Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1776 m. gimė Liudvikas Martynas Gediminas Rėza, prūsų ir lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas. Jis gimė Karvaičiuose, Kuršių nerijoje. Dar vaikas liko našlaitis ir jį priglaudė vietos žvejys. Vėliau teko gyventi ir prieglaudose, tačiau buvo atkaklus ir talentingas, todėl sugebėjo baigti mokslus Karaliaučiaus universitete.

Būtent Karaliaučiuje jis ir praleido didžiąją likusio gyvenimo dalį. Nuolat lavinosi ir taip pat labai rūpinosi lituanistika, tautosaka. 1818 m. savo lėšomis pirmasis išleido Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, parašė įvadinį straipsnį. 1824 m. kartu su savo verstomis Ezopo pasakėčiomis paskelbė ir šešias išlikusias Donelaičio pasakėčias. 1825 m. kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, kurį sudaro 85 lietuvių liaudies dainos su vertimais į vokiečių kalbą, 7 dainų melodijos, komentarai ir straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Paminklai šiam didžiavyriui pastatyti Kaliningrade, Juodkrantėje, Pervalkoje.

1896 m. gimė Steponas Darius (tikr. Steponas Jucevičius-Darašius), lietuvių lakūnas, sportininkas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, žuvęs legendinio skrydžio per Atlantą metu. Gimė Rubiškio vienkiemyje, bet po tėčio mirties mama su naujuoju vyru ir vaikais persikėlė už Atlanto. Apie jo domėjimąsi įvairiomis sporto šakomis nemažai rašyta. Lietuvoje kiek mažiau žinoma, kad jis dalyvavo I Pasauliniame kare kaip savanoris, fronte Prancūzijoje tiesė telefono linijas. Nukentėjo dujų atakų metu, taip pat artilerijos sviedinio skeveldra sužeistas į šoną. Stodamas į kariuomenę pasikeitė pavardę – tapo Dariumi (sutrumpinta antroji tėvo pavardė Darašius).

Steponas Darius 1933 m. liepos 15 dieną kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ išskrido iš Niujorko į Kauną. Jų skrydis nutrūko po 37 val. 11 min. tuometinėje Vokietijoje, ties Kuhdamu (dab. Pščelnikas, Lenkija). Katastrofos aplinkybės taip ir liko miglotos.

1905 m. Peterburge žiauriai buvo išvaikytos masinės eitynės, kurių dalyviai judėjo link Žiemos rūmų ir norėjo įteikti carui Nikolajui II peticiją apie prastą darbininkų situaciją. Eitynes suorganizavo teisėtai veikianti organizacija ir jos priekyje žygiavo dvasininkas Georgijus Gaponas. Darbininkai nusprendė žygiuoti į caro buveinę ir jam papasakoti apie savo vargus, nes buvo įsitikinę, kad Nikolajus II neturi tikros informacijos ir todėl negelbsti jam patikėtų pavaldinių.

Tiesa, dera pažymėti, kad eitynių dieną caro nebuvo nei savo rūmuose, nei Peterburge apskritai. Kadangi eitynių dalyviai veržėsi prieiti kuo arčiau prie rūmų ir dar garsiai skandavo politinius šūkius, kariuomenė pradėjo šaudyti. Po šūvių, sukėlusių didžiulę paniką, kareiviai puolė vaikyti beginklių darbininkų. Teigiama, kad žuvo keli šimtai eitynių dalyvių. Toks kariuomenės elgesys sukėlė didžiulį pasipiktinimą Rusijoje, taip pat gerokai sustiprino anticarines nuotaikas, nes buvo skelbiama, kad įsakymą šaudyti į beginklę minią davė pats caras. Istorikai teigia, kad būtent per Kruvinąjį sekmadienį buvo sugriautas labai gajus mitas, kad caro aplinka blokuoja informaciją ir „gerasis“ Nikolajus II tikrai padėtų į bėdą patekusiems žmonėms, jei tik apie jų bėdas žinotų.

1907  m.  Vilniuje surengta pirmoji lietuvių dailės paroda. Ji buvo surengta Petro Vileišio namuose, o idėją pasiūlė skulptorius Petras Rimša „Lietuvos žiniose“ paskelbtame straipsnyje. Antanas Žmuidzinavičius subūrė iniciatyvinę grupę, kuri suformavo Jono Basanavičiaus vadovaujamą organizacinį komitetą. Komitetas parengė „Atsišaukimą į visuomenę“ – kvietimą siųsti eksponatus bei aukas būsimai parodai. Kvietimas išplatintas užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės dailininkams, draugijoms, Prancūzijos, Anglijos, JAV, Rusijos, Lenkijos laikraščių redakcijoms.

P. Vileišiui pasiūlius, parodai paskirtos patalpos Vileišių rūmuose. Sukaupus pakankamai eksponatų (dailininkų kūrinių bei provincijos inteligentų ir dvasininkų surinktų liaudies amatų dirbinių), pradėtas parodos rengimas. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša patys rengė ekspoziciją, kabino paveikslus, dėliojo dailės dirbinius. Parodos katalogai išspausdinti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Parodoje dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai ir architektai, tarp jų M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, Kazimieras Stabrauskas, Jonas Danauskas, Antanas Jaroševičius, Petras Kalpokas, P. Rimša, Juozas Zikaras bei Kazimieras Ulianskis. M. K. Čiurlionio tapyba viešai eksponuota pirmą kartą. Taip pat parodoje dalyvavo 68 kaimo meistrai. Eksponuoti 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Paroda veikė iki. vasario 15 d.

1928 m. gimė literatūrologė, teatrologė, visuomenininkė, viena iš tolerancijos šviesulių Irena Veisaitė. Moteris, perėjusi Kauno getą, kuriame neteko artimųjų, nepaisant to, visą gyvenimą sugebanti tirpdyti neapykantos metastazes aplinkoje. Jei reikėtų įvardinti visus Irenos nuveiktus gerus darbus, prireiktų labai storos knygos. Tad noriu pažymėti, kad Irena Veisaitė, kartu su Vanda Juknaite, Meile Lukšiene, Vanda Zaborskaite, yra įspūdingas akademinės kompetencijos, pilietinės drąsos ir žmogiškumo liudytoja. Be Irenos negalėčiau įsivaizduoti nei Atviros Lietuvos Fondo veiklos, nei Santaros – Šviesos suvažiavimų. Nepaisant garbingo amžiaus, Irena Veisaitė išlieka kūrybinga ir negailėdama sveikatos dalijasi sukaupta išmintimi su kitais.

1944 m. Klyvlende, JAV, per gaisrą žuvo (užduso nuo dūmų) pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Vargu, ar kada galėsime pasakyti, jog tikrai žinome, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, ar kurios nors šalies slaptosios tarnybos „padėjo“ gaisrui kilti.

1966 m. Vilniuje mirė kunigas Vladas Jurgutis, kuris neretai vadinamas Lito tėvu. Tarpukario Lietuvoje jis užsiėmė ne tik pastoracine veikla, bet ir buvo ekonomikos mokslų daktaras, vienas iš Lietuvos Bako įkūrėjų. Taip pat daug prisidėjo prie ateitininkų organizacijos atsiradimo. 1943 m. kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais už vokiečių valdžios politikos kritiką išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. grįžo į Lietuvą, iki 1946 m. Vilniaus universiteto profesorius.

1890 m. gimė Karelas Čapekas, garsus čekų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Išgarsėjo savo socialinėmis utopijomis bei pirmaisiais mokslinės fantastikos romanais. Kūrybai būdinga moderniojo gyvenimo reiškinių savita ir originali interpretacija, groteskas, satyra, praeities idilė ir fantastinės ateities prognozės. 1921 m. išleistoje knygoje „R.U.R.“ (Rosumovi Univerzální Roboti, liet. Rosumo universalūs robotai) pasiūlė ir išpopuliarino terminą robotas, kurį sukūrė kartu su broliu Josefu Čapeku. Įdomu tai, kad pagal R.U.R. 1927 m. Kaune buvo pastatytas spektaklis.

1902 m. gimė Josemaría Escrivá de Balaguer, katalikų kunigas, Opus Dei prelatūros įkūrėjas, 2002 metais spalio 6 d. paskelbtas šventuoju. Vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinių lyderių, kuriam labai rūpėjo įveikti krikščionio vidinį susiskaldymą į tikėjimo ir kasdienybės sferas. Labai rūpinosi Bažnyčios stiprinimu ir evangelizacija. Nors Opus Dei veikla apipinta įvairiausiomis sąmokslo teorijomis ir gandais, drąsiai galima sakyti, kad Josemaria Escriva de Balaguer yra puikus Kristaus Karžygio pavyzdys.

2007 m. pristatytas pirmasis iPhone – pirmasis kompanijos „Apple“ sukurtas išmanusis telefonas su lietimui jautriu ekranu ir minimalia kietojo disko sandara bei iOS operacine sistema. Prietaisas neturi mygtukų, kadangi yra valdomas lietimui jautriu ekranu. iPhone turi fotokamerą (įskaitant tekstinius pranešimus ir vizualų pranešimą balsu), nešiojamą muzikos grotuvą (kaip iPod) ir internetą (su elektroninio pašto programa, naršykle ir su jungiančiu vietiniu Wi-Fi. iPhone iš pradžių buvo pardavinėjamas JAV, 2007 m. birželio 29 d., jis jau buvo pardavinėjamas visame pasaulyje. 2007 m. žurnale „Time“ jis buvo vadinamas Metų išradimu.

Comments are closed.