Lemony Snicketo slapyvardžiu knygas vaikams rašantis amerikiečių autorius Danielis Handleris (g. 1970 m.) lietuvių skaitytojams, deja, yra mažai žinomas – išverstą turime tik vieną jo knygą, apysaką „Bloga pradžia“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė, Presvika, 2004), pirmąją iš serijos „Iš nelaimingų atsitikimų virtinės“, kurią sudaro viso trylika knygų, pasakojančių trijų Bodlerų našlaičių istoriją bei nuolat jiems nutinkančius apmaudžius, o kartais net labai baugius dalykus. Savito, subtilaus humoro sklidinuose pasakojimuose apie tris vaikus persekiojančias nesėkmes skaitytojas atranda kiek kitokį, neįprastą požiūrį į ne visuomet sąžiningus gyvenimo dėsnius ir turi galimybę mėgautis įstabiu pasakojimo stiliumi.  

Serijos „Iš nelaimingų atsitikimų virtinės“ knygos pelnė autoriui daugybę įvairiausių literatūrinių apdovanojimų JAV, jas mėgstamiausiomis įvardindavo ne tik skaitytojai vaikai, bet ir kritikai. Pagal šią knygų seriją 2004 m. buvo sukurtas vaidybinis filmas „Neįtikėtinos Lemony Snicketo istorijos“, o 2017 m. „Netflix“ pradėjo rodyti pagal šias knygas kuriamą televizijos serialą.

Skaitytojams siūlome šmaikštų pokalbį su Danieliu Handleriu, kuriame jis pasakoja apie savo rašymo filosofiją, niekšiškus veikėjus bei Lemony Snicketo gimimą.

Knyga „Bloga pradžia“ pradedama įspėjimu, kad skaitytojai verčiau rinktųsi džiugesnę knygą, kur rašomi malonesni dalykai, nei šioje. Kodėl nusprendėte būtent taip pradėti istoriją?

Na, man tiesiog atrodo sąžininga įspėti visus tuos, kurie mano knygoje ketintų ieškoti džiugesio. Be to, kai ėmiausi rašyti vaikams, neturėjau jokio supratimo apie vaikų literatūrą. Neskaičiau jokios knygos vaikams nuo tų laikų, kai pats buvau žaliūkas. Visgi aš prisiminiau tą didingai moralistinį toną, skambėjusį visose man labiausiai nepatikusiose knygose, tad pamaniau, kad galbūt visai neblogai iš pat pradžių jį lyg ir pašiepti bei įspėti vaikus, juos galbūt atgrasant, negu rašyti visą tą tipinę sirupinę pradžią, kurioje sakoma, na, „tai labai žavinga istorija ir jūs tiesiog pamilsite puikųjį jos herojų“.

Bet kodėl savo knygose norite kurti nuolatinio vargo istorijas? Vargšai Bodlerų vaikai – jiems vienas po kito nutinka siaubingi dalykai. Kiekvienoje knygoje jie vis iriasi per vargus.

O, taip. Na, išties, knyga iš knygos jiems nutinka vis blogesni dalykai. Man tiesiog taip atrodo įdomiau. Kai esu akistatoje su tuščiu lapu ir noriu sugalvoti, kas gi šįkart nutiks, tas kažkas man nuolat yra kažkas siaubingo, o tai berods yra ilgą istoriją turinti literatūros tradicija. Visuomet pasimetu, kai reikia pasakyti kokią nors knygą, kurioje būtų vaizduojami tik geri nutinkantys dalykai. Man rodos, daugumoje knygų yra bent jau grėsmė nutikti niekšiškiems dalykams. Tad man tiesiog atrodo visiškai natūralu, kad norint, jog siužetas būtų įdomus, horizonte turi matytis siaubingi įvykiai.

Kitas dalykas, kurį darote – savo knygose vartojate gana sudėtingus ar tikėtinai jauniems skaitytojams nežinomus žodžius ir juos paaiškinate.

Man labai džiugu žinoti, kad dabar yra bene keli milijonai ketvirtaklasių, kurie žino, ką reiškia žodis erzacas, kurie supranta, kas yra dramatiška ironija ir panašiai. Tai išties mane jaudina. Juk aš nesėdžiu, pedagogiškai mąstydamas – nagi, ko man dar išmokius tuos vaikiščius? Man pačiam labai patinka tie žodžiai ir norėjau, kad jie būtų mano knygose.

Bodlerų vaikai yra našlaičiai. Ar jūs pats baiminotės tapti našlaičiu vaikystėje? Ar baiminotės, kad jūsų tėvams gali nutikti kas nors siaubinga?

Nemanau, kad tai buvo tikras baiminimasis. Tai galbūt buvo labiau įprasta fantazija, kokias, manau, patiria kone kiekvienas vaikas ir tikriausiai daugelis suaugusiųjų – o kas, jei pasaulyje būčiau vienui vienas? Nuo pat pirmojo karto, kai galbūt kur nors zoologijos sode paimi mamos ranką, pažvelgi aukštyn ir pamatai, kad tai visai ne tavo mama, tiesiog kažkoks kitas aukštas žmogus, ir staiga pajunti tą jausmą – o kas, jei aš būčiau visiškai vienas ir niekas manimi nesirūpintų?

Ar jūsų vaikystėje buvo tokių suaugusiųjų, kuriuos matėte kaip blogiečius, galimai imsiančius kontroliuoti jūsų gyvenimą?

Manau, kad taip. Neabejotinai yra baimę keliančių suaugusiųjų ir bjaurių, rėkiančių mokytojų, įtartinai atrodančių durininkų ir, be abejo, gydytojų – visi, esantieji gydytojo kabinete man visuomet atrodydavo bloga lemiantys. Niekad nesupratau, kodėl kažkas norėtų visą dieną sėdėti kabinete su aštria adata, vien laukdamas ateinančių sergančių vaikų, kad padarytų taip, jog šie jaustųsi dar prasčiau.

Man šie dalykai išties kėlė nerimą. Ir net suaugusieji, kurie atrodė labai malonūs… Man atrodė, kad pasaulis tiesiog nėra man pavaldus, kad mano labui sprendimus priimdavo daug už mane aukštesni žmonės, kurie vis tiek nekreipdavo dėmesio į mane, nesvarbu, kiek sykių kartočiau savo klausimus. Ir manau, kad ne vienas taip viską matau, todėl mano knygose tiek daug blogų ir / ar neišmanėlių suaugusiųjų.

Savo knygų seriją rašote Lemony Snicketo slapyvardžiu. Iš kur atsirado šis vardas?

Na, pirmiausia turėčiau pasakyti, kad nesu tikras, ar šis pseudonimas yra išties tinkamas, nes personažas Lemony Snicetas, šis asmuo, tiesiogiai kalbantis skaitytojui ir kuris taip pat yra įsipainiojęs į pasakojamas istorijas, iš tiesų yra labiau personažas. Tiesiog pagalvojome, kad būtų smagu leisti knygas šio personažo vardu. Tačiau pats Lemony Snicketo vardas atsirado kur kas anksčiau, nei nusprendžiau rašyti vaikams. Pirmąsias dvi savo knygas, skirtas suaugusiems, išleidau tikruoju vardu ir, atlikdamas su jomis susijusius tyrimus, turėjau susisiekti su kairiojo sparno politinėmis organizacijomis bei religinėmis bendruomenėmis. Man reikėjo paštu iš jų gauti tam tikrą informaciją. Tačiau dėl suprantamų priežasčių nenorėjau, kad jų adresynuose būtų mano tikrasis vardas.

Kažkas manęs paklausė – taigi, kuo jūs vardu? Prasižiojau atsakyti ir man stačiai iš burnos išsprūdo – Lemony Snicketas. Tuomet tarp mano draugų tai tapo savotišku pokštu. Mes rašydavome laiškus į spaudą ir pasirašinėjome juos Lemony Snicketo vardu, šiuo vardu rezervuodavome staliukus restoranuose ir panašiai.

Ar jums teko susidurti su tėvais, mokytojais ar bibliotekininkais, kurie prieštarautų jūsų knygų pasakojimo būdui ar pačioms pasakojamoms istorijoms?

Nė iš tolo tiek daug, kiek maniau kad susidursiu. Išties maniau, kad bus didžiulė pasipiktinimo banga. O vietoj to tebuvo keli mano nugirsti pavieniai nusiskundimai. Knyga buvo uždrausta viename mokyklos rajone Dekaturo mieste (JAV). Visuomet tai prisiminsiu. Šito jie iš manęs neatims.

Kuo remiantis knyga buvo uždrausta?

Na, nenorėčiau vaidinti baisiai įsižeidusio. Juos suneramino tai, kad „Blogoje pradžioje“ grafas Olafas nori vesti Violetą, o ši yra tolima jo giminaitė.

Esu pasimetęs: kaip sukurti tokį piktadarį personažą, kuris nedarytų piktadarysčių? Jei grafas Olafas būtų daręs vien dalykus, kuriems niekas nebūtų prieštaravęs, tuomet jis būtų joks piktadarys. Tad esu sumišęs dėl tokios kritikos – kad grafas Olafas išties yra siaubingas žmogus. Tad rašydamas jiems į Dekaturą aš turiu pasakyti, kad taip, jis yra piktadarys. Jis tikrai toks. Pagaukim jį.

Ak taip, dar kartą Oregone (JAV) knygyne prie manęs priėjo moteris ir pasakė – atseit, „Vienoje knygoje mokote, kad kartais meluoti yra būtina. O tai man atrodo labai trikdantis pamokymas. Gal galite pasakyti kokį nors atvejį, kuomet meluoti būtų absoliučiai būtina?“ Ir aš taip apsidžiaugiau, kad iškart sugalvojau jai atsakymą, nes, žinote, dažniausiai tinkamas atsakymas ateina pavėlavęs kokias tris dienas. O šis atėjo iškart. Atsisukau į ją ir pasakiau: „Gražus megztinis.“ Labai tuo didžiuojuosi.

Ir kokia buvo jos reakcija?

Atrodo, ji padėkojo už komplimentą. Nesu tikras, ar ji suprato situaciją. O aš bent jau galėjau ramiai miegoti naktį, žinodamas, kad sugebėjau kažką atsakyti. Juk savaime suprantama, kad kartais turi meluoti. Ir negaliu įsivaizduoti tokio dalyko, kad mokytum savo vaiką niekad nemeluoti, jokiomis aplinkybėmis. Tai vaikui neišeis į naudą.

Esate minėjęs, kad vaikystėje daug skaitėte. O kaip į tai reagavo jūsų tėvai? Galbūt jie pritarė, kad skaityti yra labai svarbu, tačiau saulėtą dieną visgi varė jus laukan, toliau nuo knygų, nes „vaikams reikia pakankamai laiko leisti lauke“?

Mano tėvai patys buvo išties godūs skaitytojai. Tad kai jie sakydavo, kad turiu eiti pažaisti krepšinio į kiemą, nepriėmiau to už gryną pinigą, juk ir patys tėvai nebuvo baisiai atletiški. Tad nors jie kartais panašiai sakydavo, tai niekad neskambėjo kaip tiesa ar nuoširdus raginimas.

Fantastiška buvo tai, kad jie man skaitė knygas, o nutraukdavo skaitymą pačioje įdomiausioje vietoje. Tada jie pasakydavo, kad metas miegoti ir kad jokiais būdais negaliu skaityti toliau – negaliu įsijungti lempos ir sužinoti, kas nutiko.

O aš, žinoma, sužinodavau. Tuomet kitą dieną, kai jie atrasdavo knygos skirtuką kitoje vietoje,  skaitydavo toliau taip, lyg nieko nebūtų nutikę, nuo to vietos, kur skaityti baigiau pats vienas. Man atrodo, kad tai buvo labai efektyvu. Galbūt tai ir yra šaknys to, kad ponas Snicketas perspėja neskaityti knygos.

Jūsų tėvas paspruko iš hitlerinės Vokietijos.

Taip, tai buvo 1938 metais.

Pats metas sprukti.

Taip. Mano tėvas buvo žydas. Jis buvo dar vaikas. Išsigelbėjo pačiu laiku ir buvo užaugintas savo motinos. Kai man pačiam augant dalyvaudavau giminės susiėjimuose, prie pietų stalo būdavo pasakojamos istorijos apie tai, kam pavyko pasprukti ir kam nepavyko, apie drąsius išsigelbėjimus ir sėkmingus išgelbėjimus bei visą chaotišką to laikmečio virsmą.

Manau, kad tai taip pat turėjo didžiulę įtaką mano knygų serijai – siaubingai dalykai gali nutikti dėl įvairiausių priežasčių ir jie nėra bausmės už blogą elgesį, kaip ir geri dalykai nėra apdovanojimai už gerą.

Kas kėlė jums baimę vaikystėje?

Oi, viskas. Aukšti medžiai. Įsivaizdavimas, kaip jais lipa žmonės ir įšoka pro mano kambario langą – mane tai baisiai neramino. Vaikų grobimas. Pamenu, kaip mama man galiausiai paaiškino, kad visiškai neįtikėtina, jog mane kas nors pagrobtų, nes mūsų šeima neturėjo pinigų. O vaikų grobikai nori pinigų. Man tai buvo toks palengvėjimas. Norėjau, kad tai man būtų buvę paaiškinta daug anksčiau.

Turite sūnų. Kaip sekasi tėvystė?

Visą laiką esu priverstas jam aiškinti dalykus apie pasaulį. Ir esu priblokštas savo paties negebėjimo tai daryti.

Nesate patikimas aiškintojas?

Tiesiog suvokiu kone niekam neturįs jokio paaiškino. Su sūnumi klausėmės Kraftwerk dainos „We are the Robots“, o jis klausia – ar jie apsimeta, kad yra robotai? Sakau – taip, apsimeta. Tuomet jis klausia – o bitlai apsimeta, kad yra Seržanto Peperio Vienišų širdžių klubo grupė („Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ – aštuntasis The Beatles albumas)? Pasakiau – manau, kad taip. Tada sūnus klausia – bet argi jie neapsimetinėja, kad yra vabalai (angl. beetle – vabalas)? Ir aš pajutau, kad žinios apie pasaulį palieka mano smegeninę. Ėmiau galvoti, kodėl gi jie vadinosi The Beatles? Juk tai visiškai beprasmiška. Kada gi muzikantai ėmė vadintis tuo, kuo jie nėra? Kaip tai paaiškinti savo vaikui?

Kaip paaiškinti taip, kad tai būtų logiška? O ką jau kalbėti apie logišką paaiškinimą pasaulyje vykstantiems siaubams?

Parengė Diana Gancevskaitė, npr.org

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *