Vaikystėje nuostabiausias dalykas bažnyčiose Kalėdų laikotarpiu buvo prakartėlės. Išmone, simbolika jos jokiu būdu negali lygintis su tuo, ką matome šiandien. Anuomet neteko matyti nei šienu išklotos bažnyčios, nei gyvos prakartėlės. Tačiau dažnai prašydavau močiutės eiti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, žiūrėdavau į trapų kūdikėlį, prigludusį prie Marijos, į blizgančią Betliejaus žvaigždę ir, svarbiausia, – tris sutrikusius, bet laimingus keliauninkus, išsiskiriančius iš aplinkos ryškiomis spalvomis.

Nebeatsimenu detalių, ar tai buvo magai, išminčiai ar karaliai. Nebeatsimenu, net iš ko buvo padaryta ta prakartėlė, tačiau išliko pasakos aromatas ir dar jausmas, jog ten pavaizduota kažkas labai svarbaus.

Jau kiek vėliau, kai iš kaunietės tetos išprašiau žalsvą knygelę, pavadintą „Naujuoju Testamentu“, – šiandien net sunku patikėti, kokia anuomet tai buvo retenybė, – perskaičiau apie paslaptingą žvaigždę, kuri tapo kelrode išminčiams, išskubėjusiems pagarbinti Išganytojo. Apie tai, jog pirmiausia jie keliavo ieškoti Mesijo į karaliaus rūmus, kad jie galiausiai nusilenkė trapiam kūdikiui, pripažindami Jį savo gyvenimo karaliumi.

Klausimų kilo kur kas daugiau nei atsakymų. Pradedant, regis, visai naiviais – ar jie keliavo tik naktį, nes dieną žvaigždės nematyti? Ar jie visi keliavo iš vienos vietos? Jei ne, tai kur jie susitiko ir kodėl nutarė keliauti kartu? Kokia prasmė keliauti tūkstančius kilometrų, norint įteikti dovaną kūdikiui, ir dar tokią, kuri vargu ar kuo nors Jam naudinga? Kaip jiems sekėsi paskui? Kodėl apie juos niekur daugiau neužsimenama? Vaizduotė kas kartą atkartodavo jų kelionę, ją pagražindama vis naujais nuotykiais.

Dar vėliau kažkurio Biblijos tyrinėtojo knygoje perskaičiau, kad nėra jokių faktų, patvirtinančių, jog trys keliauninkai iš tiesų egzistavo. Esą veikiau juos reikėtų suvokti kaip simbolines figūras, kaip žinią apie viso pasaulio nusilenkimą Išganytojui. Prisipažįstu, kiek nusivyliau. Ne evangelistu Matu, kuris padovanojo mums pasakojimą apie keliauninkus, suklupusius prieš lopšį, bet tuo rimtu ir išsimokslinusiu tyrinėtoju, kuris bando brėžti storą liniją tarp tikrovės ir pasakų. Juk pasakos visiškai nereiškia netiesos sakymo, ir kartais tik jos bent šiek tiek sugeba perteikti nuostabą, džiaugsmą ir svajones, kurios šiaip jau sunkiai įvyniojamos į faktų popierėlius.

Visas Šventasis Raštas – tai pasakojimas apie mūsų keliones ir susitikimus. Žmogus – nuolat keliaujanti būtybė. Turiu galvoje ne turistines keliones ar mieliausios vietos gyventi paieškas. Blaškymasis po pasaulį ir kelionė yra skirtingi dalykai. Žmogus, kaip skaitome Pradžios knygoje, yra sukurtas Dievop, nuolat artėti prie Kūrėjo ir kartu savęs paties link. Mes atrandame save, kaip Viešpaties pažadėtąją žemę. Kelionėje, kuri neišvengiamai yra egocentriškumo įveikimas. Kelionė tikslo link – geriausias vaistas nuo susireikšminimo.

Josephas Tischneris yra atkreipęs dėmesį į biblinės kelionės sampratos specifiką. Jis siūlė palyginti Abraomo ir Odisėjo keliones. Homeras pasakoja, kaip po mūšio dėl Trojos Odisėjas bando pasiekti savo namus, kuriuos gerai pamena ir į kuriuos veržiasi. Kelyje jo laukia daug išbandymų. Praktiškai visi, kuriuos jis sutinka kelyje į namus, gali būti vertinami kaip kliūtys, kurias jam tenka įveikti. Visai kitokia yra Abraomo kelionė į Pažadėtąją žemę. Panašu tik tai, kad ir čia išbandymų netrūksta. Abraomas keliauja į riziką ir nežinomybę. Jūreivis Odisėjas kelionėje orientuojasi pagal žvaigždes, o Abraomo kelrodžiais tampa kelyje sutikti žmonės. Susitikimai jo kelyje – tai ne kliūtys, bet Viešpaties pažado pėdsakai. Tai, be ko tikslo neįmanoma pasiekti. Pati kelionė Šventajame Rašte ne mažiau svarbi kaip jos tikslas. Ji paruošia, sunokina mus, joje išsiskleidžia mūsų misija.

Jėzus nepuola strimgalviais į Jeruzalę. Jis keliauja į ją ilgai ir neskubėdamas. Nors būtent paskutinę Jo žemiškojo gyvenimo savaitę, kurią Jis praleido Jeruzalėje, galime vadinti kulminacine, tačiau evangelistų pasakojimuose neatsitiktinai daug daugiau vietos užima iki tol vykusių susitikimų aprašymai.

Tiesa, trijų išminčių kelionę paskui Betliejaus žvaigždę mes linkę įsivaizduoti ne kaip klajones, bet kaip spartų artėjimą tikslo link. Vien jau dėl to, kad jie pasirodė Juozapo ir Marijos namuose gana greitai. Tačiau ir jiems teko daryti bent vieną lanką, nes jie pirmiausia keliavo į karaliaus rūmus. Kur dar gali gimti Mesijas, ar ne?

Juk ir mes, kai pradedame kelionę paskui mūsų gyvenimuose nušvitusią Betliejaus žvaigždę, viliamės, jog gyvensime tarsi rūmuose ir nuolatinėje šviesoje. Esame pripratę gyvenimo prasmės ieškoti ne grįždami ten, kur išklydome iš savo kelio, o ten, kur šviesiau ir saugiau.

Baisu ne paklysti, bet likti pasiklydus. Iškeisti Betliejaus žvaigždės viltį į iliuzijų rūmų patogumus. Tapti „subrendusiam, rimtam ir šiuolaikiškam“, pareikšti, kad laikas išaugti iš pasakų apie kūdikius išganytojus, nėra laiko kelionei ir susitikimams, esą gyvenkime kaip „normalūs“ žmonės. Juokinga ir kvaila išminčiais vadinti tris keistuolius, kurie palieka kasdienius darbus, pareigas ir keliauja nežinia kur, nežinia ko, vien dėl to, jog išvydo Vilties žvaigždę, ar ne?

Nežinoma, iš kur buvo kilę Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, ir kas atsitiko jų gyvenimuose paskui. Juk net ir jų vardus sugalvojome kur kas vėliau. Evangelistas Matas nemini ne tik keliauninkų vardų, bet net ir skaičiaus. Tik iš dovanų išvardijimo įprasta kalbėti, jog jie buvo trise. Kita vertus, toks neapibrėžtumas taip pat nėra atsitiktinis, nes kiekvieną dieną nauji keliautojai nusilenkia Išganytojui, taip virsdami tikraisiais išminčiais. Kelionė paskui Betliejaus žvaigždę tęsiasi. Todėl labai simboliška, kad kiekvienų metų sausio 6 dieną ant durų kreida užrašome K+M+B+. Ypač man svarbu atrodo trečiasis +. Paprastai jis aiškinamas kaip atvirumas Dievui, kvietimas įžengti į mūsų gyvenimus. Tačiau jį galime suprasti ir kaip kvietimą mums prisidėti prie išminčių kelionės, nes tik joje mes galime tapti savimi.

Evangelistas Matas aprašo, kad, pagarbinę kūdikėlį Jėzų, trys išminčiai iškeliavo namo, tačiau jau nebeužsuko į Erodo rūmus, keliavo kitu keliu. Tai paskutinė jų žinia mums – kai sutinki Išganytoją, tavo kelias pasikeičia. Jau paprasčiausiai nebegali gyventi kaip anksčiau. Ar tai reiškia, jog dabar gyvenime bus viskas lengva ir džiugu? Ne. Išminčių kelionė nesibaigė, kaip nesibaigė ir duobės, akmenys bei erškėčiai jų kelyje.

Pasakos paprastai baigiasi fraze – „o paskui jie ilgai ir laimingai gyveno“. Tačiau ši frazė yra mums skirtas žaidimas, o pasakos herojų kelionė tęsiasi, tačiau tai jau ne mūsų, bet pasaulio dramos Režisieriaus reikalas.

Šis tekstas skelbtas Andriaus Navicko knygoje „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“.

7 Comments

  1. Ačiū.

  2. Tai iš kurios pusės tie kryžiukai — prieš raides ar po jų? Dar ir metai turi būti.

  3. X= K+B+M x 2018

  4. Labas, perbira, skalsu! Va kur susitikome :)) Atrodo, kad si svetaine svetingesne uz bernardinu…

    “ Esame pripratę gyvenimo prasmės ieškoti ne grįždami ten, kur išklydome iš savo kelio, o ten, kur šviesiau ir saugiau.“ Si citata primine man sena anekdota (pasakojima) apie isminciu ir jo mokinius. Grizta ismincius namo ir mato – jo mokiniai kieme kazko iesko.
    – ko ieskote?, klausia ismincius
    – pameteme zieda, atsako jie
    – o kur pametete?
    – kazkur namie.
    – o kodel ieskote lauke?
    – cia sviesiau…

  5. Beje, leisiu sau uzduoti klausima svetaines kurejams:
    ar nebutu gerai prie str. pavadinimo ideti ir nuoroda i komentaru skaiciu? Tai butu papildoma informacija skaitytojams apie vykstancia diskusija po straipsniu 🙂

  6. Labas akmenėli…:)))
    Keliamės į naują butą…iš Maironio > į Architektų…:)))
    Pritariu,kad reiktų prie komentarų parašyti kiek komentuoja straipsnį…

  7. Sveikinu visus su SAUSIO 13,mūsų LAISVĖS diena.Amžiną atilsį žuvusiems už ją,kad mes galėtume gyventi laisvi!!!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *