Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1838 m. Alfredas Vailas viešai pademonstravo komunikacijos sistemą – telegrafą, kurį kūrė kartu su šiandien gerokai už Vailą geriau žinomu Samueliu Morse. Šie du išradėjai kartu rūpinosi pirmosios telegrafo linijos tarp Vašingtono ir Baltimorės nutiesimu. Vailas taip pat tobulino Morse darbus, bet galiausiai nusprendė pasitraukti iš telegrafo verslo, nes supyko, jog Morse elgiasi su juo ne kaip su partneriu, bet kaip su aptarnaujančio personalo atstovu.

Tenka pripažinti, kad Morse iš tiesų buvo pagrindinis telegrafo iniciatorius, o Vailo indėlis – jis suteikė Morsei technines galimybes darbuotis, taip pat pasiūlė ir įdiegė keletą tikrai svarbių patobulinimų.

Pirmą kartą sėkmingai telegrafo veikimas buvo pademonstruotas būtent Vailui priklausančioje gamykloje Speedwell Ironworks. Trijų kilometrų atstumu buvo perduotas tekstas „Kantrus padavėjas – nėra nevykėlis“. Per keletą mėnesių Vailas ir Morse pademonstravo telegrafą Franklino institute, taip pat Kongreso atstovams Filadelfijoje, o paskui ir asmeniškai JAV prezidentui. Telegrafas padarė įspūdį ir Samuelis Morse gavo didžiulę subsidiją telegrafui JAV plėtoti. Po to, kai Morse nusprendė, kad tik aštuntadalis šios sumos priklauso Vailui, jų partnerystė nutrūko.

1853 m. JAV išrinktasis prezidentas Franklinas Pierce ir jo šeima Masačūsetse pateko į traukinio katastrofą. Jos metu žuvo vienuolikmetis Pierce’o sūnus. Kaip teigiama, ši katastrofa visai pakeitė politiką. Jis pasinėrė į alkoholį, priiminėjo kontraversiškus sprendimus ir šiandien neretai vadinamas pačiu blogiausiu prezidentu per visą JAV istoriją. O viskas prasidėjo įspūdingai. Penkiasdešimties metų dar nesulaukęs politikas sutriuškindamas konkurentą tapo prezidentu. Teisininkas, drąsūs karys, kovojęs prieš Meksiką, kurio karinę karjerą sustabdė nelemta trauma, nukritus nuo arklio, žavėjo aplinkinius ryžtu ir tvirtybe. Tačiau prezidentas blaškėsi, jo užsispyrimas, palaikant vergvaldžių interesus, vedė prie vis didėjančio vidinio susiskaldymo. Taip pat ir santykiai su kitomis valstybėmis ženkliai pašlijo, kai buvo paskelbtas Pierce ultimatumas Ispanijai parduoti Kubą. Nieko nuostabaus, kad demokratai kitai kadencijai ieškojo kito kandidato, o Pierce savo gėlą „skandino“ alkoholyje.

1929 m. į Kalkutą atvyko albanė mergina Agnesa Bojaxhiu. Į Indiją ji išvyko iš Airijos, kur metus mokėsi anglų kalbos. Kas patraukė šią merginą į Indiją ir kodėl ši kelionė įėjo į istoriją? Agnesa gimė religingoje šeimoje ir nuo mažumės jautė Viešpaties artumą. Vieną dieną jai į rankas pateko lankstinukas apie misijas ir apie tai, kad Indijos žmonėms reikia pagalbos ir liudijimo. Agnesa iš karto suprato, kad tai kvietimas būtent jai. Kadangi nemokėjo anglų kalbos, tai į Indiją keliavo per Airiją. Agnesa tikėjosi tapti mokytoja, kuri galės padėti Indijos vaikams. Ji įstojo į vienuolyną Indijoje, tačiau tai buvo tik ilgos dvsinės kelionės pradžia, nes po kurio laiko Teresės vardą pasirinkusi vienuolė patyrė naują kvietimą – eiti pas pačius vargingiausius į Kalkutos gatves. Tai buvo įspūdingos misijos, po kurios praktiškai visas pasaulis sužinojo apie Motiną Teresę, pradžia. Praėjusiais metais Motina Teresė buvo kanonizuota, paskelbta šventąja.

1893 m. Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje, gimė Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos poetų ir rašytojų. Labiausiai jis pagarsėjo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“. Mirė 1967 m.

1894 m. gimė Ona Šimaitė, drąsi ir tikrą artimo meilę liudijanti Žemaitijos dukra. Gimė Akmenėje sunkiai besiverčiančioje šeimoje ir jau nuo vaikystės jautė solidarumą su visais, kurie skriaudžiami ir žeminami. Pirmoji jos darbovietė buvo Kauno žydų pradžios mokykla, paskui darbavosi vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje Lietuvoje.

Nuo 1937 m. dirbo bibliotekininke. Kai prasidėjo okupacijos ir žydų persekiojimas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Biržiška pradėjo svarstyti, kaip išgelbėti kuo daugiau žydų tautybės žmonių nuo susidorojimo. Jis išrūpino Onai leidimą eiti į getą ir esą ieškoti knygų, kurias žydai studentai pasiėmė skaityti ir negrąžino. Ji įnešdavo maisto, kitų daiktų, o išsinešdavo vertingus istorinius ir literatūrinius dokumentus, kuriuos tokiu būdu išsaugodavo. 1944 m. naciai suėmė ir kankino O. Šimaitę. Po to ji buvo nugabenta į Dachau koncentracijos stovyklą, o iš ten perkelta į koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje. Po išlaisvinimo liko Prancūzijoje. Jai suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas, o Jeruzalėje auga O. Šimaitei skirtas medis.

1905 m. Liudvinavos valsčiuje gimė Kazys Boruta, lietuvių rašytojas, jaunystėje – politinis veikėjas. Dar vaikystėje išvyko į Rusiją, kur mokėsi gimnazijoje. Būdamas trylikos grįžo į Lietuvą ir čia tęsė mokslus. Aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje, dalyvavo Gegužės pirmosios demonstracijoje ir užsitraukė valdžios nemalonę. 1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius. Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose, opoziciją valdžiai, buvo priverstas emigruoti į užsienį. 1926 m. vasario mėn. išvyko į Austriją, įstojo į Vienos universiteto Filosofijos fakultetą. Studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 1927 m. vasarą atostogų Lietuvoje metu buvo suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1927 m. pasitraukė į Latviją, įsijungė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą. 1928 m. Rygoje išleido almanachą „Audra“. 1928 m. ištremtas iš Latvijos ir vėl važiavo į Vieną.

1928–1930 m. Vienoje tęsė literatūros ir filosofijos studijas. Bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“. 1930 m. persikėlė į Berlyną, kur buvo leidžiamas socialdemokratų emigrantų laikraštis „Kova“.

1931 m. grįžo į Lietuvą. 1932 m. redagavo literatūrinį almanachą „Darbas“. Už nelegalią politinę veiklą 1933 m. kovo 28 d. buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. 1935 m. Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis amnestuotas.

1938 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, 1940 m. redagavo žurnalą „Dienovidis“.

1940 m. liepos 21 d. susirinkusį prosovietinį Liaudies Seimą Kazys Boruta pasveikino eilėmis. Jis ir sukūrė frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę“ (turima omenyje stalininė SSRS konstitucija).

Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus.

1946 m. kovo 17 d. suimtas Onos Lukauskaitės-Poškienės bute. Spalio 20 d. pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-12 straipsnį nuteistas 5 metams už tai, kad žinojo apie jos laišką popiežiui ir nepranešė (faktiškai už ideologinį pasyvumą). Žmonos (Jadvygos Čiurlionytės) pastangų dėka, kalėjo Rasų kalėjime Vilniuje ir nebuvo išsiųstas į Sibirą. 1946 m. pateikė amnestijos prašymą. 1949 m. sausio 25 d. amnestuotas, kovo 17 d. paleistas iš kalėjimo.

Po išlaisvinimo turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas. Daugiausiai atsidėjo vertimams ir kūrybai. Ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos, net vertimus pasirašinėjo svetimom pavardėm. 1965 m. suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Kazį Borutą labiausiai išgarsino jo kūrinys „Baltaragio malūnas“.

1907 m. Maria Montessori atidarė pirmąją mokyklą ir darželį darbininkų vaikams Romoje. Montessori buvo pirmoji moteris Italijoje, kuri baigė medicinos kursus ir viena pirmųjų, kuri gavo mokslo daktaro laipsnį. 1896 m. ji gavo gydytojo diplomą ir tapo viena pirmųjų moterų gydytojų Italijoje. Mokydamasi ji ypač domėjosi nervų ligomis ir protinio vystymosi atsilikimo problemomis. Svarbu pabrėžti, kad XX amžiaus pradžioje nebuvo jokių švietimo įstaigų, kurios galėtų pasirūpinti specialius poreikius turinčiais vaikais.

1889 m. Montessori perskaitė svarbų pranešimą Turine vykusioje konferencijoje, kurioje tvirtino, kad daugumos neuropsichologines problemas turinčių vaikų problemos susijusios ne su medicina, bet su švietimo sistema. Pranešimas padarė įspūdį ir prisidėjo prie to, kad Romoje būtų įkurtas Ortofreninis institutas, kurios vadove tapo Maria Montessori.

Buvo atliktas eksperimentas, kuris labai suneramino Montessori. Pasirodė, kad jos metodu ugdomi įvairių psichinių problemų turintys vaikai yra daug imlesni ir greičiau mokosi nei tie, kurie mokosi įprastose švietimo įstaigose. Tai galima buvo paaiškinti tik tuo, jog švietimo sistema yra tapusi itin neefektyvi.

Montessori pradėjo kurti metodiką mokyklai ir būtent 1907 m. Romoje buvo atidaryta pirmoji Montessori mokykla. II pasaulinio karo metu Benito Mussolini norėjo visus vaikus paversti kariais, o tam pasipriešinusi Montessori buvo deportuota iš šalies.

Iki 1936 m. ji gyveno Ispanijoje, o prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui 1939 m. Montessori persikėlė į Nyderlandus. Tais metais ji buvo pakviesta apsilankyti Indijoje. Joje Montessori lankėsi kartu su vieninteliu savo sūnumi Mario Montessori Sr. Kartu sėkmingai jie vystė savo edukacines teorijas Indijoje. Dėl karo ji buvo priversta palikti šią šalį, tačiau Indijoje paliko daug savo veiklos skyrių.

1938 m. Milane gimė viena ryškiausių XX amžiaus asmenybių Italijoje – Adriano Celentano. Jo veikla labai plati: aktorius, režisierius, kompozitorius, dainininkas, televizijos laidų vedėjas, visuomenės veikėjas. Jis yra vienas sėkmingiausių visų laikų Italijos atlikėjų, pardavęs daugiau kaip 150 milijonų albumų kopijų.

Adriano gimė daugiavaikėje šeimoje. Sulaukęs dvylikos metė mokyklą ir pradėjo dirbti įvairius pagalbinius darbus, idant padėtų sunkiai besiverčiančiai šeimai. Iš to laikotarpio išliko visą gyvenimą lydintis pomėgis taisyti laikrodžius.

Jau paauglystėje išsiskyrė gebėjimu prajuokinti žmones, tačiau, prieš tapdamas aktoriumi, jis pradėjo muzikinę karjerą. Pirmasis Celentano pasirodymas scenoje – 1957 m. gegužės 18 d. Milane vykęs rokenrolo konkursas, kuriame jis grojo su grupe „Rock Boys“. 1960 m. pasirodė jo pirmasis albumas „Adriano Celentano con Giulio Libano e la sua orchestra“.

Jis nusifilmavo 41 filme, iš kurių 4 pats režisavo. Jo debiutas – 1959 m., po metų jis pasirodė epizodiniame dainininko vaidmenyje garsiame Federico Fellini filme „La dolce vita“. Iki 1969 m. jis atlikdavo daugiausiai epizodinius vaidmenis (paprastai – dainininkų), kol sulaukė pripažinimo už vaidmenį juostoje „Serafino“. Celentano gyvena Milane, nuo vaikystės yra praktikuojantis katalikas. Jis įsitikinęs, kad Dievas neabejotinai palaiko jo mylimą futbolo klubą – Milano „Inter“.

Comments are closed.