1431 m. Burgundijos hercogas už dešimt tūkstančių frankų pardavė klasta į nelaisvę patekusią Joaną Arkietę anglams. Prancūzijos karalius neparodė nei mažiausios pastangos ją išvaduoti. Anglai, norėdami, kad mergina būtų nuteista kaip eretikė ar maištininkė, ją nugabeno apklausti į bažnytinį teismą Rouene. Buvo tiriami balsai, kuriuos ji girdėjo, jos vyriški rūbai, kuriuos ji dėvėjo, jos tikėjimas ir jos noras tarnauti Bažnyčiai.

Nebūdama labai išsilavinusi, Joana ne į visus klausimus atsakė tiksliai, tačiau visuomet drąsiai gynėsi pati. Procesas baigėsi, nutarus, kad ji ragana ir klastoja faktus, pripažinus, kad jos girdėti balsai demoniškos kilmės. Pagrasinus jai sudeginimu ant laužo, Joana išsigynė savo misijos antgamtiškumo ir buvo nuteista visą gyvenimą kalėti. Tačiau kalėjime ji vėl patvirtino, kad vadavo tėvynę Aukščiausiojo įkvėpta.

Teisėjai, atsižvelgdami į vyskupo pareiškimą, pripažino Joaną Arkietę, tuo metu dar neturėjusią dvidešimties metų, eretike ir pasmerkė mirti 1431 m. gegužės 30 d. Ji buvo sudegint Roueno miesto turgaus aikštėje.

Po dvidešimties metų Joanos motina ir du broliai kreipėsi į Šventąjį Sostą, kad būtų atnaujinta Joanos byla. Popiežius Kalistas III 1456 m. reabilitavo prancūzų didvyrę, anuliavo prancūzų vyskupo kaltinimus. 1910 m. popiežius Pijus X ją paskelbė palaimintąja, o 1920 m. Benediktas XV – šventąja. Joanos Arkietės kultas ypač išpopuliarėdavo Prancūzijoje sunkmečio ir išbandymų metais. Galiausiai ji buvo paskelbta šalies globėja.

1521 m. popiežius ekskomunikavo (atskyrė nuo Bažnyčios) Martyną Liuterį. Apie tai jis paskelbė specialioje bulėje. Galima teigti, kad būtent ši ekskomunika ir yra Vakarų Bažnyčios schizmos (skilimo) pradžios taškas. Po jo tapo akivaizdu, kad Liuterio reforma vyks ne Bažnyčioje, bet bandys atkurti Bažnyčią, atsiribojant nuo tos, kuri, Liuterio įsitikinimu, prasmego klaidų pelkėje.

1777 m. įvyko svarbus Prinstono mūšis, kuriame George Washingtono vadovaujami amerikiečiai nugalėjo britus, kuriems vadovavo lordas Kornvalis. Šis mūšis turėjo labai svarbią įtaką Nepriklausomybės karo baigčiai.

1833 m. žemiškąją kelionę baigė vienas žymiausių vienuolių ir mistikų Rusijos Ortodoksų (stačiatikių) bažnyčioje – Serafimas iš Sarovo (pasaulietinis vardas Prochoras).

Gimė jis 1753 m rugpjūčio 1 d. Kurske pirklių šeimoje. Pasakojama, kad jis labai anksti neteko tėčio. Apie jo gyvenimą yra išlikę labai daug pasakojimų ir neretai nėra paprasta atskirti, kiek jie patikimi. Pavyzdžiui, pasak vieno pasakojimo, kai Prochorui buvo septyneri, jis nukrito nuo aukštos varpinės, tačiau ne tik liko gyvas, bet ir nieko nesusilaužė. Pasakojama, kai jam buvo dešimt metų, sapne pasirodė Dievo Motina, kuri pažadėjo jį išgydyti. Taip ir nutiko, kai mama jį išnešė į lauką, kur ėjo religinė procesija, nešanti Dievo Motinos ikoną. Kai tik ją pranešė pro berniuką, sunki liga pasitraukė.

Jautė pašaukimą tarnauti Dievui, tačiau neapsisprendė, kaip tai geriausia daryti. Kaip piligrimas, keliavo į Kijėvo Pečioros laurą, kur senolis jį palaimino ir nukreipė į Sarovo vienuolyną Tambovo gubernijoje. 1778 m. jis prisijungė prie šio vienuolyno. Tačiau netrukus ir vėl sunkiai susirgo ir sirgo trejus metus, jo kūnas ištino. Jis vos galėjo pakilti iš lovos. Tačiau, nors ir kentė kūno kančias, jis priėmė ligą, kaip dovaną, per kurią labai sutvirtėjo jo dvasinis gyvenimas.

1786 m. davė vienuolinius įžadus ir gavo Serafimo vardą, kuris hebrajų kalba reiškia „liepsnojantis“. Šv. Serafimas tapo diakonu, kunigu ir dvasiniu vadovu, tačiau greitai pasitraukė iš bendruomenės ir išėjo gyventi į mišką, kur 25 metus gyveno kaip atsiskyrėlis, atsidėjęs maldai, Evangelijos skaitymui ir kontempliacijai. Teigiama, kad jis gyveno griežtai asketinį gyvenimą, maitinosi vien žolelėmis, Taip pat jis tūkstantį dienų praleido ant stulpo, kurį pats pasidarė, ugdydamas kantrybę ir nuolankumą. Pas jį nuolat lankydavosi didžiulis meškinas, kurį šventas vyras maitino. Apie atsiskyrėlį sužinojo plėšikai, jie sumušė jį, perskėlė galvą. Pasakojama, jog Serafimas nesupriešino ir viską priėmė labai nuolankiai. Dideliam savo nusivylimui, plėšikai nieko vertingo Serafimo celėje neatrado.

Po šio išpuolio, Serafimas ilgai gijo ir visam gyvenimui liko kuprotas.

1807 m. Serafimas davė tylos įžadą. Dar po trejų metų sugrįžo į vienuolyną, tačiau čia su niekuo nebendravo, bet penkiolika metų skyrė išskirtinai maldos gyvenimui. Po to jis nutraukė tylą ir pradėjo priiminėti žmones, kurių minios plūdo pas šventumu garsėjantį vienuolį, sugebantį duoti išmintingą patarimą ir net pagydyti ligas. Pas Serafimą lankėsi pats caras Aleksandras I.

Visus jis priimdavo žodžiais: O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė! Pasakojama, kad jis atsakydavo į savo svečių klausimus jiems jų dar neuždavus.

Pasakojama, kad 1831 m. Viešpaties Apreiškimo išvakarėse šv. Serafimui dar kartą apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir pranešė: „Netrukus, mano bičiuli, tu būsi su mumis.“ Pirmą Naujųjų 1833 metų dieną, sekmadienį, šventasis priėmė Švč. Komuniją ir atsisveikino su visais susirinkusiais broliais. Vakare vienuoliai girdėjo jį giedant džiaugsmingas šv. Velykų giesmes. Ryte šv. Serafimą rado suklupusį priešais Švč. Mergelės Marijos, vadinamos „Visų Džiaugsmų Džiaugsmas“, ikoną, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir užmerktomis akimis. Jam buvo 78 metai.

Rusijos Ortodoksų bažnyčia Serafimą kanonizavo XX a. pradžioje. Iniciatoriai buvo karališkoji šeima, kuri labai jį vertino. Pakankamai retas dalykas, jog šv. Serafimo kanonizaciją pripažino ir Katalikų Bažnyčia. Tuo, kad katalikai geriau pažintų šv. Serafimo ir Sarovo dvasingumą, labai rūpinosi popiežius Jonas Paulius II.

1925 m Italijos vadovas Benito Mussolini oficialiai pradėtas vadinti „dučė“ (vadu). Iš esmės taip buvo užbaigta jo autoritarinio režimo Italijoje statyba. Jau gerokai seniau jis perėmė atskirų ministerijų kontrolę, vienasmeniškai priimdavo sprendimus, tačiau po to, kai jis pasiskelbė tautos vadu, galutinai buvo likviduoti konstitucinės santvarkos elementai.

1944 m. Paryžiuje mirė ir čia buvo palaidotas Jurgis Baltrušaitis, lietuvių poetas, vertėjas, eseistas ir diplomatas. Baigė Kauno gimnaziją, o paskui išvažiavo mokytis į Maskvą. Su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įsteigė leidyklą „Skorpionas“, dalyvavo poetų simbolistų ratelio veikloje. 1922–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, nuo 1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas. Turėjo labai daug bičiulių tarp Rusijos inteligentų, buvo autoritetas. Rašė ir lietuvių, ir rusų kalbomis. Rusai jį vadina vienu svarbiausiu simbolistų, iš rašiusiųjų rusų kalba. Buvo talentingas ir aukštai vertinamas vertėjas.

1958 m. Vilniuje mirė vyskupas Kazimieras Paltarokas. Gimė 1875 m. Pasvalio valsčiuje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, vėliau – Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1902 m. įšventintas kunigu ir pastoracinį darbą pradėjo Liepojoje. Paskui buvo Kauno seminarijos vicerektorius, Žemaičių vyskupijos kanauninkas, o 1926 m. įšventintas vyskupu ir netrukus tapo pirmuoju Panevėžio vyskupu. Šiose pareigose išbuvo trisdešimt metų. Pastatė Panevėžio katedrą, kur ir buvo palaidotas.

Kai tautininkų valdžia pradėjo kovą prieš katalikiškas organizacijas, ypač ateitininkus, vyskupas K. Paltarokas buvo ryžtingiausias ateitininkų gynėjas.

1888 m. Marvin C. Stone užpatentavo kokteilinį šiaudelį. Žinoma, kad jau šumerai per šiaudelį gerdavo alų, taip pat ir argentiniečiai turėjo specialius šiaudelius-koštuvus matės arbatai gerti, tačiau XIX amžiaus pabaigoje sukurtas iš vaškuoto popieriaus pagamintas šiaudelis buvo skirtas gerti kokteiliams ir susijęs ne tiek su patogumu, kiek su stiliumi ir mada.

1953 m. Paryžiuje įvyko airių dramaturgo Samuelio Becketo žinomiausio kūrinio – „Belaukiant Godo“ – premjera. Mūsų įsitikinimu, ši drama turėtų būti vienas iš privalomų skaitinių kiekvienam išsilavinusiam žmogui.

1957 m. kompanija „Hamilton“ pagamino pirmąjį pasaulyje elektroninį laikrodį. Iki tol visi laikrodžiai buvo tik mechaniniai.

1892 m. Pietų Afrikos Respublikoje gimė anglų rašytojas Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas. Apie šį nuostabų rašytoją, kataliką, mąstytoją dera rašyti ne trumpas žinutes, bet knygas. Tad pasakysime tik tiek, kad pavydime tiems, kurie dar nėra skaitę jo kūrybos. Žinoma, yra žmonių, kurie neskaito jo kūrinių, nes nemėgsta fentezi žanro, kiti mano, kad pakanka pažiūrėti ekranizacijas. Galime tvirtai pasakyti, kad šio rašytojo kūryba tikrai daug kartų geresnė nei ekranizacijos. Surizikuokite perskaityti ir, tikime, nenusivilsite. Pradėkite nuo „Hobito“ (prasčiausiai ekranizuoto kūrinio). Taip pat rekomenduojame susipažinti su Tolkieno rašytomis pasakomis bei jo giliu tekstu apie pasakas.

1923 m. mirė čekų rašytojas Jaroslovas Hašekas. Jam tebuvo trisdešimt devyneri. Jaroslavas taip ir nepabaigė mokyklos, nes mirė ją lankyti vertęs tėvas. Po jo mirties Jaroslavas nusprendė ne mokytis, bet dirbti ir tapo vaistininko padėjėju. Tiesa, ilgai vienoje vietoje išsilaikyti nepavykdavo, nes vis iškrėsdavo kokį nors pokštą darbdaviui. 1909 m. pradėjo redaguoti žurnalą apie gyvūnų pasaulį, tačiau netrukus už reportažus apie pramanytus gyvūnus buvo atleistas. Rašė apsakymus, kuriuose šaipėsi iš monarchijos, Bažnyčios. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, Jaroslavas Hašekas dezertyravo ir galiausiai atsidūrė Raudonosios armijos pulkuose.

1920 m. grįžo į Prahą ir pradėjo rašyti „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare“ – groteskišką ir komišką istoriją apie iš pažiūros kvailoką kareivį, išjuokiantį visą militaristinę sistemą. Romanas pradėtas leisti atskiromis brošiūromis ir iš karto susilaukė didelio susidomėjimo. Jaroslavas Hašekas Lipnicoje nusipirko namą, kur gyveno su antrąja žmona. Jis gėrė, jo sveikata nuolat blogėjo ir 1923 m. mirė nuo širdies nepakankamumo.

„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ liko nebaigti (tuo metu jis rašė ketvirtąją romano knygą). Publicistas Karelas Venekas užbaigė romaną ir papildomai parašė penktąją ir šeštąją dalis – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai rusų nelaisvėje“. Tarptautinis pripažinimas atėjo tik 1926–1927 m. knygą išvertus į vokiečių kalbą. Kareivis Šveikas tapo simboline figūra, apie jį buvo sukurta daugybė pjesių, filmų ir radijo vaidinimų. Ypač išgarsėjo Bertoldo Brechto sukurta drama „Šveikas Antrajame pasauliniame kare“, kurią jis sukūrė 1941–1945 m. gyvendamas emigracijoje Amerikoje.

1929 m. gimė režisierius Sergio Leone. Gimė kinematografininkų šeimoje. Tėvas Vinčencas Leonė filmus režisavo Roberto Roberčio slapyvardžiu, motina Biče Valerian – aktorė. Išgarsėjo vadinamąja „spagečių“ vesternų stilistika. Čia transformuojami amerikietiškojo vesterno kanonai, skamba mąsli Enio Morricone muzika, naudojamos ilgos, daugiareikšmės pauzės. Tačiau populiariausia jo kino juosta – „Kartą Amerikoje“, kuri sulaukė daug apdovanojimų. Mirė 1989 metais.

2008 m. mirė rusų aktorius Aleksandras Abdulovas. Gimė Tobolske, teatralų šeimoje. Tad teatro scenoje debiutavo būdamas penkerių. Tačiau aktoriaus karjera jo netraukė. Mokykloje jis daugiausia dėmesio skyrė sportui, buvo fechtavimo sporto meistras. Tėvas vertė stoti į Konservatoriją, tačiau Aleksandras neįstojo ir tapo Ferganos kūno kultūros instituto studentu. Tuo pat metu teatre dirbo scenos darbininku. Visgi po metų Abdulovas įstojo į Maskvoje esantį aktorinio meistriškumo institutą, kur į jį atkreipė dėmesį režisierius Markas Zacharovas. Abdulovas pradėjo vaidinti Zacharovo režisuotuose spektakliuose bei kino filmuose. Labiausiai Abdulovą išpopuliarino Lokio vaidmuo filme „Paprastas stebuklas“. Visgi ryškiausiu Aleksandro Abdulovo vaidmeniu derėtų vadinti katino Begemoto vaidmenį V. Bortko seriale „Meistras ir Margarita“.

One Comment