Vakaruose Azijos filosofija tampa vis populiaresnė, bet ar tai reiškia, kad ją pažįstame? O kas, jei mūsų žinios apie kinų filosofiją yra klaidingos? Šis klausimas yra Maiklo Puetto ir Christine Gross-Loh knygos „Kelias: kinų filosofai apie meną gyventi “ ašis (išleido leidykla „Tyto alba“, 2018). Didelio populiarumo sulaukusios M. Puetto paskaitos Harvardo universitete tapo šios knygos įkvėpimo šaltiniu. Jos autoriai kviečia skaitytoją permąstyti stereotipines Azijos filosofijos interpretacijas, praplėsti savo akiratį ir pritaikyti tokių garsių filosofų kaip Konfucijus, Laodzi ar Mengdzi mokymą kasdieniam savo gyvenimui.

Knygos autoriai diskredituoja pasaulėžiūrą, kuri remiasi „tikrojo aš“, „priimk save, koks esi“ ir panašaus pobūdžio lozungais, ir siūlo ne tik atrasti naują santykį su kinų filosofiją, bet ir išanalizuoti mūsų kasdienius įpročius; būtent kasdienybėje įvyksta svarbiausi pokyčiai.

„Kelias“ nėra eilinė knyga apie Vakarų santykį su kinų filosofija. Tai – išlaisvinanti ir transformuojanti patirtis, kuri mumyse pažadins norą ir gebėjimą kurti save ir mus supantį pasaulį. Tačiau su viena sąlyga: mes turime išsukti iš mums gerai pažįstamo tako ir atsiverti naujoms gyvenimo galimybėms.

* * *

Užsukę į bet kurį iš didžiųjų meno muziejų jūs susiduriate su ekspozicijų gausa: Mesopotamija, senovės Egiptas, senovės Graikija, Romos imperija, viduramžių Europa, Naujųjų laikų Europa. Kiekvienoje ekspozicijoje jūs randate nuostabių žmogaus kūrinių ir eidami iš salės į salę galite stebėti civilizacijos raidos procesą. Na, o tada nuklystate į kitą muziejaus sparną ir apžiūrite parodas, skirtas Indijai, Kinijai ir Japonijai.

Tuomet pasaulio istoriją jūs suvokiate kaip atskiras ir savarankiškai besivysčiusias civilizacijas.

O dabar įsivaizduokite muziejų, kuriame eksponatai suskirstyti ne pagal civilizacijas, o pagal epochas. Štai jūs patenkate į salę, kurioje, pavyzdžiui, randate sidabrinį Romos imperijos dinarą, bronzinę Hanų dinastijos monetą iš Kinijos ir Maurjų imperijos monetą su išmušta skyle iš Indijos. Jūs akimirksniu suvokiate, kad trys didžiosios civilizacijos, nepaisant didžiulio jas skyrusio atstumo, tuo metu išgyveno labai panašius pokyčius: jos visos tapo imperijomis, kuriose prekyba vyko atsiskaitant monetomis. Arba jūs persikeliate keliais šimtmečiais į priekį ir patenkate į salę, kurioje pristatoma Ankstyvųjų viduramžių ekspozicija. Ten jūs apžiūrite sakralinius krikščionybės, islamo bei budizmo objektus ir architektūrinius tų objektų elementus. Ši muziejaus dalis vaizdingai atskleistų, kad tuo metu visos didžiosios pasaulio religijos plito prekybiniais keliais, jungusiais Kiniją, Indiją ir Viduržemio jūros regioną.

Toks muziejaus formatas leistų tiksliau perteikti istorijos raidą ir aiškiai parodytų, kad Europa ir Azija visuomet buvo glaudžiai susijusios.

* * *

Daugeliui iš mūsų atrodo, kad globalizacija yra išskirtinai šiuolaikiškas reiškinys: esą skaitmeninės technologijos ir kelionės oru lėmė iki šiol viena nuo kitos nutolusių visuomenių suartėjimą. Jei tai tiesa, tuomet kodėl Konfucijus, Sokratas ir Buda maždaug tuo pačiu metu – prieš 2 500 metų – kėlė tuos pačius filosofinius klausimus nepaisant to, kad gyveno skirtingose pasaulio vietose ir kalbėjo skirtingomis kalbomis?

Iš tiesų naujovės, technologijos ir idėjos jau nuo seno sklido skersai išilgai pasaulio. Nuolatinė trintis ir kultūriniai mainai turėjo lemiamą įtaką Eurazijos žemyno istorijai.

Norėdami suprasti, kas apskritai lėmė filosofijos suklestėjimą ir kodėl Konfucijus, Sokratas ir Buda akcentavo panašias problemas, pirmiausia turime įsigilinti į verdantį ir atvirą kultūros pasaulį, kuriame ir gimė šie mąstytojai.

