Visi žinome, kad šlovė yra tarp labiausiai žmonių geidžiamų dalykų. Tai tokia akivaizdi tiesa, kad nėra reikalo gilintis į tai, kodėl taip yra – kodėl šlovė taip visuotinai trokštama. Pakanka pasakyti, kad būti garsiam, nesvarbu dėl kokių priežasčių, reiškia pačiam save patvirtinti, patvirtinti savo egzistenciją, o savęs patvirtinimas atrodo esąs natūralus žmogaus poreikis.
Nepaisant to, jog mūsų pačių civilizacijoje šlovė yra tikslas, kurio maniakiškai siekiama, vis dėlto alkis šlovei nėra universalus. Kai kurie senovės filosofai (žinoma, žymieji), ypač stoikai ir epikūriečiai, netgi mokė, kad šlovė yra vengtina, ir patarė mums gyventi slepiantis, skaičiuojant buvimo nežinomam malones. Be abejo, šlovė turi įkyriųjų savo aspektų, nors įžymūs žmonės, kurie skundžiasi, jog šlovė jiems yra siaubinga našta, iš esmės stokoja patikimumo, nes tuo pačiu metu jie daro, ką tik gali, kad tik patektų į televiziją ir apie juos rašytų laikraščiai. Visgi yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nesiekia šlovės – arba todėl, kad jiems trūksta pasitikėjimo ir jie nemėgsta būti dėmesio centre, arba galbūt todėl, kad yra prastos nuomonės apie save.
Kaip žinome, šlovė dažnai – nors ne visada – atneša turtus. Ji atneša turtus tam tikrų profesijų žmonėms: aktoriams ir filmų režisieriams, roko žvaigždėms, sportininkams ir panašiai. Vis dėlto daugelis šlovės siekiančiųjų trokšta to ne dėl jos teikiamų privalumų, bet dėl pačios šlovės – galbūt kaip nemirtingąjį pavyzdį menant Herostratą, kuris, kaip sakoma, sudegino Dianos šventyklą dėl vienatinės priežasties – nes norėjo šlovės (ir šį tikslą, reikia pasakyti, jis puikiausiai pasiekė, kadangi štai po šitiekos amžių, mes vis dar apie jį kalbame). Net šiandien matome storžieviškus jaunuolius, vos įkopusius į paauglystę, darančius šlykščius nusikaltimus, tokius, kokius mato televizijoje, su vienatiniu tikslu – išgarsėti. Kita vertus, yra žmonių, kurie jau turi tai, kas dažniausiai ateina kaip šlovės pasekmė, pavyzdžiui, didelius turtus, ir vis tiek renkasi vengti pačios šlovės ir likti nežinomais. Tačiau apskritai, manoma, kad šlovė pati savaime yra geistina, ir ne vien kaip būdas įgyti kitų trokštamų dalykų.
Pačia savo prigimtimi šlovė suteikiama labai nedaugeliui: retumas yra jos apibrėžimo dalis. Yra pasakyta (Andy Warholo, kuris buvo įžymus), kad vieną dieną visi sulauksime savo penkiolikos minučių šlovės; visgi tai yra nesąmonė. Tai yra nesąmonė dėl dviejų priežasčių: pirmiausia todėl, kad paprastas skaičiavimas parodys, kad penkiolikos minučių šlovės suteikimo kiekvienam mūsų procesas, galbūt kokioje tarptautinėje televizijoje, užtruktų, remiantis dabartine pasaulio populiacija, maždaug 200 000 metų, net jei tas televizijos kanalas būtų žiūrimas visame pasaulyje kiaurą parą; o antra priežastis yra ta, kad tokioje absurdiškos lygybės situacijoje niekas išvis nebūtų įžymus. Šlovė turi būti retas reiškinys, todėl nešvengiama, kad tik labai nedaugelis tų, kurie svajoja apie šlovę, sulaukia svajonės išsipildymo, o didžioji dalis karčiai nusivilia. Jie iššvaisto daugybę laiko ir pastangų, nes šlovės kaip gyvenimo tikslo siekimas yra daug laiko reikalaujantis dalykas. Žinoma, žmonės siekia daugelio gėrybių, kurias retai pasiekia, ir vis dėlto mano, jog jos yra vertos pastangų, nepaisant jų pasiekimo neįtikimumo. Pavyzdžiui, milijonai žmonių lošia loterijose, net žinodami, kad jų šansai laimėti aukso puodą yra menki. Tačiau lošti loterijose yra pigu (nebent tai daroma kompulsyviai) ir tam reikia mažai laiko bei pastangų, kurių šlovės siekimas reikalauja daug, ir šios pastangos bei laikas dažniausiai lieka iššvaistyti.
Yra daugybė žinomumo laipsnių, tiek daug, kad neįmanoma tiksliai apibrėžti, kas yra išties įžymus, o kas ne. Jei nekreipsime dėmesio į tuos, kurie yra įžymūs dėl savo balso veiksmingumo – pavyzdžiui, didžiuosius pasaulio prezidentus ir ministrus pirmininkus, karalius ir dvasininkus, galime sakyti, kad mūsų dienomis šlovė yra proporcinga žmonių pasirodymų filmuose ir televizijoje trukmei ir dažnumui. Amerikoje visi žino naujienų pranešėjų ir populiarių televizijos šou vedėjų vardus ir pažįsta jų veidus. Visi pažintume Jacką Nicholsoną ir (pastaruoju metu) Emmą Thompson; visi girdėjome apie Antonioni ir Wajdą. Žinome kai kurių praėjusio amžiaus pirmosios pusės mokslininkų vardus, pavyzdžiui, Einšteiną, Plancką, Bohrą ar Marie Curie-Sklodowską; bet kiek mūsų, kurie nesame chemikai ar fizikai, galėtume išvardinti pastarųjų keturiasdešimties metų Nobelio premijos laureatų fizikos ir chemijos srityse vardus? Mes nežinome jų vardų; kartais mes nežinome net, kuo jie pasižymėjo ar kokioje tiksliai srityje. Mes tik manome, kad jie turėtų būti žinomi ir išskirtiniai. Tačiau jie nėra įžymūs, nes labai nedaugelis mūsų apie juos girdėjome.
Tokie apmąstymai gali sukelti kvailą prielaidą, jog šlovė, įžymumas yra kažkaip „neteisingai“ paskirstyti. Tokia prielaida yra kvaila, kadangi mes nežinome, nei kaip atrodytų „teisingas“ įžymumo paskirstymas, nei kaip turėtume organizuoti tokį paskirstymą. Taip jau yra, kad koks nors kone neraštingas boksavimosi čempionas gali būti įžymus visame pasaulyje, kai didžiai raštingas žmogus ar mokslininkas, kuris nuoširdžiai dirba žmonijos labui, pavyzdžiui, koks medicinos tyrėjas, yra žinomas tik saujelei žmonių; tačiau kodėl tai turėtų būti kuo nors netinkama? Kodėl šlovė turėtų būti teisingas atlygis už didelius intelektualinius pasiekimus, bet ne už sporto pasiekimus ar už televizijos šou vedimą? Šlovė dažnai yra grynai sėkmės dalykas: net ir loterijos laimėtojas gali būti trumpą laiką žinomas, be jokių savo pastangų ir nuopelnų. Gana dažnai ir mes patys, kaip žiūrovai, stebėtojai, galime ką nors padaryti įžymų: pavyzdžiui, galime prisidėti prie aktorės tapimo įžymia eidami žiūrėti filmų, kuriuose ji vaidina. Daugelis žmonių – Ksantipė, Theo van Goghas, Poncijus Pilotas – tampa įžymūs paprasčiausiai todėl, kad jie tam tikrais ryšiais yra susiję su žinomais žmonėmis. Ir kodėl neturėtų taip būti? Nėra jokios prasmės skųstis dėl „neteisingo“ šlovės paskirstymo, kadangi šlovė, įžymumas nėra ir neturėtų būti atpildas už gerumą, išmintį, drąsą ar kitą dorybę; taip tiesiog nėra ir niekada nebus.
Visa tai į gerą. Nes jei mūsų gyvenimai nebūtų tokie nenuspėjami ir valdomi atsitiktinumo, jie būtų išties labai nuobodūs, net nepaisant to, kad dažniausiai sėkmė nusišypso gana retai. Visata nėra surėdyta teisingo atlygio pagrindais ir mes net negalime numanyti, kas būtų, jei ji būtų surėdyta kitaip, nei yra dabar. Galbūt danguje šlove ir garbe apdovanojama pagal kitokias taisykles; galbūt ten įžymiaisiais, tais, kurie pakeliami į aukščiausią lygį, taps žmonės, apie kuriuos žemėje niekas negirdėjo. Vis dėlto saugu numanyti, kad tų, kurie karštligiškai siekia šlovės žemėje, persismelkę pavydu tiems, kurie atsitiktinai tapo įžymiais, nebus tarp tų laimingųjų danguje. Beviltiški būriai norinčiųjų gauti Nobelio premiją ir tapti Amerikos prezidentais, visi verdantys pykčiu, kad negauna atlygio, kurio jie taip akivaizdžiai nusipelnė, neturėtų guostis mintimi, kad dangus suteiks jiems atpildą už jų kančias. Juk iš tiesų neįtikėtina, kad Dievas apgobs mus garbe kaip atpildu už pavydą ir tuštybę.
Be abejo, šlovės troškulys ir neteisybės jausmas dėl jos nebuvimo ar nepakankamo buvimo pagal kieno nors nuopelnus, yra tuštybės pasekmė ir neturi nieko bendra su intelektu. Moralistai jau amžių amžius žinojo, kad mūsų intelektas yra bejėgis akistatoje su mūsų pačių tuštybe ir pasipūtimu. Tikriausiai visi esame susidūrę su kitais atžvilgiais gana inteligentiškais žmonėmis, kurių vis dėlto vengiame kaip maro todėl, kad jie pasipūtę, susireikšminę ir savimi patenkinti. Tokie žmonės vargina mus pamokymais ir nepageidaujamais patarimais, o kai mes vengiame jų draugijos, jie arba apsimeta to nepastebį, arba priskiria tai savo didžiam moraliniam ir intelektualiniam pranašumui. Visi pažįstame labai protingų žmonių, kurie nuolat skundžiasi, kad niekas jų nevertina, nepaisant jų didžios išminties ir įžvalgumo, ir kurie atsisako pamatyti, kaip kvailai tai skamba. Kiti tampa kankiniais ir nuolat reikalauja mūsų užuojautos, nors mūsų amžiaus aplinkybėmis jų kankinystė yra gana kukli; jie irgi atsisako išgirsti, kaip kvailai tai skamba. Yra labai protingų vyrų, kurie kiekvienai progai pasitaikius leidžia mums akivaizdžiai suprasti, kad visos pasaulio moterys turi vienintelį tikslą – būtent gultis su jais į lovą. Intelektas negali nugalėti tuštybės. Ir ne atsitiktinumas, kad žodis „tuštybė“ artimas žodžiui „tuštuma“.
Vis dėlto šlovės siekimas nebūtinai yra niekingas ar nevertas, jei patenkinamos dvi sąlygos. Pirmiausia, tai turi būti atsitiktinumas, siekiant pagrindinio tikslo, kuris turėtų būti kažko paties savaime vertingo siekis; būtent į tai turi būti sutelktos mūsų pastangos, net jei mus ir vilioja šlovės galimybė, kuri gali didėti keliaujant pagrindinio tikslo link. Antra, šlovės siekimas neturėtų virsti apsėdimu, nes tuomet be to, jog toks siekis ir taip bene visuomet yra beprasmiškas, tai gali išaugti į destruktyvų pasipiktinimo pasauliu jausmą, kuris gali sugriauti žmogaus gyvenimą. Apskritai, geriau išvis negalvoti apie šlovę ir įžymumą, o būti patenkintam net mažo šeimos ar gerų draugų rato meile ir pagarba.
Vertė Diana Gancevskaitė
Evgenios Levin nuotrauka
Žurnalas „Kelionė“
