Prieš metus, 2017-ųjų sausio 9 dieną baigėsi vieno įtakingiausių mūsų laikų mąstytojo Zygmunto Baumano žemiškoji kelionė. Jis sulaukė labai solidaus amžiaus, ne taip seniai buvo atšventęs 90-ies metų jubiliejų.

Baumano intelektualinis palikimas stulbinamai gausus – daugiau nei penkiasdešimt knygų. Beje, kelios iš jų parašytos kartu su a.a. Leonidu Donskiu.

Kuo Baumano intelektualinė veikla svarbi mums? Jis buvo labai išmintingas ir sąžiningas dabarties socialinių, politinių, kultūrinių procesų analitikas ir niekada nebijojo garsiai reikšti nepatogių, nepopuliarių išvadų. Pats sociologas tvirtino, kad labai svarbu į dabartinę visuomenę pažvelgti silpniausių jos narių akimis. Skurdas, socialinė nelygybė, netikrumo jausmas ir bendrystės galimybės takiame (liquid) pasaulyje – tai jau vėlyvosios Baumano kūrybos temos. Prieš tai jis daug dėmesio skyrė modernybės specifikai ir kėlė klausimą, kaip save civilizuota vadinančioje civilizacijoje įmanomas toks kraupus blogio protrūkis, kurį regime Holokausto laikotarpiu?

Baumano darbai nepatogūs, nes griauna mitą, jog Holokaustas tebuvo saujelės psichopatų siautėjimas. Pasak sociologo, Holokaustas yra nuoseklus modernybės, sureikšminusios racionalų planavimą ir veiksmingumą, raidos scenarijus. Todėl nepakanka kartoti: „niekada daugiau“, bet būtina esminė pertvarka mūsų socialiniame, politiniame, kultūriniame gyvenime. Tokią pertvarką Baumanas stimuliavo įvairiais aspektais analizuodamas šių laikų dilemas.

Pavyzdžiui, Baumanas siekė išsklaidyti mitą, kad didžiulė socialinė nelygybė yra natūrali, o saujelė turtingųjų yra labai naudingi visai visuomenei. Sociologas tvirtino, kad mes gyvename takios modernybės epochoje, kai nebelieka tvirtų, stabilių struktūrų, todėl mums reikalinga nauja socialinė refleksija, nepakanka tradicinės sociologijos – struktūrinės modernybės kūdikio.

Baumanas kėlė klausimą: ar dabartinėje vartotojų visuomenėje dar įmanoma kokia nors etika? Kokią įtaką naujųjų technologijų atsiradimas turi žmogaus santykiui su darbu? Ar globaliame pasaulyje nacionalinės valstybės turi kokią nors realią galią? Ar politika, intensyviai plečiantis politinės komunikacijos galimybėms, išpopuliarėjus socialiniams tinklams, dar gali telkti politinę bendruomenę?

2010 m. spalį profesorius Baumanas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universitete skaitė paskaitą tema „Natūrali blogio istorija“. Už trejų metų sociologijos klasikas darkart aplankė Lietuvą ir su profesoriumi Leonidu Donskiu surengė viešą paskaitą „Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje“. Jis nepretendavo būti pranašu ar gyvenimo mokytoju. Kaip sakė viename iš interviu: „paprasčiausiai noriu pasidalyti įžvalgomis, kurias ilgai brandinu, papasakoti apie tai, kokias grėsmes šiuolaikiniame pasaulyje įžvelgiu. Tikrai nemanau, kad mes pasmerkti: pradėti kalbėti apie problemas – tai pradėti artėti prie jų sprendimo. Tačiau puikiai suprantu, kad lengvų sprendimų nebus, todėl, labai tikėtina, mano nerimas liks neišgirstas. Bent jau tie, su kuriais juo dalinuosi, negalės sakyti, kad neperspėjau.“

Andrius Navickas

Zygmuntas Baumanas. Einame ilgu tuneliu, bet jo gale tikrai yra šviesa

Šv. Egidijaus bendruomenės kvietimu Zygmuntas Baumanas (1925–2017) 2016 metų rudenį dalyvavo Asyžiuje vykusiame įvairių religijų atstovų susitikime, kurio tikslas – aptarti bendradarbiavimą, kuriant taiką Žemėje. Z. Baumanas buvo pakviestas kaip įtakingas mąstytojas ir nuoseklus humanistas. Susitikimo metu Z. Baumanas turėjo galimybę gana ilgai pasikalbėti su popiežiumi Pranciškumi, kuriam jautė ypatingą pagarbą. Asyžiuje Z. Baumanas pasakė trumpą kalbą. Simboliška, jog tai buvo paskutinis viešas jo pasisakymas, kurį galima vadinti savotišku intelektualiniu testamentu.

Primename, kad susitikimai Asyžiuje vyksta kasmet nuo 1986 metų, kai jų pradininku tapo šventuoju paskelbtas popiežius Jonas Paulius II. Skaitytojams siūlome Z. Baumano Asyžiuje pasakytos kalbos tekstą.

Noriu papasakoti jums istoriją, vildamasis, kad tunelio gale yra šviesa. Tiesa, iki jos dar tolimas ir pavojingas kelias.

Žmonijos istorijai šimtai tūkstančių metų, ir ją apibendrinti galima įvairias būdais, vienas iš jų – įvardžio „mes“ plėtra. Per visą žmonijos istoriją nuolat augo skaičius žmonių, kuriuos apima įvardis „mes“.

Antropologai tvirtino, kad pirminė „mes“ riba buvo pusantro šimto žmonių. Visi likusieji buvo tie, kurie nėra „mes“. Tai buvo svarbi kolektyvinės tapatybės prielaida. Ilgainiui „mes“ tapo skaitlingesnis, atėjo genčių, pirmųjų bendruomenių epocha. Dabar jau „mes“ apėmė žmones, kurie nebūtinai pažino vienas kitą asmeniškai. Toks pokytis susijęs su tautinių valstybių ir imperijų epocha. Na, o šiandien mes toliau judame šia pokyčių grandine.

Per visą žmonijos istoriją tapatybės kūrimas turėjo bendrą vardiklį – buvo „saviškiai“ ir „svetimi“, tie, kuriuos dera įtraukti, ir tie, nuo kurių svarbu atsiriboti. Svarbi „mes“ savybė buvo bendras priešiškumas. Kita vertus, tam, jog egzistuotų „mes“, buvo būtinai reikalingi „jie“. Šitai tęsėsi per visą žmonijos istoriją. Tai sukeldavo karus.

Šiandien mums būtina žengti dar vieną istorinį žingsnį ir apmąstyti „mes“ kaip žmonijos tapatybę. Šiandien mums iškyla labai sudėtingas iššūkis – atmesti įvardį „jie“. Iki šiol mūsų protėviai visada turėjo priešą. Tačiau dabar, kai gyvename globalios žmonijos laikotarpiu, kur mes tą priešą galime atrasti?

Gyvename kosmopolitiniame pasaulyje, kur viskas, kas vyksta labiausiai nutolusiame pasaulio kampelyje, turi įtakos visai žmonijai ir jos ateičiai. Visi mes tapome priklausomi vienas nuo kito ir grįžti atgal nėra galimybės.

Šioje kosmopolitinėje situacijoje vis dar bandome veikti, naudodamiesi savo protėvių taktika, ir tai yra spąstai, sudėtinga problema, kurią privalome spręsti. Mums būtina atrasti būdą, kaip gyventi kartu, vis glaudžiau, nedidinant priešiškumo. Kaip išmokti gyventi situacijoje, kai tautos nebėra susijusios su aiškiai apibrėžta teritorija? Tai esminis dabartinės epochos klausimas.

Laimei, krikščionybė mums visiems padovanojo itin svarbią dovaną – tai popiežius Pranciškus, kuris rodo kelią. Man telieka atkreipti dėmesį į kelias jo citatas ir jas kiek paplėtoti.

Dialogas – tai žodis, kurio niekada neturime nustoti kartoti. Turime kurti, puoselėti dialogo kultūrą visais galimais būdais ir taip atkurti bendrystės audinį. Į užsieniečius, kitų kultūrų atstovus turime žvelgti kaip į žmones, kurie yra verti būti išklausyti. Mes galime išgelbėti taiką tik vienu būdu – jei savo laikams duosime dialogo ginklą, jei išmokysime juos kautis už susitikimą, derybas. Šiandien būtina gyvybės strategija, kurios esmė – įtraukimas, o ne atsiribojimas.

Labai svarbu įsisąmoninti, kad teisingas žemės ir žmonių darbo vaisių padalijimas yra ne labdara, bet moralinė pareiga. Jei norime, kad mūsų visuomenės atgautų gyvybingumą ir prasmę, privalome kurti orų gyvenimą įgalinančias, gerai apmokamas darbo vietas. Pirmiausia jauniems žmonėms. Labai svarbu keisti dabartinę ekonomiką, per korupciją bandančią išspausti iš visko kuo didesnę naudą, formuojant tokią sistemą, kuri vertina darbą ir teikia galimybes kiekvienam.

Popiežius Pranciškus tvirtina, kad dialogo kultūra privalo tapti sudėtine švietimo sistemos ir ugdymo šeimoje dalimi. Labai svarbu skatinti tarpdisciplininį mąstymą, suteikiant būtinas priemones spręsti konfliktus kitaip nei buvo įprasta tai daryti iki šiol. Tai sunkus ir ilgas kelias. Deja, bet nėra jokio greito būdo, kaip išugdyti dialogo kultūrą. Kinų patarlė byloja: „Kai beriame sėklas į dirvą, rūpinamės kitais metais, kai sodiname medį – rūpinamės tuo, kas bus po dešimties metų, o kai auklėjame vaiką – keičiame pasaulį, kuris bus po šimtmečio.“

Auklėjimas, ugdymas – ilgalaikis procesas. Sukurti taikų pasaulį nėra tas pat, kas išsivirti puodelį kavos.

Jei norime vadovautis popiežiaus Pranciškaus patarimais, turime ugdyti tas savybes, kurių ugdymas reikalauja daug darbo: kantrybę, nuoseklumą, ilgalaikį planavimą. Kalbu apie tikrą kultūrinę revoliuciją, kuri turėtų būti radikalus iššūkis dabarties pasauliui, kur žmonės pasensta ir numiršta dar negimę. Mums ypač reikalinga kantrybė – tik ji gali padėti susitelkti į ilgalaikius tikslus, į šviesą tunelio gale, nesvarbu, jog ji šiuo metu dar labai toli.

Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.