Kai XIX a. europiečiai išsilaisvino iš praeities gniaužtų ir įžengė į naują epochą, jiems atrodė, kad jie yra pirmieji žmonės, kuriems pavyko tai padaryti. Tačiau tai netiesa: panašūs minties proveržiai žmonijos istorijoje kartojosi nuolat, o pirmajame tūkstantmetyje pr. Kr.
ši idėja buvo apėmusi visą Eurazijos žemyną.

Daugiau nei du tūkstančius metų Eurazijoje dominavo bronzos amžiaus aristokratinės visuomenės. Galios ir turtų paveldėjimas pagal kraujo liniją leido joms užtikrinti stabilumą. Vis dėlto Ašies amžiuje ši tradicinė sankloda pradėjo irti. Žlugus ilgai gyvavusioms valstybėms prasidėjo politiniai eksperimentai – nuo tiesioginės demokratijos Graikijoje iki centralizuotos ir teisinės sistemos Kinijoje. Naujosios valdymo formos ne tik skatino socialinį mobilumą, bet ir išsižadėjo senųjų tikėjimų ir religijų.

Susidaręs kultūrinis vakuumas lėmė religinių ir filosofinių judėjimų suklestėjimą visoje Eurazijoje. Klasikinėje Graikijoje tai buvo Sokrato, Platono ir Aristotelio, taip pat pitagorininkų ir orfikų era. Tuo metu Indijoje susiformavo džainizmas ir – dar svarbiau – iškilo Buda. O štai Kinijoje savo mokymą skleidė Konfucijus, Mengdzi ir daugybė kitų filosofų, su kuriais susipažinsite šioje knygoje. Jie visi buvo itin šiuolaikiški ir svarstė klausimus, kurie, suirus senajai socialinei tvarkai, kyla pirmiausia: Kokia geriausia valstybės valdymo forma? Kaip sukurti pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus turėtų galimybę suklestėti? Kaip derėtų gyventi? Jie sprendė problemas, su kuriomis mes susiduriame ir šiandien.

Paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų visoje Eurazijoje pradėjo kurtis milžiniškos imperijos, užbaigusios Ašies amžių. Kaip reakcija į pakitusią politinę situaciją susiformavo kelios „išganymo“ religijos, išplitusios po Euraziją pirmaisiais mūsų eros amžiais: krikščionybė, manichejizmas, budistinė mahajanos atšaka, daoizmas, o kiek vėliau – ir islamas. Vos po kelių šimtmečių daugelyje Eurazijos, o ypač Europos, vietų religiniai ir filosofiniai eksperimentai galutinai liovėsi: žlugus imperijoms istorija grįžo prie aristokratinių režimų.

Ašies amžiuje milžiniškoje Eurazijos teritorijoje vyko itin panašūs socialiniai pokyčiai, tačiau nėra jokių įrodymų, kad Konfucijus, Buda ar graikų filosofai žinojo vieni apie kitus ar juo labiau – apie kitų idėjas. Nepaisant to, maždaug V a. pr. Kr. svarbiausi filosofiniai judėjimai skirtingose Eurazijos dalyse nešė tą pačią žinią: pasaulis turi keistis.

Bronzos amžiuje dauguma žmonių neturėjo jokių galimybių pakreipti savo gyvenimo kita linkme, tačiau žlugę aristokratiniai režimai ir išaugęs socialinis mobilumas žmonių galvose pasėjo mintį: tai, kas ligi šiol buvo skirta tik išrinktiesiems, turėtų būti prieinama visiems.

Aristokratinės visuomenės išgyveno kultūrinę krizę. Vyko nesibaigiantys karai, ypač Graikijoje, šiaurės Indijoje ir šiaurės Kinijos lygumoje. Atrodė, kad žmonės prarado nuovoką ir pamiršo elgesio normas, leidžiančias jiems darniai ir taikiai sugyventi. Graikų poetas Hesiodas, apgailestaudamas, kad jam teko gyventi yrančių santykių laikais, įamžino moralinį savo epochos veidą: tėvai nesutarė su savo atžalomis, vaikai nebenorėjo rūpintis senstančiais tėvais, broliai ir seserys pešėsi vieni su kitais, o žmonės atvirai „šlovino smurtą“.

Religiniai ir filosofiniai judėjimai intensyviausiai kūrėsi tuose regionuose, kur kultūrinė krizė buvo giliausia. Dalis žmonių pasitraukė iš tuometinių visuomenių ir sukūrė alternatyvias bendruomenes, atmetančias bet kokias smurto apraiškas. Kiti skatino atsiriboti nuo mūsų pasmerkto žemiškojo gyvenimo ir įsivaizduoti, kad esama aukštesniojo pasaulio.

Judėjimai, atsiradę šiaurės Kinijos lygumoje, irgi koncentravosi į alternatyvių pasaulių kūrimą. Tačiau jų sekėjams pasitraukimas iš visuomenės arba aukštesnio, transcendentinio, pasaulio paieškos neatrodė tinkamas sprendimas; pirmiausia jiems rūpėjo pakeisti kasdienę savo elgseną.

Susitelkimą į kasdienes praktikas lėmė išskirtinė šio regiono raida. Žlugus tradicinėms visuomenėms šiaurės Kinijos lygumoje susiformavo nauja sankloda, pagal kurią valstybės valdymas buvo patikėtas išsilavinusiems žmonėms – socialinei klasei, buvusiai laipteliu žemiau už aristokratus. Valdžią jiems užtikrino ne prigimtinė teisė, o nuopelnai. Taigi vis daugiau žmonių, norėdami įgyti aukštesnį statusą ar reikšmingesnę poziciją valstybės valdyme, ėmė siekti išsilavinimo. Tapę intelektualais jie vis labiau bodėjosi aplinkiniu pasauliu; artėjo permainų laikas. Būtent ši sparčiai auganti socialinė grupė labiausiai prisidėjo prie Kinijoje vykusių religinių ir filosofinių judėjimų.

Vienas iš tos socialinės grupės atstovų – Konfucijus. Jis gyveno žlungant Džou dinastijai – paskutinei iš didžiųjų bronzos amžiaus dinastijų. Ši galinga aristokratų šeima buvo viršesnė už kitas dėl jai suteikto „Dangaus mandato“. Ankstyvojoje Kinijoje Dangus laikytas dievybe, kuri doriausiai to meto aristokratų šeimai suteikia teisę valdyti šalį tol, kol bus laikomasi moralei nenusižengiančių normų. Šis laikotarpis primena politinę Europos situaciją iki XIX a., kai garsios aristokratų šeimos, vadovaudamosi joms suteikta „dieviškąja teise“, valdė miestus ir valstybes.

Konfucijaus gyvenamuoju laiku politinę galią prarado ne tik Džou dinastija, bet ir kitos garsios aristokratų šeimos. Niekas nebepretendavo į naują „Dangaus mandatą“. Susidarius politiniam vakuumui ir iškilo tokios asmenybės kaip Konfucijus. Iš pradžių jis ėjo įvairias valstybines pareigas, tačiau vėliau tapo mokytoju, rengusiu būsimus valstybės tarnautojus.

Šiandien konfucianizmas mums asocijuojasi su griežta socialine hierarchija, tiksliai apibrėžtais lyčių vaidmenimis ir konservatyviu požiūriu į elgesio normas; tokią mūsų nuomonę lėmė šiuolaikinė jo mokymų interpretacija. Tačiau skaitant „Pašnekesius“ susidaro priešingas įspūdis: Konfucijus visuomet aktyviai priešinosi mechaniškam taisyklių, papročių ir elgesio normų laikymuisi. Pagrindinis jo troškimas buvo sukurti pasaulį, kuriame žmonės klestėtų, tačiau jis nesiūlė jokios universalios ir nuoseklios ideologijos. Jo nuomone, svarbiausia visą dėmesį sutelkti į žmonių tarpusavio santykius: bendraudami vieni su kitais mes kaskart prisidedame prie naujo pasaulio kūrimo.

Konfucijus manė, kad Džou dinastijos pradžioje – maždaug 500 m. iki Konfucijui gimstant – žmonija išgyveno aukso amžių. Jo nuomone, tuo metu šalies valdovai skyrė daug dėmesio lavinimuisi, tapo dorais žmonėmis ir gebėjo sukurti geresnį pasaulį. Konfucijus kėlė sau tokį pat tikslą: sudaryti idealias sąlygas, kurios leistų jo mokiniams augti ir klestėti. Jis vylėsi, kad ateityje kai kurie iš jų užims svarbius valstybės postus ir pritaikys jo mokymą gerokai didesnėms bendruomenėms.

Visi filosofai, su kuriais susidursite šioje knygoje, yra panašūs į Konfucijų. Jie visi iškilo šioje sudėtingoje politinių ir kultūrinių permainų epochoje; jie visi aktyviai priešinosi visuomenės, kurioje gyveno, ydoms ir siūlė tradicinio gyvenimo būdo alternatyvas; galų gale jie visi pripažino, kad kiekvienas žmogus turi vienodas galimybes augti ir tobulėti.

Kinų filosofija pasižymi konkretumu ir praktiškumu, todėl analizuodami visuomenę filosofai vengdavo teorinių ir abstrakčių problemų. Jiems rūpėjo žemiškesni klausimai, pavyzdžiui: kokios priežastys lėmė dabartinį mūsų pasaulio pavidalą ir kaip būtų galima jį pakeisti? Tokie klausimai padėjo suprasti, kad kiekvienas žmogus gali būti geras ir didis.

Ištrauka iš Michael Puett ir Christine Gross – Loh knygos „Kelias: kinų filosofai apie meną gyventi“. Iš anglų kalbos vertė Dainius Vanagas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p.

One Comment

  1. Pingback: „Kelias. Kinų filosofai apie meną gyventi“. Galimybių amžius – 8 diena

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *