Tęsiame ankstesniame žurnalo „Ateitis“ numeryje pradėtą pokalbį su Simonu Bendžiumi apie tarp jaunimo paplitusius dangaus ir pragaro vaizdinius bei tikruosius Dievo „planus“. Praeitame numeryje skyrėme dėmesį dangui, o šiame – krikščioniškosios antropologinės pedagogikos specialistas dalijasi tyrimo metu atrastomis įžvalgomis apie pragarą ir skaistyklą.

Tai koks gi yra pragaras?

Jeigu sakome, kad dangus – Dievo malonė, tai pragaras, mano manymu, labiau yra žmogaus „iniciatyva“. Biblinė mąstysena tokia: kuo esi arčiau Dievo, tuo tu gyvesnis, tuo daugiau visko jauti, nes Dievas yra tavo asmeniškumo šaltinis. Todėl turi nuolat palaikyti santykį su Kūrėju ir jo kūriniais. Pragaras yra šio santykio ir gyvybės netekimas visomis prasmėmis.

Panašu, kad pragaras – tai paties žmogaus savarankiškas apsisprendimas. Jeigu šiame gyvenime pilnai nematome tiesos, tai po mirties ji visiškai išryškėja. Dievas regi tave, o tu – Dievą ir savo nuodėmes, kurios dar yra tavyje. Manau, kad Dievas gailestingas ir visada suteikia galimybę, jei tik jos nori. Po mirties dar gali apsispręsti. Sunku būtų įsivaizduoti, kad pragare žmonės sielvartautų, kentėtų ir šauktųsi Dievo pagalbos, o šis sakytų – ne ne, per vėlu. Tai prieštarautų krikščioniškai mąstysenai ir Dievo gerumo sampratai. Taip mano ir daugeliui puikiai žinomas rašytojas anglikonas, savo tekstais labai artimas katalikams, Clive‘as Staples‘as Lewis‘as. Jeigu žmogus nori būti su Dievu, anksčiau ar vėliau su juo bus. C. S. Lewis‘as vartoja terminą „sielos lavonas“. Pragare esantis žmogus, kaip dėsto jis, turėtų nieko nebejausti ir jam niekas nebeturėtų rūpėti. Galbūt buvimas pragare yra net kažkokia nesąmoninga būsena. Sielos „kiautas“, forma išlieka, nes siela – Dievo kūrinys, tačiau vargu, ar ji būna sąmoninga. Tai visiškas nebuvimas santykyje.

Kad pragaras nėra Dievo bausmė žmogui, akcentuoja ir Bažnyčia po II-ojo Vatikano susirinkimo. Laikomasi nuomonės, kad galutinį žodį taria Dievas ir jis tai daro su meile. Tad norisi tikėti, kad pragare yra labai nedaug žmonių.

Kaip galėtum atsakyti į dažnai keliamą klausimą – kaip galėsiu džiaugtis rojuje, jeigu matysiu, kad bent vienas mano artimas žmogus kenčia pragare?

Remiantis C. S. Lewisu, kuris kelia  šį klausimą ir bando į jį atsakyti knygoje „Kančios problema“, dangus ir pragaras yra visiškai skirtingos kokybės būsenos. Mes neteisingai įsivaizduojame dangų ir pragarą, apie juos galvodami kaip apie du aukštus, iš kurių aukštai sėdintieji linksminasi, o apačioje esantys vaitoja ir šaukiasi pagalbos. Tada pirmieji sako – mes negalim jūsų išgelbėti, ir švenčia toliau.

Jeigu dangus yra visa, kas tave užpildo, kas yra tikras gyvenimas, tai pragaras yra tuštuma. Pragaras – kažkas, ką sunku nusakyti žodžiais. Aptardami pragarą, teologai dažnai vartoja žodelį „ne“ ir nusako jį kaip ne-buvimą, ne-gyvenimą. Dėl šios priežasties būdamas danguje, pragaro nejausi. Vargu, ar danguje būna neigiamų dalykų. Knygoje „Didžiosios skyrybos“ C. S. Lewis‘as  pragarą įsivaizduoja kaip mažytį taškelį, smiltelę, kuri susilieja ir išnyksta dangaus „gamtovaizdyje“, toje didingoje tikrovėje.

Galiausiai svarbu dar kartą akcentuoti, kad pragaras yra laisvas žmogaus pasirinkimas, kad ir kaip būtų sunku tai suvokti. Tai nėra ir negali būti prievartinis dalykas. Jeigu žmogus jį pasirinko savo noru, ar verta dėl to sielvartauti?

Kas tave analizuojant medžiagą nustebino ar buvo netikėta? Kokius iki tol turėtus paties mitus sugriovė darbo rašymo procesas?

Labiausiai nustebino tai, ką sužinojau apie skaistyklą. Apie ją mąstydavau mažiausiai. Įsivaizdavau kaip pragarą, gal vos švelniau. Maniau, kad tai didžiulė kančių vieta. Bet vartydamas rastus bažnyčios dokumentus ir besigilindamas į teologų mintis, supratau, kad skaistykla yra didžiulė malonė. Iš ten yra tik vienintelis kelias – dangun.

Iš tiesų skaistykla jau yra dangus. Tai ne Dievo bausmė, o malonė. Jei gyvename užmigdę sąžinę ir negalime pažinti savęs pačių, tai danguje regime tiesą, kurią atkuria Dievas ir duoda mums, kad ją priimtume. Tuomet išvystame save su visomis blogybėmis, nuo kurių bandome išsivaduoti, išsivalyti, iš to kyla kančia. Tai nėra malonus procesas, būna sunku atleisti sau ir kitiems, bet reikia. Jis nebūna lengvas jau žemėje. Galų gale įvyksta. Dėl to ir meldžiamės už mirusius.

Šv. Kotryna Genujietė savo traktate apie skaistyklą rašo tai, kas daugeliui gali būti netikėta: „Nemanau, kad yra džiaugsmas, kurį būtų galima palyginti su skaistyklos sielų džiaugsmu, nebent tas, kurį patiria šventieji rojuje. Kiekvieną dieną tas džiaugsmas vis auga, nes Dievas paveikia sielas, ir tuo labiau, kuo geriau pašalinamos kliūtys jam veikti“.

Atkreiptinas dėmesys, kad skaistyklos buvimui neprieštarauja net anglikonas Lewis‘as. Tai, aišku, pykdo kai kurių evangelinių bendruomenių atstovus. Pajuokavus galima prisiminti vieno evangelikų publicisto mintį, kuris klausė, ar L. H. Lewis‘as po mirties pateko į pragarą. Jo atsakymas buvo taip – jeigu Lewis‘as tikėjo visu tuo, ką rašė.

Žinoma, po mirties priimti tiesą bus lengviau, jeigu jau šiame gyvenime jos ieškosi ir stengsiesi ja vadovautis. Todėl mes, tikintieji, ir stengiamės pažinti gyvąjį Dievą jau šiame gyvenime, gyventi Jo vedime, kad po mirties būtų kuo mažesnis „šokas“.

Ką galėtum pasakyti paaugliams, kurie domisi okultizmu, satanizmu ir gyvena vadovaudamiesi taip vadinamojo „Šėtono biblijos“ kūrėjo A. LaVey filosofija?

Iš dalies suprantu tuos žmones. Juk taip norisi sužinoti, kas gi ten dedasi „anapus ribos“, įžengti į tą nepažintą dvasinį pasaulį. Vaikystėje, smalsumo vedamas, ir pats esu dalyvavęs keliose veiklose, panašiose į spiritizmo seansus. Tuo viskas ir baigėsi, tad „nuo savęs“ kažko pasakyti negaliu, tačiau visada verta atkreipti dėmesį į jaunų žmonių liudijimus, kurie yra užsiėmę visais tais dalykais. Pavyzdžiui, interneto forumuose paaugliai rašo, kaip po tokių seansų, kreipimųsi į dvasias, namuose dėdavosi keisti ir baisūs dalykai, ėmė persekioti neaiškios baimės, įkyrios mintys apie savižudybę, nutrūko ryšiai su tėvais ir draugais… Nežinau, kiek čia veikia grynai psichologija, o kiek – realios piktosios dvasios, bet akivaizdu, jog į gera tai neveda. Net ir liaudies pasakose įspėjama: neik su velniu obuoliauti, nes ir obuolių neturėsi, ir pintinę pavogs.

Daugelis religijų moko, kad paskutinį žodį taria ne blogosios jėgos. Pabandykime išmesti mąstymą, kad velnias yra kažkas „kieto“. Velnias katalikiškoje teologijoje – ne asmuo. Tai jėga, kuri yra susinaikinusi ir į susinaikinimą veda kitus. Kitais žodžiais pasakius, velnias neturi draugų. Jo esmė – santykio nebuvimas. Neveltui krikščioniškojo meno istorijoje velnias dažnai vaizduojamas kaip jėga, kuri ryja visa aplink save.

Gal velnias kai kam atrodo „kiečiau“, nes tikėjimas dažnai mums siejasi su laidotuvėmis, niūria nuotaika, bejausmėmis statulomis bažnyčiose ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Kažkada ir pats taip galvojau. Atraskite džiaugsmingą krikščionybę! Kviečiu susirasti bendruomenę, jaunus, linksmus žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu tikėjime, skaityti tokį gyvenimą pristatančias knygas, pavyzdžiui, James‘o Martin‘o „Tarp dangaus ir džiaugsmo“. Maloniai nustebsite!

Kalbino Jurga Dirkstytė

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *