Gyvename laikais, kai tikrai turime daug galimybių augti, tobulėti, mokytis naujų dalykų. Daug jaunimo dabar yra labai gerai išlavinę savo talentus, tikrai gabūs ir puikiai išugdyti tam tikrose srityse – o ir daug suaugusiųjų naudojasi galimybėmis plėsti savo gebėjimus. Kartais jautiesi, lyg dalyvautum kokiame talentų šou – „visi viską moka“. Ramybės šioje gebėjimų ir galimybių tikrovės akivaizdoje neduodantis klausimas yra, kodėl nemažos dalies gabių, įvairiapusiškai išsilavinusių ir tikrai šaunių žmonių savivertė yra „žemiau rūsio grindjuostės“. Kodėl jaunuolis, kuriam, iš šono žiūrint, viskas sekasi, kuris laimėjo tą konkursą, tą olimpiadą ir su savo pažymiais gali studijuoti, ką tik norėtų, sako: „Žinai, laisvalaikiu, kai turiu laiko galvoti, labai mirti noriu – nes labai viskas tuščia…“?

Būnant su jaunimu, iki skausmo pribloškia tikrovė, kaip siaubingai daugelis sau nepatinka, o nemaža dalis to nė nežino – mat maskuoja išoriniu šaunumu ir veikla, tada nelieka laiko galvoti. Kažkoks labai didelis slėpinys – kodėl tokie šaunūs žmonės sau nepatinka, kodėl daro daug dalykų, kad patiktų (sau ir kitiems)? Suaugusieji dažnai klausia, kodėl jaunas žmogus, turėdamas tiek galimybių, neturi motyvacijos, gyvenimo džiaugsmo, vidinės laisvės. Nes mes jo neišmokėm to? Nes mes pristatėm gyvenimą kaip lenktynes, varžybas – kas ką, o ne kaip dovaną, galimybę?.. Nes pirmiausiai suaugę konkuruoja – materialiu turtu, gyvenimo „sėkme“, vaikų pasiekimais… Paaugliai pasakoja, kaip bloga, kai tėvai gyvena Tavo gyvenimą – kai jautiesi, jog iš esmės esi tam, kad jie dėl Tavo pasiekimų, buvimo, „sėkmės“ gerai jaustųsi, kad jaustųsi geri tėvai – šaunesni nei kiti.

Juk savivertė visai ne tai – savo vertės suvokimas kyla iš gelmės, iš patyrimo, kad esu tiesiog geras ir mylimas, esu puikus. Tik bėda, kad nemaža dalis paauglių nėra to patyrę – jiems suaugusieji perdavė kitus dalykus, mes jiems to nepasakėm, iš mūsų buvimo netapo aišku, kad jie šaunūs. Mergina: „Pasižiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad su tokiu veidu turėsiu nugyventi visą gyvenimą…“ Negi jai niekas nesakė, kad ji graži (beje – tikrai labai graži)?.. Negi niekas nepasakė, neparodė, kad gyventi yra tiesiog gera – stebėti gamtą, bendrauti, kurti, pažinti?.. Negi niekas nesakė, kad nebūtina nuolat kautis su visais ir įrodinėti savo vertės – kad esi puikus tiesiog? Iš to ir ta nemeilė gyvenimui – nes daugeliu atvejų rodom gyvenimą kaip kovą. Gyvenime neišvengiamai yra ir sunkių, ir gerų dalykų – bet jie nenulemia mūsų vertės, mūsų gebėjimo džiaugtis, patirti žmogystę su visais jos iššūkiais ir privalumais. Mergina: „Galiu negyventi savo gyvenimo?.. Nusibodo, noriu naujo!..“ Kita mergina: „Aš tai naujo nenoriu – ir tą sugadinčiau!“ Jie patys juk dar nieko nėra sukūrę, naudoja tai, ką mes jiems perdavėme – o jau nemato prasmės kurti. Bet apsimesti mes juos išmokėm labai gerai – sako: „Kai nusipieši veidą – savivertė pakyla maždaug 20 %!..“

O kai būni savimi?.. Kai būni tiesoje – niekuo neapsimeti, nieko nevaidini?.. Kai būni taip, kaip esi sukurtas, būni Dievo Akivaizdoje, Jo žvilgsnyje?.. Juk tada vertė aiški – ir net ne diplomais, pasiekimais, „sėkme“. Juk tada aišku, kad mano vertė yra Dievo kraujas ant kryžiaus – ir, net nepaisant mano klaidų, Jis nepersigalvoja.

„Žurnalas „Kelionė“

3 Comments