„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės – nieko nelaimėčiau <…>“ Šiais žodžiais iš pirmojo laiško korintiečiams – Himnu meilei vienuoliktoje klasėje kasdieną pradėdavau lietuvių kalbos pamoką. Buvo gera, malonu, nuteikdavo puikiai. Kur tokie dalykai vyko, paklausite? Žinoma, kad Valdorfo mokykloje.

Valdorfo mokykla nėra valstybinė ir joje mokymo procesai nevyksta mums visiems įprastais metodais. Tai tėvų ir mokytojų bendruomenės įsteigta bendrojo lavinimo įstaiga, kuri ugdymo procesą grindžia Valdorfo pedagogikos sistema. Pirmąją Valdorfo mokyklą 1919 metais įkūrė Rudolfas Šteineris. Tai buvo mokykla, skirta jo draugui ir rėmėjui Emiliui Moltui, priklausiusi Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams. Mokykla ėmė greitai plėstis. Lietuvoje esančių Valdorfo mokyklų tinklo istorija prasidėjo 1995 metais, kai buvo suburta pirmoji Valdorfo pedagogikos klasė. Šiuo metu mokykla yra didelės pasaulio Valdorfo mokyklų bendruomenės, kuri vienija 1056 mokyklas, dalis ir Lietuvoje turi tris filialus – mano pačios baigtą Vilniaus Valdorfo mokyklą, Vilniaus Valdorfo „Žaliąją“ mokyklą ir Kauno Valdorfo mokyklą.

Valdorfo pedagogika

Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ši mokykla remiasi antroposofiniu požiūriu į žmogų ir pasaulį. Vienas iš pagrindinių Valdorfo ugdymo principų – pasitikėjimas prigimtiniu vaiko gebėjimu ir siekiu pažinti bei mokytis. Valdorfo mokykloje siekiama sukurti tokią aplinką, kuri žadintų vaiko aktyvumą, padėtų skleistis jame slypintiems gebėjimams.

Ugdant daug dėmesio yra skiriama vaiko amžiaus ypatumams, jo poreikiams konkrečiame amžiaus tarpsnyje. Vaikui augant keičiasi darbo metodai ir būdai, darbo organizavimas klasėje, mokomosios medžiagos parinkimas ir pateikimas. Vaikai ugdomi atsižvelgiant į individualią jų raidą, asmenines savybes, siekiama kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas augti ir mokytis pagal jo galimybes ir ritmą. Kad kiekvienas vaikas užaugtų harmoninga asmenybė, mokytojai, šalia intelekto lavinimo, ypač daug dėmesio skiria socialiniams, meniniams įgūdžiams ir praktinei moksleivių veiklai. Mokiniai nevertinami pažymiais, nelyginami vieni su kitais, nes svarbu individuali vaiko pažanga, kuriama aplinka, kuri neskatintų prisitaikymo, kurioje kiekvienas būtų mylimas ir gerbiamas toks, koks yra.

Valdorfo mokykloje pagrindinių dalykų mokomasi kasdien 2–4 savaičių periodais. Tada daroma pertrauka, o vėliau susigulėjusios žinios atnaujinamos ir papildomos naujame cikle. Toks būdas padeda mokiniui geriau sutelkti dėmesį į dėstomąjį dalyką, nuosekliau į jį gilintis. Kiekviena diena čia prasideda pagrindine pamoka, kuri trunka dvi akademines valandas. Savita pagrindinės pamokos struktūra leidžia palaikyti sveiką pusiausvyrą tarp susitelkimo ir atsipalaidavimo, protinio ir praktinio darbo. Pamoka pradedama ritmine dalimi: vaikai dainuoja ir žaidžia, deklamuoja eilėraščius, daro įvairius ritminius pratimus arba tiesiog bendrauja. Ritminė dalis yra skirta klasei suburti, nuteikti ją darbui. Pamokos gale mažesniems vaikams mokytojas pasakoja pasakas, legendas, istorijas, o vyresni atlieka eksperimentus, detaliai aprašo konkrečius istorinius įvykius, biologijos, geografijos faktus, apibendrina naują medžiagą. Per pagrindinę pamoką mokomasi pagrindinių dalykų.

Valdorfo mokykloje remiamasi nuostata, kad ne vadovėliai, o mokytojo asmenybė daro lemiamą įtaką mokymo procesui. Mokytojas gali pagyvinti, padaryti įdomią ar prieinamą bet kokią medžiagą, nuspręsti, kada ir kokį vadovėlį naudoti. Pradinėse klasėse vadovėlis, kaip pagrindinis mokomosios medžiagos šaltinis, nenaudojamas ir jį atstoja mokinio sąsiuvinis-knyga.

O kaip ten viduje?

Aš pati nelankiau Valdorfo mokyklos nuo pirmos klasės ir dėl to, žinoma, gaila. Atėjau ten mokytis į devintą klasę. Ketveri metai, sakysite – juk tai palyginti mažai? O man taip neatrodo, nes vos tik įžengusi į šią mokyklą tikrai patyriau gerą, teigiamą šoką, pasijutau lyg kitame pasaulyje, todėl atrodo, jog ten mokiausi daug ilgiau. Nuo tada supratau, kad mokykloje (o stebukle!) gali būti ir smagu, nuo tada pradėjo išaušti vis daugiau dienų, kai į mokyklą eiti tikrai norėjau.

Pirmas dalykas, kuris man krito į akis, buvo mokinių ir mokytojų santykių kitoniškumas. Valstybinėje mokykloje iš mokytojų pusės visada buvo justi aiški atskirtis, šioks toks šaltumas. Tikrai negalėdavau mokytojo paklausti „o ką gi jūs vakar sapnavote?“, o štai Valdorfe – galėdavau. Valdorfe mokiniai ir mokytojai yra draugai, kurie vienas kitą iš tiesų pažįsta ir nori pažinti. Čia tarpusavio bendravimas nesibaigdavo suskambėjus skambučiui ir tęsdavosi ne vien pamokų, bet ir įvairių kelionių, iniciatyvų, projektų metu. Niekas per prievartą nevesdavo į santykį su mokytojais, greičiau mokantis tokioje šiltoje, betarpiškoje aplinkoje tai atsirasdavo savaime. Ar minėjau, kad Valdorfo mokykloje nėra direktoriaus? Atrodė keista, tačiau labai greitai supratau, kad tai yra puikus sprendimas, nes viską, kas susiję su mokiniais ir jų gerove, sprendžia mokytojai, visi kartu, lygiavertiškai. Ir tai ne viskas – sprendimai priimami remiantis individualiais įsivertinimo pokalbiais, kuriuos kiekvienais metais, kartu su savo klasės auklėtojais bei tėvais turi kiekvienas mokinys. Tai yra antras dalykas, kuris mane sužavėjo – individualus požiūris į kiekvieną mokinį, jo problemas ir poreikius. Jausmas, kad nesi tik mėsmalės arba avių bandos dalis, o kad tavimi iš tiesų rūpinamasi, tavęs nuoširdžiai išklausoma, bandoma padėti.

Trečias dalykas, kuris stebino ir kurio iš pradžių negalėjau paaiškinti, buvo vaizdas, kad žmonės Valdorfe kažkokie kitokie. Laisvesni, linksmesni, priimantys originalius sprendimus, nesirūpinantys dėl dalykų, kurių negali pakeisti. Mokiniams nieko nereiškė tiesiog prieiti prie manęs ir užkalbinti, net jeigu manęs ir nepažinojo. O ir nepažįstamų greitai liko mažai, nes supratau, kad Valdorfas iš tiesų yra kaip didelė bendruomeninė šeima.

Ketvirtas dalykas, kuris mano akyse išskyrė šią mokyklą iš kitų, buvo mokymosi procesas. Labai nustebino ir sužavėjo mano anksčiau pristatyta Valdorfo pedagogika ir jos ypatumai, bei kaip stipriai tai skyrėsi nuo „sausų“ ir pasenusių valstybinių mokyklų mokymo metodų. Plojau rankomis iš džiaugsmo sužinojusi, kad turėsiu tokias pamokas kaip teatras, šokis, muzika, menų technologijos, medžio ir metalo darbai. Per teatrą kiekvienais metais su profesionaliais režisieriais statėme ir mokyklai rodėme rimtus, didelius spektaklius. Per šokį ir muziką susipažinome su įvairiausių pasaulio šalių, nuo Afrikos, Pietų Amerikos iki senovės baltų, kultūriniu palikimu. Per menų technologijas išbandėme, matyt, visas rankdarbių rūšis, kurios egzistuoja – vėlėme vilną, skirtingomis metodikomis darėme atvirukus, karpėme, dekoravome medžiagas, audėme kilimus ir t.t. Per medžio ir metalo darbus tekinome kočėlus, pynėme krepšius, darėme metalinius indus, papuošalus ir t.t. Devintoje klasėje, vasarą, važiavome į biodinaminio žemės ūkio praktiką Vokietijoje, per kurią tris savaites gyvenome su ūkininkų šeimomis, mokėmės gamtai draugiško ūkininkavimo paslapčių, gyvūnų priežiūros ir tyrinėjome svetimą šalį. Dvyliktoje klasėje visi atlikome savo Metų darbą – individualų, aprašomąjį projektą, kuris galėjo turėti bet kokią norimą temą. Aš, pavyzdžiui, pasiuvau kamanas žirgui. Taigi šioje mokykloje dariau begalę visokių dalykų, kurių nei su žiburiu nerasi niekur kitur.

Galėčiau dar ilgai vardinti, kokia unikali buvo mano patirtis šioje mokykloje, kurią pavadinau dar vienais savo namais, taip pat pasakoti jums apie Valdorfo pedagogiką. Tačiau, geriausiai, kaip žinoma, veikia asmeninis patyrimas, todėl karštai agituoju – jeigu kada nors ieškosite savo vaikams geros mokyklos, kuri padėtų jiems atsiskleisti visomis geriausiomis spalvomis – rinkitės Valdorfą. Aš žinau, kad tikrai rinksiuosi.

Žurnalas „Ateitis“

4 Comments

  1. …O kaip su Rudolfo Štainerio, ezoteriko ir antroposofijos filosofijos ,kuri tiesiogiai prieštarauja katalikų tikėjimui,pradininko asmenybės analize, gerb.autore…???..Gal galėtumėte plačiau aprašyti R.Š. mokymo metodų filosofiją…???.. Asmeniškai susiduriau su korepetitorių ieškančiais valdorfiečių tėvais…įdomu,kaip su įstojimo į aukštasiąs statistika, jei ne vadovėliai,o mokytojo asmenybė lemia mokymosi procesą…???..

  2. Ne visi yra katalikai. Antra, į aukštąsias įstoja ne prasčiau už kitus. Tik kaži, ar taip ir puola visi į aukštąsias kaip avių banda. Aukštasis mokslas nėra absoliutus gėris, ir ne kiekvienam tinka.

    Mane žavi Valdorfo sistema, kai mažiausi mokomi per judesį, nes mokslo seniai nustatyta, kad iki paauglystės vaikui labiausiai reikia fizinės veiklos. Ir dar labai gerai, kad jaunimas neatitrūksta nuo rankų darbo, visokio, kaip ir aprašyta.

  3. Valdorfas savo ugdymo sistemą sukūrė „silpnesniems“ vaikams,turintiems raidos trūkumų,todėl ir amatams ten skiriamas didesnis dėmesys. Ne paslaptis,kad mokyklą lanko nemažai tokių problemų turinčių mokinių,kurie „nepritampa normalioje mokykloje“. O šiaip,tai Vilniuje galima rasti kokios tik nori pakraipos mokyklų,kaip ir ikimokyklinių įstaigų – tik turėk storą kapšą pinigų:)

  4. Ilgiau ar trumpiau pažįstu keletą jaunuolių, besimokančių Vilniaus Valdorfo mokykloje ir jau ją baigusių. Puikūs žmonės, kai kurie — labai nuoširdūs katalikai (tai iš šeimos). Todėl ir manau, kad ta sistema gera. Mokytojų darbo sąlygos taip pat palankesnės, bet ir reikalavimai jiems didesni.
    Deja, bet pinigų reikia, kas nori vaikus leist į tą mokyklą…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *