama nuo viso Malajų salyno istorijos. Ilgą laiką čia vyravo induizmas, vėliau atkeliavo islamas. Po Didžiųjų geografinių atradimų šiame regione dėl įtakos grūmėsi ispanai ir Brunėjaus sultonatas. XIX amžiuje šiuo regionu aktyviai pradėjo domėtis britai. Netrukus dabartinė Brunėjaus teritorija įgijo šlovę, kaip Britų imperijos užkampis ir piratų prieglobstis. Situacija radikaliai pasikeitė, kai 1929 m. čia buvo atrasta naftos ir gamtinių dujų. Pelenė virto princese. Ir dabar ši teritorija yra viena turtingiausių pasaulyje.

XX amžiaus antroje pusėje vykstant dekolonizacijai, iš britų kolonijų susiformavo Malaizija. Planuota, kad į ją įsijungs tiek Singapūras, tiek Brunėjus, tačiau galiausiai nuspręsta, kad Brunėjus dar kurį laiką bus britų protektoriatu, o paskui taps savarankiška valstybe.

Brunėjaus, buvusio Britų imperijos užkampio ir piratų prieglobsčio, padėtis labai pasikeitė 1929 m. jame atradus naftos ir gamtinių dujų. Šis atradimas aktualus ir šiandien: dabar tai viena iš turtingiausių pasaulio šalių.

Po Antrojo pasaulinio karo vykstant intensyviai dekolonizacijai, iš buvusių britų valdomų sričių buvo suformuota Malaizija. Brunėjui, kaip ir Singapūrui, buvo siūloma į ją įsijungti, tačiau sultonas atsisakė, iki pat 1984 m. likdamas Jungtinės Karalystės protektoratu. Šiuo metu Brunėjus yra absoliuti monarchija, kur aukščiausią valdžią turi sultonas. Brunėjuje vyrauja islamas, o oficiali kalba yra malajų.

1993 m. Čekoslovaikija pasidalijo į Čekiją ir Slovakiją, dvi savarankiškas valstybes. Žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai, 1918 m. spalio 28 d. apie Čekoslovakijos sukūrimą paskelbė Prahoje susirinkęs Čekoslovakų nacionalinis komitetas, o spalio 10 d. Slovakijos nacionalinė taryba priėmė Martino deklaraciją, pritariančią valstybės kūrimui. Nacionalinis susirinkimas Čekoslovakijos respubliką paskelbė 1918 m. lapkričio 14 d. Pirmuoju prezidentu išrinktas T. G. Masarykas, kuris valdė iki 1935 m.

Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija pateko į SSSR įtakos zoną, čia buvo įvestas komunistinis režimas. Nepriklausomybės atkūrimas siejamas su Aksomine revoliucija, kurios lyderiu buvo Vaclav Havel, tapęs pirmuoju nepriklausomos Čekoslovakijos prezidentu. Nors įtampos tarp čekų ir slovakų, regis, nebuvo, tačiau politikai sugebėjo tiek susipykti, jog tai baigėsi Čekoslovakijos skilimu. Jis unikalus tuo, kad iniciatyva kilo ne iš visuomenės, bet iš politinio elito.

1999 m. buvo įvestas euras, kaip nepiniginė atsiskaitymo valiuta. Grynieji pinigai – eurai – pasirodė 2002 m. Lietuva įsivedė eurą 2015 m. Euro ženklą (€) išrinko Europos Komisija. Finaliniame rinkimų etape buvo pateikti du ženklų variantai. Išrinktą ženklą sukūrė belgų dizaineris Alain Billiet. Šis ženklas kildinamas iš graikų abėcėlės raidės epsilon. Taip pat šis ženklas, perbrauktas dvejomis linijomis, simbolizuoja Europą ir euro stabilumą. Pastarasis teiginys jau ne pirmi metai skamba ironiškai, nes netyla kalbos apie sudėtingą euro zonos krizę.

2 Comments

  1. Kad pamatytum trispalvę, nebūtina kopt į Gedimino kalną.

  2. Nuo 2018 sausio 1 atodangas rašo anonimai?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *